Yra dalykų, kurie gyvenime beveik nesikeičia. Arba keičiasi tiek, kad mes savo žmogišku vidutiniu regėjimu beveik neįžvelgiame pokyčio. Pavyzdžiui, Puntuko akmuo Anykščiuose – toks, koks jis buvo mano vaikystėje, toks, rodosi, pūpso ir dabar. Prie jo, būdama kokių septynerių – aštuonerių metų fotografavausi aš su savo mama ir močiute (tuomet organizavome tokius žygius su tėvais ir seneliais po Lietuvą – kadangi seneliai negalėdavo išvažiuoti abu, nes kas gi pašers vištas, katiną ir paršiukus, tai veždavomės kurį nors vieną iš jų), po to jau pati fotografavau savo vyriausiąjį sūnų, o dabar jau ir mažieji praaugo mano pačios dydį, kai aš pozavau prie vieno garsiausių Lietuvos riedulių. Ir tame yra žavesio, tos nostalgiškos apgavikiškos jausenos, kad niekas nepasikeitė, nors pokyčiai aplinkoje, žmonių gyvenime per keletą dešimtmečių yra milžiniški ir matomi plika akimi.
Dar yra tokių paradoksalių dalykų, kaip vietos, į kurias ruošiesi ruošiesi, ruošiesi ruošiesi ir niekaip nenuvažiuoji. Du trečdaliai Lietuvos jau būna nužingsniavę medžių lajų taku, o tu dar vis ruošiesi…
O paskui, patį vasaros vidurvasarį, nutinka festivalis “Devilstone”/“Velnio akmuo” ir tu atsiduri Anykščiuose. Viename iš mitų apie garsųjį Anykščių objektą – Puntuko akmenį pasakojama, kaip velnias nešęs akmenį bažnyčiai nugriauti, o pragydus gaidžiams, jį pametęs. Tuomet prisimeni gatvės meno kūrinį – ant vieno Anykščių namo nutapytą gaidį, ir tada visos legendos labai gražiai susiriša į visumą. Ir jubiliejinio dešimtojo “Devilstone” festivalio plakatas, kuriame raudonkūnis velnias ritina akmenį ant Anykščių bažnyčios bokštų, pasirodo ne šiaip intriguojanti iliustracija, o rimtą mitologinį pagrindą turintis motyvas. Nors iš tikrųjų Puntuką į Anykščius iš Skandinavijos prieš keliasdešimt tūkstančių metų atgabeno slinkdami ledynai, vėliau akmeniui buvo duotas karžygio Puntuko vardas. Šis gamtos ir mitologijos paminklas tapo lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno įamžinimo vieta. Įdomu, kad mes, jau po festivalio prie Puntuko kaip tik papuolėme liepos 15 dieną, praėjus lygiai 85-eriems metams nuo lemtingosios “Lituanicos”, kuri perskrido Atlantą, bet taip ir nepasiekė Lietuvos, katastrofos. Lėktuvas užsikabino už medžių viršūnių dabartinės Lenkijos teritorijoje ir sudužo. Ir mane visa tai vėl kaip kilpa sugrąžino į Anykščius – gal ir neveltui čia įrengtas takas medžių viršūnėmis, kaip galimybė patirti kitokį rakursą, kitokį požiūrio kampą. Verta pamąstyti, kad ganėtinai alternatyvus festivalis ne tik pakviečia savo žiūrovus atrasti naujas muzikines perspektyvas, bet keičia ir paties miesto požiūrį į save, kaip kupiną įvairių galimybių geografinę erdvę. Kiek žinau, kai šį festivalį Anykščiuose rengė pirmą kartą, miestas ir bažnytinė aplinka buvo labai ir net labai sutrikę.
Taigi, į Anykčius, Dainuvos slėnį po ilgos pertraukos atsitrenkėme dėl šio “velniško” festivalio, nors jokių velnių ir nesutikome, tik laisvą muzikinę atmosferą, kupiną alternatyvios saviraiškos. Neimprovizuosiu, pateiksiu paties “Velnio akmens” festivalio pristatymą jų socialinio tinklo paskyroje: “Devilstone – tai vienas ryškiausių muzikos festivalių po atviru dangumi Baltijos šalyse. Festivalio muzika išsiskiria žanrų įvairove: kokybiškas, madingas rokas derinamas su ekstremaliu, rinktiniu metalu ir originalaus skambesio elektronika. Tai pozityvumą ir saviraišką propaguojanti vieta, dovanojanti daug nepamirštamų muzikinių ir meninių atradimų. #devilstone18 – ekstremalus, savitas ir įkvepiantis rokenrolo kurortas, jau beveik dešimtmetį transliuojantis alternatyvios kultūros žavesį”.
Tai štai, būtent taip. Tikras muzikos ir įvairaus kultūrinio marginalinio veiksmo kupinas kurortas. Didžiulė teritorija, užtvindyta žiūrovų, dalyvių ir tūkstančių jų palapinių, mirganti minia, ant savo marškinėlių krūtinių ir nugarų kaip manifestus nešanti įvairiausių muzikinių grupių vardų enciklopediją. Fantastiška vieta puikiame gamtos kampelyje, medžių pavėsyje, atvirose aikštelėse, o savo muzikinį prakaitą gali nuplauti puikiame Šventosios paplūdimyje. Pozityvi ir demokratiška vibracija, laisvės ir saviraiškos puota, kurią švęsti buvo galima penkiose skirtingose scenose – jas savo turiniu užpildė daugiau nei 50 grupių iš Lietuvos ir užsienio. Tiems, kas skaičiuoja – festivalis yra labai gera proga vienu metu už santykinai nedidelę sumą išgirsti daug gerų grupių. Ir ne tik. Tai ir performatyvių pasirodymų, ir kino seansų, ir įvairiausių saviraiškos formų erdvė.
Taigi, festivalis yra gėris ne tik muzikos mylėtojams. Tai puiki galimybė ir miestui – kada gi dar tiek tautiečių ir užsieniečių aplankytų Anykščius. O dar vienas puikus dalykas, papildęs ir pratęsęs festivalį – ispanų menininko Joan Cornellà kūrinių paroda Anykščių bibliotekoje. Buvo tikrai gera sekmadienį, jau po viso festivalinio šėlsmo apžiūrėti šią iliustratoriaus ir komiksų meistro piešinių parodą, kupiną visuomenės, jos veiksmų ir elgesio kritikos, perteiktos siurrealistine juodojo humoro stilistika. Joan Cornellà labai atviras – jis tarsi atsuka mums patiems veidrodį, kuriame galime suvokti savo žmogiškųjų įpročių, elgsenos, normų tolerancijos ribas. Trumpos vizualios istorijos, kurių herojų išraiškos vienodai sustingusios, o dėl to dar labiau gluminančios. Jos iliustruoja įvairias kasdieniškas situacijas, priversdamos ir juoktis, ir jaustis nepatogiai, tačiau yra labai taiklios ir nuolat priverčia pasijausti skirtingose pozicijose, nes gyvenime iš tiesų taip ir būna – kartais tu pats esi situacijos auka, o kartais vedžioji gyvenimą už pavadžio. Spalvingi ryškių, net sakyčiau, vaikiškų spalvų komiksiniai pasakojimai iš tiesų kvestionuoja aštrias šiuolaikinės visuomenės gyvenimo situacijas.
Žinau, kad į festivalį norėsiu važiuoti ir kitais metais. Kaip ir į pačius Anykščius – fantastišką kultūrine, pramogine ir gamtine įvairove prisodrintą miestelį. Čia gali ne tik ilsėtis, nerti į spa pasaulį, bet ir atrasti Anykščių šilelio grožį, dviejų upių – Šventosios ir Anykštos krantus, piliakalnių ir atodangų didybę, įvairius muziejus – Angelų, Arklio, Siauruko (juo dar ir pasivažinėti, o nuvažiavus išsimaudyti Rubikių ežere), leistis rogutėmis vasarą, o žiemą slidinėti nuo Kalitos kalno, užkopti į į Jono Biliūno „Laimės žiburį“ (linkėjimai Agnei), išmalti dviračiais įvairiausius takus, pramogauti nuotykių arba labirintų parke, važinėtis kartodrome, užkopti į bažnyčios bokštą arba medžių lajų taką ir pažvelgti į viską „iš aukšto“. O kur dar lietuviško vyno „Voruta“ degustacija ir istorija „Anykščių vyno“ gamykloje – kažkada teko būti ekskursijoje šiame fabrike, kur labai aiškiai buvo parodyti įvairiausi procesai, pavyzdžiui aromato išskyrimas ir surinkimas, fermentacija, išpilstymas ir t.t. Na ir duoklė Antanui Baranauskui, beprotiškai dainingai „nupiešusiam“ Anykščių šilelį, aplankant jo garsiąją klėtelę.
O kur dar aplinkinės teritorijos. Festivalio metu mes apsigyvenome Alantos miestelyje, kuriame rengiami legendiniai “Santaros – Šviesos” susitikimai. Norėjome pabūti ne tik “Velnio akmenyje”, bet ir patyrinėti kitas vietoves. Puiki “Alantos žirgų” sodyba ir svetingi šeimininkai mums dar labiau nuspalvino šios kultūrinės kelionės paveikslą. Jų auginami žemaitukai – puiki terapija kiekvienam. Aplankėme ir Alantos dvarą, kuriame įkurta dailininko Vaidoto Žuko meno galerija. Čia eksponuojami įvairūs jo kūrybos periodus atspindintys kūriniai. Šalia veikė ir visiškai kitokia, kiek makabriška medžioklės trofėjų paroda – nuo stirnų kaukolyčių ir ragelių iki zebrų ir buivolų iškamšų. Keista, ne visai priimtina saviraiškos forma, bet kažkiek tinka ir “Devilstone” nuotaikai…
Artimiausiu metu norėčiau vėl aplankyti Anykčius, nes šio miesto pokyčiai yra matomi, o veikti čia tikrai yra ką…
“…Nuo Puntuko lig Šlavei ąžuolų daugybę
Laikę žmonės lyg kokią didžią šventenybę.
Gyvendami vienybėj, dievaičiams intikę,
Kurie daugal paminklų po miškus palikę.
Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios,
Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios
Arba ažuverst upės; bet kaip tik išvydęs
Ąžuolyną pašvęstą ir gaidys pragydęs,
Tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs:
Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys.
Paskum ant jo lietuviai dovanas kūrenę,
Kad juos dievai apsaugo ir dengia, ir peni…”
Ištrauka iš A. Baranausko “Anykčių šilelio”.
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą