Slovakija turi labai daug privalumų. Pirmiausia – ji turi kalnus. Antriausia – iki jų nukakti automobiliu iš Lietuvos pakanka vienos ilgos dienos. Arba nakties… O galima taip labai ir neskubėti, pasidarant pažintinį sustojimą nuostabioje Krokuvoje ar Veličkose. Trečia – tai tiesiog nuostabios gamtos šalis. Ketvirta – ne taip brangu. Penkta, na kad ir tai, kad ten yra puikių aktyvaus laisvalaikio prekių parduotuvių – kai prieš daugybę metų pirmą kartą apsilankėme, buvome gerokai nustebinti. Mes vis dar nedaug pažengėme šioje srityje – gyvename treningų ir sportbačių pasaulyje. Šešta, į tavo viešbučio kiemą vidurnaktį gali ateiti meška su meškiukais, su trenksmu išversti šiukšlių konteinerį po langais ir, ištaršius šiukšles, susirasti sau maisto. Po to tą pačią mešką gali susitikti vidury gatvės, atsistojusią ant dviejų kojų ir besidairančią, kur toliau nešti savo kailį. Ir juokinga, ir baisu, bet ne kas kitas, o mes, žmonės, šluodami miškų ir upių gėrybes, priverčiame meškas eiti arčiau civilizacijos ieškoti maisto. Septinta…
Slovakija mums visada kels sentimentus, nes tai buvo pirmoji mūsų su vyru rimta, ilga kelionė su kalnų žygiais. Po dienos žygių buvo puikūs ir jaukūs vakarai su kelionės kompanionais ragaujant slovakišką alų ar užkeptą sūrį (“syr vypražany“) vietinėse užeigose (“kolibose“). Po to dar keletą kartų – tai stabtelėdami trumpam, tai specialiai važiavome į šią kalnuotą Slovakijos dalį pamaitinti akis fantastiškais reginiais, o kūną prisotinti žygio dvasios.
Pirmą kartą, atvykę į kalnus iš lygumų krašto, supratimo neturėjome, kas tie kalnai, kokia jų specifika, kaip reikia pasiruošti žygiams į juos. Tuo pačiu tai buvo puikus krikštas ir net tie tada turėti medžiaginiai ploni sportbačiai nebuvo kliūtis žygiuoti į kalnus, nes Slovakijos kalnai (aukščiausia vakarų Karpatų dalis) tikrai yra patogūs, draugiški įvairaus pajėgumo žygeiviams. Vėliau, jau po geroko laiko tarpo tai išbandė ir mūsų trejų metų sūnus, kuriam visos dienos žygis buvo ne toks ir lengvas iššūkis, o vienintelis dalykas, kuris jo kojas vertė žingsiuoti – pažadas, kad po to bus ledų. Tad su tais ledais, kaip kokiu miražu prieš akis ir keliavome po kalnus. Po pirmosios pažinties su Tatrais, kitais metais keliavome į Alpes ir ten kažkaip pasidarė akivaizdu, kad Alpėms reikia pasiruošti stipriau – ypač kalbant apie tinkamą avalynę, nes kai kuriose vietose, kad ir neypatingai aukštai tu tiesiog gali imti slysti žvyru. Slovakijos kalnai šiuo klausimu labiau “pritaikyti vartotojui“ – gali žingsniuoti akmenimis, kurie tarsi laiptai sudėlioti ir tai tikrai nesukelia sunkumų.
Slovakijos Tatrai yra tikrai mėgiami keliautojų, tad ir žmonių ten daug. Yra patogūs keltuvai į kalnus – gali pasirinkti maršrutus nusipirkus žemėlapį su pažymėtomis trasomis, jų sudėtingumu, apytiksle žygio trukme valandomis. Mes neišbandėme, bet visada romantiškai ir žavingai atodė žygis su nakvyne kalnuose, kuomet lieki nakvoti kalnų namelyje – chatoje. Rytas kalnuose turėtų būti labai žavus, nors naktis, manau, kelia ganėtinai aštrius pojūčius. Kalnai turi savo ritmą, savo gyvenimą. Naktis ten ateina greičiau, o rytas – vėliau…
Šventas reikalas – nešiukšlinti kalnuose – ką atsinešei, tą turi ir išsinešti. Juoba, kai matai, kaip į kalnų chatas užnešamas maistas, gėrimai, kaip susikrovę didžiulį nešulį “šerpai“ gabena produktus turistams ir keliautojams. Jų nešulys kartais siekia ir 100 kg. Tad kai pamatai tokį vaizdą, tai tikrai supranti, kad neturi teisės inkšti, kad pavargai nešdamas savo kelis kilogramus ant pečių. O jei nori, gali užnešti mini nešulį – kalnų trobelėje gausi nemokamos arbatos.
