Mažoji Lietuva – automobiliu, dviračiu, laivu

Mažosios Lietuvos regionas man yra kažkokia visai kita Lietuva – tiek dėl savo kraštovaizdžio, tiek architektūros, tiek pačių žmonių. Ir tai neturėtų stebinti, nes istoriškai tai visada, ko gero, ir buvo kitokia Lietuva nei didžioji jos teritorija. Šis kraštas traukia dėl savo gamtinio ypatingumo – marių, jūros, Nemuno deltos, paukščių migracijos. O kur dar miesteliai, vokiškos dvasios prisigėrę ir vėjas vėjas, šiaušiantis vandenis ir skleidžiantis bures.

Į Mažosios Lietuvos ribas sutelpa vienos gražiausių Lietuvos vietų: mano numylėta nuostabioji Kuršių Nerija, įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo šedevrų sąrašą, unikali Nemuno delta su daugybe salų, Krokų lanka ir senuoju Rusnės miesteliu, Minijos arba Mingės kaimas su upe vietoje centrinės gatvės, gerokai, manau, per skambiai vadinamas Lietuvos Venecija, pamario gyvenvietė Kintai, Ventės ragas ir ornitologinė stotis, per kurią eina Didysis paukščių migracijos traktas, senieji Uostadvario ir Ventės rago švyturiai, iki šiol menantys buvusias Baltijos jūros ribas, o dabar sergėjantys Nemuno deltos regioninio parko krantus.

Mažoji Lietuva, arba Prūsų Lietuva – istorinis-etnografinis Prūsijos, o vėliau Rytprūsių regionas, apėmęs šiaurrytines Prūsijos provincijos dalis, kuriose gyveno lietuvininkai. Mažojoje Lietuvos buvo išspausdinta pirmoji knyga lietuvių kalba, pirmoji lietuviška Biblija, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pradėtas leisti pirmasis laikraštis lietuvių kalba. Iki Kalavijuočių Ordino invazijos XIII a., vėliau Mažąja Lietuva tapusio regiono gyventojai buvo daugiausia skalvių ir nadruvių gentys.  Mažąją Lietuvą mes tapatiname su lietuvybės puoselėjimu. Prūsijoje įvykusi kultūrinė religinė revoliucija – reformacija, pirmojo Prūsijos hercogo Gediminaičio Albrechto Brandenburgiečio pastangos ir rūpestis kurti raštiją prūsų ir lietuvių kalbomis prisidėjo prie šio judėjimo. Čia susikūrė pasaulietinė protestantiška taiki Prūsijos hercogystė, 1701 metais tapusi karalyste.

Ir Evangelikų liuteronų bažnyčia, ir hercogystės pasaulietinė valdžia reikalavo viešajame gyvenime vartoti valstybėje gyvenančių tautų ir etninių grupių kalbas. Vokiečiai kunigai, mokytojai, mokslininkai mokėjo lietuviškai. XVI a. lietuvių imigrantai iš Didžiosios Lietuvos (Abraomas Kulvietis, Martynas Mažvydas, Stanislovas Rapolionis, Simonas Vaišnoras, Jurgis Zablockis ir kiti) savo intelektualiomis idėjomis gerokai prisidėjo prie lietuvių kultūros ugdymo Mažojoje Lietuvoje. Prūsijos lietuviai, ypač nuo XIX a. pab., save vadino lietuvninkais. Šį pavadinimą išpopuliarino Jurgis Zauerveinas eilėraščiu „Lietuvninkais mes esam gimę“, kuris su kompozitoriaus Stasio Šimkaus 1908 m. parašyta melodija laikomas neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu. Iki pat II Pasaulinio karo pabaigos tai buvo ypatingas regionas, su daugmaž vienoda vokiečių ir lietuvių populiacija. 

Keliaujant po šį žvejiškos pasaulėjautos prisodrintą kraštą galima pamatyti archajiškos medinės liaudies architektūros. Ypatingos yra jų ornamentais pjaustinėtos vėjalentės, turinčios simbolinę prasmę. Jos puošdavo kurėnų stiebų viršūnes ir žymėdavo laivo priklausomybę kuriam nors kaimui. Mažoji Lietuva turi dar vieną ypatingą etnografinį paveldą – senovinius medinius antkapius, vadinamus krikštais, liudijančius ikikrikščioniškosios baltų kultūros laidojimo tradicijas. Būdingas žvejų kaimų bruožas – savita spalvinė gama ir namų kraigus puošiančios vėtrungės.

Aktyvus gyvenimas šiame regione virė iki sovietmečio, kuris pirmiausia šio krašto žmones išnaikino fiziškai, o vėliau sunaikino ir jų turtus. Tai buvo sovietų veiksmai prieš hitlerinę Vokietiją, kurios tikrosios žemės plytėjo kitapus Nemuno. Tačiau artimas Lietuvos gyventojų ryšys su vokiška kultūra pasmerkė juos genocidui. Kaip pasakojama istoriniuose šaltiniuose, 1945 m. žiemą per užšalusias Kuršių marias besitraukiančius Mažosios Lietuvos ir Rytprūsių gyventojus ištiko tragiškas likimas. Tūkstančiai pabėgėlių žuvo subombarduoti ar sušaudyti. Kiti žiauraus likimo sulaukė, sovietų kariams aktyviai skandinant pabėgėlių laivus. Štai vieno lainerio „Wilhelmo Gustloffo“ katastrofos metu žuvo net 9,5 tūkst. žmonių, ir tai beveik devynis kartus daugiau nei nuskendus „Titanikui“. Šį faktą visai netikėtai atradome Lietuvos jūrų muziejuje Klaipėdoje ir buvome gerokai nustebę.

Mažojoje Lietuvoje patiekalai vyravo tikrai ne poniški, o labai paprasti. Puikių valgių šio krašto žmonės nežinojo – maistas būdavo labai panašus: lapienė arba rūgščios kruopos, kartais gručkos (sriuba) arba barščiai. Sakoma, kad tas pats valgis būdavo ant stalo patiekiamas tris kartus per dieną. Maisto pagrindas – neskustos bulvės, burokėliai, rauginti kopūstai ir mirkalai: su kanapėmis, spirgučiais. Per šventes stalas būdavo gausesnis – kisielius, skilandis, košenybės, šiupinys, kurį šeimininkės virė iš baltų žirnių.

Duona buvo kepama kas keturias savaites iš rugių miltų, o pomelė (pyragas) iš kviečių. Mėsą Mažosios Lietuvos gyventojai paruošti mokėjo labai gerai. Avis, kiaules, žąsis supjaustę sūdydavo tinėje (statinėje), o lašinių paltis kabindavo į kaminą rūkymui. Mažosios Lietuvos gyventojai skanumynu laikė ant karklo vytelės pamautą ir prieš ugnį iškeptą silkę. O pajūrio gyventojų širdis saldindavo kisielius, bandelės, vofeliai. Šio krašto žmonių valgiai – paveikti vokiečių papročių, todėl pusryčiai be kafijos (kava), neįsivaizduojami.

Apie Neringą neišsiplėsiu, nors tai ir yra mano mylimiausias Lietuvos kraštas, o ir tekstą apie Juodkrantę esu jau kažkada surašiusi į savo tinklaraštį – Juodkrantė. Pasidalinsiu keliais maršrutais, kuriuos esame išbandę šiame krašte.

Pirmiausia, be abejo, gali keliauti automobiliu, sustoti, kur nori, pabūti, dieną ar pusdienį patyrinėti šią teritoriją, Reikia tik neužmiršti, kad dėl geografinio savitumo – deltos, kanalų – kai kur gali teikti daryti lankstus, nes tiesiog nėra tilto, kaip persikelti. Kad ir Minijos kaimas – į jį gali atvykti arba iš vienos pusės, arba iš kitos. O atvykus persikelti į kitą pusę gali tik per upę – valtele ar kokiu laiveliu.

Kitas būdas – atvykus į Miniją užsisakyti pasiplaukiojimą laivu, taip daugiau atrasti gamtinį Nemuno deltos ir marių ypatingumą. Pavasarį ten daug paukščių, pravartu turėti žiūronus ir stebėti iš arčiau jų migraciją ir elgseną.

Dar vienas puikus būdas ilgiau pabūti šiame krašte – keliauti dviračiais. Išbandyti keli variantai. Labai patiko važiuoti vadinamąjį ratą aplink Kuršių marias. Automobilį palikę Klaipėdoje darėme trijų dienų ir dviejų nakvynių žygį dviračiais. Iš Klaipėdos pradėjome keliauti žemynine dalimi pro Klaipėdos uosto teritoriją link Ventės rago. Kelias gana įvairus, vedė palei Vilhelmo kanalą, miškinga ir smėlinga trasa, vėliau didžioji kelio dalis buvo žvyruota, taip pat teko pavažiuoti ir plentu. Tokiu būdu labai smagiai galima apžiūrėti ir pravažiuoti Kliošų kraštovazdžio draustinį, tada sustoti Priekulėje – ten vietinėje parduotuvėje nusipirkome bandelių ir užkandome, buvo visai smagu, tada prasukome pro Dreverną, kur galima užlipti į apžvalgos bokštą, prasukti pro buriuotojų rojų Svencelę, Svencelės telmologinį draustinį.

Galima apistoti Ventės rage, bet mes pasirinkome Mingę. Po ilgos kelionės dulkėtais keliais, galėjome įkvėpti Mingės arba Minijos kaimelio ramybė. Pernakvoję vietinėje sodyboje su vaizdu į upę, ryte, susitarę su vietiniu žmogumi, jo valtimi buvome perplukdyti su visais dviračiais į kitą krantą, kur laivu išplaukėme į Nidą. Pasisukinėję Nidoje, kelionę dviračiais tęsėme link Juodkrantės, tuomet ten maudynės ir kiti nuostabumai, o pernakvoję – baigėme savo kelionę Klaipėdoje. Toks trijų dienų žygis – 133 kilometrai nuostabių vaizdų, galvos išvėdinimo ir kūno nuvarginimo. Tikrai rekomenduoju. 

Kitas variantas – palikti automobilį Klaipėdoje ir važiuoti dviračiais į Nidą, ten pernakvoti ir kitą dieną atgal į Klaipėdą. Į vieną pusę susidaro apie 50-60 km, priklauso, kiek susisuka papildomų kilometrų Nidoje ar kitur. Trumpesnis maršrutas lygiai taip pat – palikus automobilį Klaipėdoje, važiuoti dviračiais tik iki Juodkrantės – susidaro apie 18 kilometrų į vieną pusę – ten pasimėgauti gamtos, jūros malonumais ir grįžti. Šitą reikalą lengvai galima įveikti ir per dieną ar pusdienį. Beje, dar galima persikelti laivu iš Juodkrantės į Dreverną.

Variantai gali būti ir kombinuoti. Pavyzdžiui, į vieną pusę – iš Klaipėdos ar Juodkrantės – plaukti laivu į Nidą, o iš ten grįžti dviračiu. Arba atvirkščiai. Tik reikia pasižiūrėti, ar kursuoja laivai, nes kažkuriais metais neplukdė, vėliau atnaujino.

Tokių kelionių metu įvyksta nuostabių atradimų – mes pavyzdžiui, prieš kažkiek metų taip atradome Švėkšną – nuostabaus grožio miestelį, garsėjantį aukščiausia rajone (65 m.) dvibokšte, raudonų plytų bažnyčia bei XIX a. įkurtu grafų Pliaterių parku su įspūdinga liepų alėja, Genovaitės vila, tvenkiniais ir skulptūromis.

Labai patiko ir Šilutė (ten artimiausiu metu reiks dar nuvažiuoti apžiūrėti “Šilutės sekretų“), Rusnė, Ventės ragas, pasibastymai po Nemuno deltą. Vietos unikalios ir tikrai verta pakeliauti šiame krašte ne dieną ir ne dvi.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

Pterodaktilis

... IR VAIKAI

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: