kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija
Rokiškis nuo mūsų tokioje “nepakeliui“ vietoje, kad labai ilgai ruošėmės į tą pusę važiuoti. Ir prisiruošėm… Spalvotų langinių ir kitų grožių pažiūrėti. O nuvažiavę iki Rokiškio, dar pasiekėme ir Zarasus bei Stelmužės ąžuolą. Ryškiai per trumpa diena tokiam turui, nes vien nuostabiuose Zarasų regiono ežerynuose galėtum ilgai mirkti vasaros karštyje.
Skaityti toliau “Nuo Rokiškio langinių iki senuko Stelmužės ąžuolo“
Tupime jau pusvalandį automobilyje ir pro medžių šakas stebime, kada gi jaunieji po fotosesijos išvažiuos. Privati šventė, nesinori, o ir nevalia trukdyti, bet Jakiškių dvaro šeimininkė telefonu paklausus apie galimybę aplankyti dvarą, nes esame pakeliui, sakė, kad šiandien šventė, bet gal bus maža akimirka, kai ištaikysit. Tai ir taikėm, kantriai laukėm. Ir buvo verta. Net labai. Nors galėjom kada atvykti ramiai, be streso. Šeimininkė sakė, kad tada būtų galima ir arbatos puodelį išgerti… Bet mums labai patiko tas gyvybingas šventės laukimo ir pasiruošimo šurmulys…
Skaityti toliau “Atmosferiškasis Jakiškių dvaras“
Kėdainiai – miestas pro kurį tekdavo ir tenka pravažiuoti galybę kartų, bet užsukti vis nepasisekdavo. Vis pažiūrėdavom pravažiuodami į cheminių atliekų kalnus ir vis atidėdavom – “na, kitą kartą tai tikrai užsuksism…“. Tokia “tranzitinių“ miestų dalia, matyt.
Vis dėlto Kėdainiuose yra ką pamatyti. Nepaisant sekmadieninės tuštumos pojūčio mieste, kuomet mes po jį bastėmės, čia galima pamatyti puikios senamiesčio architektūros, įvairių tautų ir religijų kultūrinio palikimo, išragauti unikalių kulinarinių eksperimentų, o be to, kiekvienas gali rasti savo ypatingą atradimą ir netikėtumą. Man, pavyzdžiui, toks atradimas buvo Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija su puikiomis parodomis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išeivė, menininkė Janina Monkutė-Marks nusprendė padovanoti gimtinei savo kūrybą. Su moderniais tekstilės, tapybos ir grafikos darbais galima susipažinti nuolatinėje autorės ekspozicijoje, taip pat rengiamos keičiamos parodos, vyksta edukacinės veiklos.
Skaityti toliau “Kėdainiai – nuo Radvilų iki minareto“
Ištarus vardą Kernavė, mintys iškart nuskrieja į nuostabiai vaizdingą, penkių piliakalnių vietovę netoli Vilniaus, šalia Neries vingių. Ko gero, jau visi pradinukai žino, kad Kernavė – vienas pirmųjų Lietuvos miestų, kad tai pirmoji Lietuvos sostinė, kurioje iki 1321 m. buvo valstybės valdovų rezidencijos. Kernavė buvo vienas svarbiausių besikuriančios Lietuvos valstybės ekonominių, politinių ir gynybinių centrų. Ši vieta yra tikrai kerinčio grožio, tarsi pritvinkusi baltiško sakralumo. Kiekvienas metų laikas leidžia atrasti naujas šios vietos peizažo spalvas ir vis kitaip į jį pažvelgti. Šiltomis degančiomis spalvomis medžius nudažęs spalis man Kernavę atvėrė naujais pjūviais, joulab, kad jos įvairiapusiškumą gerokai paryškino ir sustiprino netikėtas miestelio meno keistuolių atradimas: Ipolito Užkurnio medžio drožinių ir skulptūrų ekspozicija, Henriko Orakausko skulptūrų galerija ir S. V. Mitchell galerija “Bardo“.
Skaityti toliau “Kernavė – nuo istorinių piliakalnių iki meno keistuolių“
Mažosios Lietuvos regionas man yra kažkokia visai kita Lietuva – tiek dėl savo kraštovaizdžio, tiek architektūros, tiek pačių žmonių. Ir tai neturėtų stebinti, nes istoriškai tai visada, ko gero, ir buvo kitokia Lietuva nei didžioji jos teritorija. Šis kraštas traukia dėl savo gamtinio ypatingumo – marių, jūros, Nemuno deltos, paukščių migracijos. O kur dar miesteliai, vokiškos dvasios prisigėrę ir vėjas vėjas, šiaušiantis vandenis ir skleidžiantis bures.
Skaityti toliau “Mažoji Lietuva – automobiliu, dviračiu, laivu“
Kelionę vaizdinguoju panemunės keliu pratęsiu ir baigsiu Raudonėje ir Panemunėje. Kitos panemunės kelionės dalys: Panemunė I, Vilkija ir Juškų muziejus – čia ir Panemunė II, Seredžius, Belvederis ir Veliuona – čia.
Raudonės ir Panemunės pilys man siejasi su vaikyste, kai visus urmu su klase darganotą pilką rudenį vežė ekskursijon į panemunę. Tų dienų atsiminimai gana niūrus, viskas atrodė pilka ir apleista, bet gal tik oras toks buvo, todėl ir nuotaika tokia. Smagiausia dalis buvo ta, kad viena klasės draugė įsidėjo į autobusą žiurkėną, o tas sugebėjo pragraužti nuostabių deficitinių treningų kišenę…
Skaityti toliau “Panemunė III. Raudonės ir Panemunės pilys“
Aplankę labai jaukų miestelį Vilkiją, pūpsantį šalia Nemuno ant kalvos ir nuostabų Juškų muziejų (apie tai čia), toliau vaizdingu keliu palei upių tėvą keliaujame link Seredžiaus ir Veliuonos, o visai netyčia dar atrandame ir gerokai apleistą, bet teikiantį vilčių, kad griūtis bus sustabdyta, Belvederio dvarą.
Skaityti toliau “Panemunė II. Seredžius, Belvederis ir Veliuona“
Gal prieš kokį dešimtį metų, važiuodami Panemune iš Kauno sugalvojom užsukti į Vilkiją. Tuomet buvome lengvai nustebinti miestelio grožio, jo reljefo ir atsiveriančių panoramų, tačiau tai buvo labai trumpas miestelio patyrimas, todėl vis magėjo jį aplankyti dar kartą. Ieškodama daugiau informacijos apie Vilkiją, atradau, kad ten yra Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus, tad nuo jo ir pradėjome venos dienos kelionę palei Nemuną. Keliavome nuo Vilkijos iki Panemunės pilies, aplankydami Seredžių, Belvederio dvarą, Veliuoną, Raudonės pilį.
Skaityti toliau “Panemunė I. Vilkija ir Juškų muziejus“
Neries pakrantės jau nuo neatmenamų laikų garsėja savo grožiu, neretai kurdamos asociacijas su senovės baltų gyvenvietėmis, pagoniškomis šventvietėmis ir apeigomis bei tikruoju lietuviškuoju tapatumu. Atsiveriančios atodangos, piliakalniai ir upės kilpos susipina į nuostabią gamtinę ir kultūrinę visumą. Būtent šios upės slėnių ir kalvų kombinacijos buvo strategiškai dėkingos piliakalniams formuoti ir baltiškajai kultūrai gyvuoti. Ir visai nenuostabu, kad dabar žmonės iš didmiesčių būtent tokiose vietovėse ieško erdvių akims paganyti ir smegenims išvėdinti, o regioninai parkai bei vietinės bendruomenės kuria galimybes patogiam lankymui ir pažinimui. Iš tiesų, paskutiniu metu gerokai padaugėjo puikių pažintinių takų su įrengtomis poilsio ir apžvalgos stotelėmis, aprašymais, o kai kur ir papildomomis aktyviomis atrakcijomis. Skaityti toliau “Šilėnų pažintinis takas Neries pašonėje“
Taip susiklostė, kad apie praeitos vasaros kelionę į Boloniją vis nerasdavau laiko parašyti. O kai jau lyg ir radau – užslinko pandemija. O jos fone nekilo ranka rašyti apie keliones, visai nekilo… Viduje viskas tarsi sustingo, užsitraukė liūdna gedulo širma. Dabar jau lyg atsiranda maža viltis, optimizmas, tikėjimas. Nors viskas be galo trapu, bet Italija – nuostabioji, gražioji, senoji, skanioji, po mažą centimetrą kelia galvą. Daug kas socialinėse erdvėse diskutuoja ar pasaulis bus, koks buvo, ar jau niekada nebebus. Galėsime sau atsakyti po kokių dešimties metų. Bet kokiu atveju žymė tikrai liks, nes tokia patirtis negali likti nematoma ir nejaučiama…
Skaityti toliau “Italija. Istorija alsuojančios Bolonija ir Ravena“
Toskana… Šis regionas, daugeliui atpažįstamas iš romantiškų filmų yra be galo vaizdinga Italijos dalis. Galėtum čia būti ir būti, žavėtis nesustodamas, aikčioti ir dūsauti, nes tiek gamtinis, tiek kultūrinis, tiek gastronominis pasitenkinimas čia yra neabejotinas. Tris dienas tyrinėję Florenciją (apie Florenciją čia), iškeliavome nuomotu automobiliu paganyti akių ir širdžių po Toskanos kalvas ir istorinius miestelius. Mūsų maršrutas buvo Florencija – San Gimignano – Moneriggioni – Siena – Bolonija. Skaityti toliau “Toskana: San Gimignano – Monteriggioni – Siena“
Ar žinote, kas pirmasis žmonijos istorijoje buvo nubaustas už greičio viršijimą? Walteris Arnoldas 1896-ųjų sausio 28-ąją lėkė 8 mylių per valandą greičiu ten, kur leistinas greitis buvo 2 mylios per valandą. Nusikaltęs vairuotojas buvo sučiuptas policininko, kuris jį pavijo važiuodamas… dviračiu. Veiksmas vyko Kente, Anglijoje. Beje, Walteris Arnoldas nebuvo paprastas automobilininkas. Jis buvo vienas pirmųjų automobilių pardavėjų šalyje. Jis gerokai pralenkė laiką, buvo įsteigęs savo automobilių kompaniją, gaminančią automobilius „Arnold“.
Kemerių nacionalinis parkas Latvijoje pribloškia savo dydžiu ir grožiu. Plyti jis šalia Jūrmalos, o rasti jį galima pasukus nuo Rygos – Ventspilio kelio. Pelkynų dydis įpūdingas, vaikštant mediniais takais atsiveria didžiuliai samanų aikštynai, o ežerėlių gausybė, kuriuose, tarsi, veidrodžiuose atsispindintis dangus sukuria tokį jausmą, lyg raistas iš tiesų bedugnis – statysi koją akivaran ir prasmegsi, tiek ir tematė… Skaityti toliau “Kemerių nacionalinis parkas“
Venecija žavi ir nepakartojama – kitos tokios nėra. Adrijos jūros karalienė yra absoliučiai unikali savo nugrimzdimu į lagūną, savo neišsemiamais ir nesutramdomais vandenimis, kasmet po keletą milimetrų pasiglemžiančiais miesto architektūrines vertikales. Venecija neišsemiama, niekaip nesibaigianti, vis turinti ką atskleisti ir savo kultūriniuose – meniniuose sluoksniuose. Ji tokia tiršta, pilna, kunkuliuojanti, bet tuo pačiu turinti savo griežtas judėjimo taisykles ir topografinį savitumą. Judėjimo trajektorijos dažnai užsidaro kanalų aklakeliuose ir išsilaisvinti gali tik klajodamas tiltų labirintais arba judėdamas vandeniu. Venecija, suspausta kanalų, siaurų gatvelių, kurias užkemša turistai, vis labiau alindami miestą ir dėl to patiems venecijiečiams gyventi čia tampa vis sunkiau. Miestas tuštėja, gyventojų mažėja ir ateities utopijos piešia, kad po kelių dešimtmečių miestas taps vaiduokliu, kuriame klajos tik turistai. Nežinau, nesinori tuo tikėti, kaip ir tuo, kad klimatas šyla ir mes visi nugimzime po vandeniu, gal ne taip greitai, kaip Venecija, bet vis tiek…
Gyvenime kartais dėl pačių įvairiausių priežasčių susiklosto taip, kad vienas vietas mes žinome ir visi krūvomis ten grūdamės, o kitos, nors būdamos ne mažiau svarbios, įdomios ir reikšmingos lieka kažkur paraštėse. Kernavės piliakalnius netoli Vilniaus, šalia Neries turbūt žino visi. O Sudargo piliakalnius? Tuos, kurie Lietuvos žemėlapio kamputyje tūno – tame linkyje šalia Kaliningrado, ant Nemuno kranto, palei Jurbarką… Sako, kad Sudargo miestelyje gyveno visame pasaulyje garsaus rašytojo Džeromo Deivido Selindžerio proseneliai…
Lopaičių piliakalnio ir visos, tiesiog užburiančios savo grožiu teritorijos, atradimas buvo visiškas netikėtumas. Taip – bam, ir papuolėm nei planuodami, nei įsivaizduodami, ką ten galim pamatyti. Panašus pernykštis atradimas buvo Molavėnai su savo piliakanių kompleksu (apie tai čia). Dažnai tenka pravažiuoti pro rodykles, nurodančias į tam tikrą piliakalnį, dažnai tai tiesiog kalvelė, tad kažką panašaus įsivaizdavom ir čia. O gal ir nieko nespėjom įsivaizduoti, nes iš tikrųjų grįždami iš pajūrio stabtelėjom Rietavo miesto pabaigoje, pakeliui link Tverų prie labai keistai pasirodžiusio, jau gerokai apleisto namo-pilies su įspūdingais vartais, kurio šeimininkas jau atsisveikinant mums ir patarė nuvažiuoti į Lopaičius, nes ten “yr’ laba graže“, bet apie tai teksto pabaigoje.
Skaityti toliau “Lopaičių piliakalnio magija ir Rietavo fenomenai“
Turbūt daugelis yra girdėję kempingą romantišku pavadinimu “Obuolių sala“. Tai moderniai įrengtas kempingas ir poilsiavietė, esanti Grabuosto ežero saloje, 12 km nuo Molėtų. Vieta išties įspūdinga – pati ežero sala sukuria netikėtą kraštovaizdį, o kempinge dar auga obelys. Pavasarį, joms žydinti baltais žiedais, turėtų būti ypatingas vaizdas. Čia galima gyventi tiek palapinėse ar kemperiuose, tiek mediniuose namukuose. Galima nuomotis valtį, baidarę, irklentę, žaisti lauko arba stalo tenisą ar biliardą, pasikaitinti pirtyje ar ant smėliuko ežero pakrantėje. Yra kavinė. Be abejo, viskas kainuoja, net jei kempinge nenakvojate, o tiesiog norite praleisti dieną, reikia susimokėti. Skaityti toliau “Dviračiais Kamastos žiedu“
Florencija man yra pats tikriausias renesanso miestas. Miestas – valstybė, tada prieš pusę tūkstantmečio, sugebėjęs suprasti, kad savo veidą gali sukurti tik pasitikėdamas pačiais geriausiais menininkais, skleidęs tuo metu pačias pažangiausias meno ir mokslo idėjas. Miestas, toks tirštas dabar meno kūrinių ir kultūrinių sluoksnių. Vaikštant Florencijos gatvėmis, nejučia galvoji, kad štai čia, būtent šioje erdvėje formavosi pažangiausios meno ir kultūros idėjos, sklido laisvėjanti mintis, pasitikėjimas paties žmogaus galiomis, o ne tik viduramžiams būdinga dieviškąją duotybe. Renesasanso epocha suformavo naują žmogaus ir jo gyvenimo tikslo sampratą, kuri patikėjo jo genialiu protu bei neišsemiamomis kūtybinėmis galiomis. Visatos centru tapo universalaus žmogaus koncepcija.
Sarema salos pavadinimą pamenu dar iš tos “žalios“ vaikystės (tikrai žalios, nes gi kaime ir žolės, ir medžių, ir bulvienojų buvo į valias), kai tėvai palikę mane vasaros sveikatinimosi atostogų pas senelius, patys išvažiavo būtent į šią salą. Neatsimenu, ar už tą palikimą pykau labai ar ne, bet serbentų ir braškių apsuptyje nuoširdžiai pumpavau į save vitaminus žiemai – kadangi buvau vienintelė senelių anūkė, tai priežiūra šiuo klausimu buvo neabejotinos kokybės. Grįžę tėvai parvežė kokakolinės gumos “Kalev“ – tokios, kur prakandi guminę pagalvėlę ir išbėga kvapnus kolos skonio skystis. Nuo tos dienos Sarema ir Estija visuotinio sovietinio deficito fone nevalingai asocijavosi su kažkelintu pasaulio stebuklu. Skaityti toliau “Sarema ir Muhu – Estijos salų ramybė“
Jei reikėtų rinkti keisčiausią ir mistiškiausią vietą Lietuvoje, šiose varžybose Kryžių kalnas, ko gero užkoptų ant vieno iš prizininkų ar net nugalėtojo laiptelio. Šią unikalią vietą žino visi. Tačiau kievienam ji reiškia skirtingus dalykus ir santykis su kalnu užsimezga labai asmeniškas – nuo sakralumo, tikėjimo ir vilties iki šiurpą keliančių potyrių.
Ar dažnai pasitaiko, kad vaikai užsimanytų į meno parodą? Spėju, nelabai. Bet MO muziejus šaudo į dešimtuką. Ir tik išvydęs per televizoriaus ekraną pirmuosius parodos “Gyvūnas – žmogus – robotas“ anonsus, mūsų jaunėlis pareiškė, kad va šitą parodą tai jam reikia būtinai aplankyti. Du raktiniai žodžiai: gyvūnas ir robotas sąmonėje, matyt, vaikui iškart piešia atraktyvumo ir žaidimo pažadą, tad jei tik atsiranda kabliukas, kuris gali vaikus užkabinti ir įtraukti į meno pasaulį, būtina tai išnaudoti ir nutempti vaikus į parodą. Arba būti nutemptiems…
Skaityti toliau “Meno maršrutai. MO muziejus. Gyvūnas – žmogus – robotas“
Nuo tada, kai 1563 metais Florencijoje buvo įkurta pirmoji Europos Meno akademija, kurios atsiradimą inicijavo menininkas, architektas ir rašytojas Giorgio Vasari bei Medičių šeima, daug kas pasikeitė. Tuo metu didžiausia dailininkų aistra ir tikrasis meno pašaukimas buvo kuo įtaigiau perteikti ir imituoti tikrovę. Keletą šimtmečių viskas meno pasaulyje taip ir vyko – tobulų proporcijų, šviesotamsos, perspektyvos, formos, kompozicijos perteikimo įgūdžiai ir estetinė pasaulėvoka buvo svarbiausi menininko įrankiai.
Šiauliuose yra vieta, kur auga virš 4600 rūšių įvairių augalų – tai Šiaulių universiteto Botanikos sodas. Sodas mainosi kievieną savaitę, kiekvieną mėnesį, nes žydi vis kitos augalų rūšys. Vieta išties unikali, tačiau didysis paradoksas yra tas, kad dažnas šiaulietis čia nėra buvęs. Dar kiti žino, bet vis neranda laiko, progos čia atkeliauti. Kartais taip jau būna – yra vietų šalia, netgi žinai, kad ten visai neblogai turėtų būti, bet taip ir nenuneša anei kojos, anei ratai ten. Skaityti toliau “Šiaulių universiteto Botanikos sodas“
Jeigu reiktų įvardinti mieliausią ir gražiausią gamtos kampelį šalia Šiaulių, be konkurencijos tai būtų Kurtuvėnų regioninis parkas su savo nuostabiais miškais, ežerais ir pievomis bei įvairiausiomis galimybėmis atitrūkti nuo civilizacijos rutinos. Už Bubių yra asfaltuotas kelių kilometrų miško keliukas, tiesa, jis jau senas ir gerokai apgriuvęs, bet vis tiek gerai, kad jis yra – žmonės tikrai jį mėgsta tiek žiemą, tiek vasarą. Tik 15 km nuo Šiaulių miesto ir atsiduri gaivinančiame gamtos glėbyje. Čia galima tiesiog pasivaikščioti, bėgioti, eiti šiaurietiškai, piknikauti ar važinėtis dviračiais. Skaityti toliau “Kurtuvėnų regioninis parkas. Dviračių trasos“
Seniai norėjau nuvažiuoti į Mūšos tyrelį – girdėjau, kad ten gražu, o gamta ir pasivaikščiojimai joje ir taip visada yra gėris. Kaip tyčia nugirdome, kad medinis lentų takas, vedantis per Mūšos tyrelį buvo prailgintas dvigubai ir visą pažintinį taką galima nukeliauti net neišsipurvinus baltų sportbačių. Juokauju, bet tai tikrai tiesa. Pusę tako žingsniavome šviežia mediena, dar kvepiančia pjuvenomis. Žinoma, yra atkarpų, kur galima ir reikia paeiti žemių, šakų ir samanų paviršiumi, bet jei nesinori, tai visą atstumą galima eiti švariu lentų taku. Skaityti toliau “Mūšos tyrelio pažintinis takas“
Grožėtis, stebėtis, ilsėtis, pažinti, atrasti, džiaugtis ir mėgautis – tai yra tai, ką galima veikti žiemą kalnuose. Slidinėjimas yra nuostabus užsiėmimas. Gaila, kad gyvenime slidinėjimas ištinka pernelyg retai. Ir dėl savo nepigumo, ir dėl didelio atstumo iki artimiausių tikrų slidinėjimo kurortų. Būnant kalnuose visada tįsta pavydo seilė, galvojant apie kalnų čiabuvių ar bent jau tų, kurie gyvena arčiau kalnų, galimybes. Ką dažniausiai sau gali leisti lietuvaitis, tai penkios šešios dienos nusileidimų nuo kalnų, o paskui nebent vietinių lietuviškų – latviškų kalvelių trasos. Ir tai – su sąlyga, kad bus šalčio ir sniego, nebūtinai tikro… Nenumaldomą aistrą slidinėjimui ir kalnams ne kartą matėme savo akimis: čiuožia žmonės netekę abiejų kojų ar tik su viena koja, čiuožia akli, lydimi palydovo, čiuožia besilaukiančios moterys ir tėčiai su kūdikiais ant kupros. Ir tiesiog daugybė žmonių iš įvairių kraštų, nuo mažiausių pyplių iki senjorų. Ir žinai, kad tuo metu visiems jiems rūpi tik kalnai, sniegas, saulė ir vėjas galvoje, kai leidiesi nuo kalno.
Kažkodėl ėmiau ir gana ryškiai prisiminiau jau seniai buvusią kelionę į Londoną ir jo apylinkes. Gal čia tie Brexit reikalai iššaukė, o gal šiaip vėl norėtųsi kažkur… Perverčiau nuotraukas ir dar kartą supratau, kad tada turėjome puikią kelionę – keturios dienos sodrių ir įvairiaspalvių įspūdžių rugsėjo pabaigoje tyrinėjant Londoną ir apylinkes į pietus nuo jo. Atrodytų, kad ką čia galima ir atrasti, visi ten keliauja, daug kas gyvena, bet kiekvienas žmogus unikalus, tad ir kiekviena kelionė kupina skirtingų patirčių ir atradimų.
Kalėdinių meduolių laikotarpis ir nepabaigtų metų darbų jausmas privertė įsispirti sau į vieną vietą ir prisiminti trijų mėnesių senumo kelionę į fantastiškai jaukų Lenkijos miestą Torunę. Kepdami šių metų meduolius, darėme ne tik mūsų tradicinius plonus traškius imbierinius sausainėlius, bet ir grūdome tešlą į raižytą medinę širdies formą, kurią parsivežėme iš Torunės. Torunės muziejuose tokių medinių ir metalinių meduolių formų matėme tokių įvairių, kad jas tikrai galima būtų priskirti tam tikrai liaudies meno rūšiai.
Šis viduramžius menantis miestas įsikūręs šalia Vyslos ir garsėja savo “piernikais“ ir “katarzynkomis“ – imbieriniais meduoliais, taip pat gotikine architektūra (UNESCO saugomas senamiestis, o gatvių tinklas išliko nepakitęs nuo XIII a.) ir mokslininku astronomu Mikalojumi Koperniku, kuris “sugebėjo sustabdyti Saulę ir išjudinti Žemę“.
Skaityti toliau “Lenkija. Torunės lobiai – meduoliai, gotika ir Žemę pajudinęs Kopernikas“
Šiandien buvo paskutinė diena, kai Rygoje veikė pirmoji šiuolaikinio meno bienalė RIBOCA. Lygiai prieš savaitę, kai visa Lietuva atidarinėjo MO muziejų Vilniuje, mes ištrūkome į Rygą – reikėjo spėti pamatyti ambicingą kaimynų meno projektą. MO muziejus irgi labai ambicingas, bet jo atradinėjimas dar mūsų laukia artimiausiu metu. Yra vienas svarbus vardiklis, siejantis šias dvi iniciatyvas – abi jos privataus kapitalo produktai. Skaityti toliau “Ryga ir jos pirmoji RIBOCA“
Biržai nuo mūsų vos už šimto kilometrų, bet kažkodėl vis atrodydavo baisiai nepasiekiami, nepakeliui, dar ne šiandien. Visoms įmanomoms prognozėms plyšaujant apie artėjanį vasariškai šiltą spalio savaitgalį ir lauke tvieskiant aksominei šilumai, pagaliau išsiruošėm Lietuvos šiaurėn – į Biržus. Ir ką? Na ir buvo labai šiltas, stebinantis, netikėtas susitikimas su vieta. Dar važiuojant mašina paprašiau, kad vaikai vietoje žaidimų telefonų ką nors įdomaus surastų internete apie Biržus. Didieji sūnūs pasistengė neišgirsti šio mano “viliojančio“ pasiūlymo, bet mažasis uoliai ėmė skaityti faktus ir įdomybes apie Biržus. Ką aš viso labo žinojau apie Biržus iki šios mūsų mažos kelionės, tai buvo smegduobės, biržietiškas alus ir duona, dvaras, Biržuose vykstantis literatūros festivalis “Šiaurės vasara“, fragmentai iš Kristinos Sabaliauskaitės “Silva rerum“ ir dar viena kita detalė. Skaityti toliau “Biržai auksinę bobų vasarą“
Į Plocką Lenkijoje patekau gana keistomis aplinkybėmis. Specialiai turbūt niekada nebūtų atvedę keliai, bet kad jau taip susiklostė, beliko išnaudoti galimybę ir patyrinėti miestą. Tam turėjau visą dieną, tad kažkaip taip ir pasileidau lyg iš tų pasakų vedina minties “nueik nežinia kur, parnešk nežinia ką“. Juolab, kad turistinės informacijos apie miestą daug neradau.
Pirmiausia atvažiuojant į miestą pasitiko didžiulė, tiesiog gigantiška “Orlen“ naftos gamykla, kur tą vakarą net penki kaminai spjaudė liepsnas į vakarėjantį dangų. Tai yra tai, kuo garsus miestas šiandien – naftos imperija, kuri nors ir varo iš proto vietinius žmones savo smarve, bet tuo pat suteikia jiems darbo, o vadinasi ir žaidimų. O dar Plockas draugauja su lietuviškaisiais Mažeikiais, nes interesai gi panašūs. Skaityti toliau “Lenkija. Plockas. Nuo gotikos iki art nouveau“
Ko reikia, kad atsirastų noras nukeliauti į tam tikrą miestą? Kad imtų niežtėti smalsumą ir iškeistum savo ramybę į naujus įspūdžius? Darbo reikalai nesiskaito. Priežastis galėtų būti ten gyvenantys giminaičiai arba draugai. Dar koks nors beprotiškai jaukus senamiestis su labai skania kava ar pyragaičiu. Būtent dėl to galima būtų važiuoti į Telšius – ten atrasti sūrio tortą ir tikrai vertą pasivaikščiojimo miestą su visais fantastiškais metalo plastikos kūriniais, išsibarsčiusiais įvairiose miesto vietose. Arba tiesiog stabtelėti grįžtant iš pajūrio geros kavos gurkšniui.
Na, ir be abejo, pačios įvairiausios žmogaus interesų sritys: sportas, menas ir pramogos gali gerokai timptelėti už rankos ir priversti pajudėti kuria nors kryptimi. Ir aš tvirtai įsitikinusi, kad kuo miestas skirtingesnis, atviresnis, keistesnis, tuo jis turi daugiau šansų. Visokių. Pritraukti žmones gyventi, vilioti turistus ir akumuliuoti skirtingas raiškos formas, sukurdamas naujas galimybes ir pasirinkimus. Skaityti toliau “Vizualiniai MaLonumai Marijampolėje su MaLonNY“
Ar esate buvę Molavėnuose? Man tai buvo absoliutus šios vasaros atradimas Lietuvoje. Molavėnų vardo nebuvau nei mačiusi, nei girdėjusi. Nei viena, nei dviem akimis ar ausimis. Ir kai sužinojau, kad festivalis “Mėnuo Juodaragis“ rugpjūčio pabaigoje vyks Molavėnuose, įsivaizdavau plynę, na gal kažkiek medžių, netoliese fermas – maždaug toks reginys vaizduotėje buvo iškilęs prieš važiuojant į šią nežinomą man erdvę. Rašau, erdvę, nes kai patekau čia, supratau, kad net ir realiame pasaulyje įmanoma sukurti pačias neįtikėčiausias paralelines erdves, pripildytas mistiškos energijos, ritualizuotų šamaniškų būsenų ir betarpiško santykio su praeitimi, gamta bei pačiu savimi. Lėto būvio su vieta ir laiku pleištas skubančiame pasaulyje. Magiškas žingsnis atgal į praeitį, bet tuo pačiu į esmes – savęs, kaip žmogaus, genties paieškas, bandant suvokti, kas buvome ir kas esame. Skaityti toliau “Molavėnai. Mėnuo Juodaragis. Burtai“
Miestus galima atrasti skirtingais pjūviais – tyrinėjant architektūrą, lankant muziejus, degustuojant vietinę ar globalią virtuvę. Galima miestuose tiesiog būti ir nieko neveikti – leisti sąmonei ir pasąmonei pasyviai plaukti miesto paviršiais ir gyliais, jausti vietovės kvapus, vibracijas ir garsus. Miesto tapatumą galima atverti ir kitaip – keliaujant gatvės meno kūrinių vertikalėmis ir horizontalėmis. Šį kartą – apie Šiaulius. Per keletą metų čia atsirado įvairių naujų meno kūrinių viešose miesto erdvėse – nuo sienų tapybos iki įvairiausių skulptūrinių objektų – keistų, provokuojančių, žaismingų, melancholiškų, drąsių, ramių… Skirtingi, kasdienybės monotonijai iššūkį metantys kūriniai. Treniruotė apsnūdusiam protui. Be jų jau būtų kitaip – plikos ir pilkos betono sienos su mumis niekaip nekalba ir mūsų nejaudina. Komunikacija ima rastis, kai yra turinys. Ne veltui sūnus, būdamas kokių penkerių metų, intensyviai ir garsiai svarstė, kad paprastos namų sienos yra absoliučiai neįdomios, kad jas reikia išpiešti ir nuspalvinti. Tiesa kalba vaiko lūpomis. Skaityti toliau “Miesto sienos ir kiti objektai. Šiauliai“
Slovakija turi labai daug privalumų. Pirmiausia – ji turi kalnus. Antriausia – iki jų nukakti automobiliu iš Lietuvos pakanka vienos ilgos dienos. Arba nakties… O galima taip labai ir neskubėti, pasidarant pažintinį sustojimą nuostabioje Krokuvoje ar Veličkose. Trečia – tai tiesiog nuostabios gamtos šalis. Ketvirta – ne taip brangu. Penkta, na kad ir tai, kad ten yra puikių aktyvaus laisvalaikio prekių parduotuvių – kai prieš daugybę metų pirmą kartą apsilankėme, buvome gerokai nustebinti. Mes vis dar nedaug pažengėme šioje srityje – gyvename treningų ir sportbačių pasaulyje. Šešta, į tavo viešbučio kiemą vidurnaktį gali ateiti meška su meškiukais, su trenksmu išversti šiukšlių konteinerį po langais ir, ištaršius šiukšles, susirasti sau maisto. Po to tą pačią mešką gali susitikti vidury gatvės, atsistojusią ant dviejų kojų ir besidairančią, kur toliau nešti savo kailį. Ir juokinga, ir baisu, bet ne kas kitas, o mes, žmonės, šluodami miškų ir upių gėrybes, priverčiame meškas eiti arčiau civilizacijos ieškoti maisto. Septinta… Skaityti toliau “Slovakija. Atvirlaiškiai iš Aukštųjų Tatrų“
Kretoje mes esame buvę dvi savaites. Viena nedidelė smulkmena – tas savaites skyrė vienuolika metų. Nei daug, nei mažai. Daug, kai palygini su žmogiškuoju amžiumi, mažai, kai grįžti į tas pačias salos vietas ir supranti, kad gamta, laimei, taip greitai nesikeičia.
Taigi, kalimera, nuostabi ir karšta Kreta! Kalimera – “labas rytas“ graikiškai. Dvi savaitės karštoje Viduržemio jūros saloje su jau skirtingu vietos atradimo ir patirties lygmeniu. Pirmas kartas skirtas atrasti, antras – suprasti. Nors… ką gali suprasti per tokį trumpą laiką, nebent tai, kad tu esi tik turistinė pelė, kuri pasivagia kretietiško sūrio gabalą ir bando įsivaizduoti, kad išragavo visus restorano patiekalus. Skaityti toliau “Kalimera, Kreta!“
Nuo pat tų paaugliškų laikų, kai dar atostogaudavome su tėvais Juodkrantėje, vieną dieną išsiruošdavome arba į Nidą, arba į Jūrų muziejų. Šiandien žadėjo lyti. Taip rodė visos išmanios telefoninės programėlės. Tik viena išmintinga klaipėdietė mums sakė, kad jokio lietaus nebus. Ir ji buvo teisi. Bet mes vis tiek išsiruošėme savo akimis pažvelgti į atnaujintą Lietuvos jūrų muziejų. Plūsta čia žmonių minios tarsi žuvų guotai – plika akimi matosi, kad tai lankomiausias Lietuvos muziejus, nereikia nė statistinių duomenų. Smagi, įvairaus pažintinio turinio ir interaktyvių pramogų pripildyta vieta – gyvūnai visada kelia geras emocijas, aišku, jei prieš tai atmeti faktorių, kad jie čia gyvena nelaisvėje, tiesiog tokiam nepasotinamam žmogiškam smalsumui ir pramogai patenkinti. Skaityti toliau “Plekšnės metamorfozė ir Jūrų muziejus“
Yra dalykų, kurie gyvenime beveik nesikeičia. Arba keičiasi tiek, kad mes savo žmogišku vidutiniu regėjimu beveik neįžvelgiame pokyčio. Pavyzdžiui, Puntuko akmuo Anykščiuose – toks, koks jis buvo mano vaikystėje, toks, rodosi, pūpso ir dabar. Prie jo, būdama kokių septynerių – aštuonerių metų fotografavausi aš su savo mama ir močiute (tuomet organizavome tokius žygius su tėvais ir seneliais po Lietuvą – kadangi seneliai negalėdavo išvažiuoti abu, nes kas gi pašers vištas, katiną ir paršiukus, tai veždavomės kurį nors vieną iš jų), po to jau pati fotografavau savo vyriausiąjį sūnų, o dabar jau ir mažieji praaugo mano pačios dydį, kai aš pozavau prie vieno garsiausių Lietuvos riedulių. Ir tame yra žavesio, tos nostalgiškos apgavikiškos jausenos, kad niekas nepasikeitė, nors pokyčiai aplinkoje, žmonių gyvenime per keletą dešimtmečių yra milžiniški ir matomi plika akimi. Skaityti toliau “Anykščiai. Nuo Puntuko iki “Velnio akmens”“
Galima pradėti taip. Dainų šventė yra absoliuti nesąmonė, sovietinis “kolūkis”, prievolė, muštras, nepatogumai, neišmiegotos naktys, nugulėti šonai, kietos mokyklų grindys, ilgos repeticijos, nesibaigiantis lietus, šokiai balose, šlykšti košė, bjaurus guliašas, nutrintos iki kraujo kojos, persirenginėjimas ant šaligatvio, ant žolės sėdintys ir nuo kalno slystantys žiūrovai, nustovėtos kojos ir na, tiesiog, kam ta šventė reikalinga, gerai ir be jos. Skaityti toliau “Dainų šventės kūnas ir kraujas“
Štai taip ėmė ir nustebino. Užmoju. Drąsa. Įspūdžiu. Miestas, kuris tik ką pabaigė Lietuvos kultūros sostinės kadenciją, sau matyt išsikėlė tokią kartelę, kad kitaip jau tiesiog nebegali. Reikia daryti taip, kad sukurta intriga išluptų žmones iš jų patogių gyvenimų, iš Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiančių miestų ir miestelių. Ir visi užtvindytų Klaipėdą nesibaigiančia gyva minia, aikčiojančia italų sukurtoje “Šimtmečių vartų“ šviesos ir garso misterijoje. Galingas pliusas Klaipėdai už tai, kad kultūra, tebūnie šiuo atveju populiarioji kultūra, užima deramą vietą miesto strategijoje, už suvokimą, kad būtent kultūra atves į miestą mases ir formuos tikro miesto įvaizdį. Pliusas ir už tai, kad festivalis nepasitenkino tiesiog šiais įspūdingais vartais, bet pakvietė menininkus kurti įvairius objektus ir šviesos instaliacijas įvairiose miesto erdvėse. Skaityti toliau “Nušvitusi Klaipėda“
kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija
iš visur surinkti tekstai
Travel Log by Vita
Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas
jaukus gyvenimas
Gerų knygų paieškos
A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.
The Art and Craft of Blogging
The latest news on WordPress.com and the WordPress community.
ČIA DABAR 