Aukštuosiuose Tatruose, palei kalnyną eina elektrinis geležinkelis – kursuoja traukinukai, kurie jungia pagrindinius miestelius – Tatranska Lomnicą, Stary Smokovec (šiuose esame gyvenę) ir Štrebske Pleso (čia vyksta Europos slidinėjimo ir šuolių nuo tramplino čempionato etapai). Su traukiniu yra labai patogu nukeliauti į skirtingas vietas ir išbandyti vis kitokius kalnų maršrutus. O kalnai žavingi – nuostabus oras, prisodrintas pušų kvapo, neįtikėtino grožio kalnų viršukalnių reljefai ir atsiveriančios naujos panoramos, kai persiverti per kalnų balną, fantastiški smaragdinės spalvos kalnų ežerai ir baltomis putomis kliokiantys kriokliai. Ir tada merki savo nuvargusias kojas į šaltą vandenį ir supranti, kad nieko geriau už šią akimirką nėra, kad reikia ją sugerti visa ląstelių atimtintimi ir parsivežti kaip lobį, kuris, tarsi, donoras gali maitinti iki kitos kelionės į kalnus. Kur jie bebūtų… Kokiu metų laiku bedžiugintų…
Tatruose keliaujant įvairiais maršrutais, užsukant į kalnų chatas, galima susirinkti antspaudus, liudijančius aplankytas vietas bei jų aukštį. Tai tampa visai atraktyviu azartišku žaidimu. Aukščiausios Aukštųjų Tatrų (o tuo pačiu ir visų Tatrų) viršūnės yra Gerlacho (Gerlachovský štít – 2655 m, tuo pačiu tai ir aukščiausias Slovakijos kalnas), Lomnicki Štitas (2632 m) – į jį galima pakilti vienu ilgiausiu lyno keltuvu. Iš žemesnių viršukalnių žinomiausia yra Rysų viršukalnė (2499 m), kuri yra ant Slovakijos–Lenkijos sienos (tai yra aukščiausia Lenkijos viršūnė) ir ją keliautojai dažnai pasirenka savo viršukalnių šturmui.
Be gamtos turtų, Slovakija turi ir nuostabių jaukių miestelių su puikiomis aikštėmis ir architektūra, senovinių pilių, tvirtovių ir jų griuvėsių, dažnai saugomų UNESCO, kurios tik “bac“ ir netikėtai išlenda važiuojant ant kokios kalnų viršūnėlės. Esame lankęsi Spišo pilyje, kuri yra senovinis pilių kompleksas, pastatytas XI – XII a. sandūroje – didžiausias tokio tipo pilių kompleksas Vidurio Europoje. Urvų mėgėjai gali tyrinėti stalaktitus – stalagmitus požeminiuose urvuose (vienas garsiausių – Belianska jaskyna), o iš viso Slovakijoje priskaičiuojama virš 7000 urvų. Slovakijos rojaus nacionalinis parkas taip pat puiki vieta žygiams – galima rinktis įvairaus sudėtingumo maršrutus, kai kur jie veda upės vaga kalnų tarpeklyje, kai kur tenka palypėti metalinėmis kopėčiomis. Taip pat dar viena puiki pramoga – praplaukti upe mediniu ar pripučiamu plaustu. Galima svarankiškai, galima organizuotai, kuomet plukdo vietiniai ir dar šį tą papasakoja. Išbandėm abu variantus abiejų tipų plaustais Dunajeco upe ir, besigrožėdami Pieninų ir Beskidų kalnais ir priekalnėmis, turėjome tikrai smagią patirtį. Be abejo, maudynės tiek terminiuose baseinuose, tiek pramogų parkuose irgi pasirinkimas, ypač tiems, kas keliauja su vaikais.
Beje, keliaujant ir planuojant žygius į kalnus, svarbu nepamiršti, kad visas kortas gali sumaišyti oras. Jei lietinga ir debesuota, tai pilkoje migloje prasmenga puikiosios kalnų panoramos ir žygis netenka pusės grožio. O ir šlapi slidūs akmenys nelabai džiugina. Birželiai Tatruose būna lietingesni, tad geriau rinktis liepą ar rugpjūtį – tada didesnė tikimybė, kad bus daugiau saulės. Bet turistų taip pat… Esame kažkada trims dienoms apsistoję Tatruose – tai buvo birželį ir visą tą laiką pralijo. Kiek pažygiavę ir permirkę grįžome į viešbutį, o tada artimiausioje kavinėje prisikirtom pyragaičių, nes kažkaip tokia labai teminė kavinė papuolė…
Dar vienas unikalus objektas – simbolinės žuvusiųjų Tatrų kalnuose kapinės netoli Poprado ežero. Tai ne kapinės, bet atminimo lentelės daugiau nei 400 žmonių, vienaip ar kitaip žuvusiems kalnuose – alpinistams, lakūnams ir kitiems kalnų bandytojams. Ir perspėjimas mums, kad kalnai įpareigoja, kad čia negali būti neatsargaus neapgalvoto judesio. Tuo pačiu tai ir pats gyviausias ir akivaizdžiausias besąlyginės meilės kalnams įrodymas. Kalnai užburia. Kartą ir visiems laikams.
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą