Sudargo piliakalnių grožybė

Gyvenime kartais dėl pačių įvairiausių priežasčių susiklosto taip, kad vienas vietas mes žinome ir visi krūvomis ten grūdamės, o kitos, nors būdamos ne mažiau svarbios, įdomios ir reikšmingos lieka kažkur paraštėse. Kernavės piliakalnius netoli Vilniaus, šalia Neries turbūt žino visi. O Sudargo piliakalnius? Tuos, kurie Lietuvos žemėlapio kamputyje tūno – tame linkyje šalia Kaliningrado, ant Nemuno kranto, palei Jurbarką… Sako, kad Sudargo miestelyje gyveno visame pasaulyje garsaus rašytojo Džeromo Deivido Selindžerio proseneliai…

Skaityti toliau “Sudargo piliakalnių grožybė“

Lopaičių piliakalnio magija ir Rietavo fenomenai

Lopaičių piliakalnio ir visos, tiesiog užburiančios savo grožiu teritorijos, atradimas buvo visiškas netikėtumas. Taip – bam, ir papuolėm nei planuodami, nei įsivaizduodami, ką ten galim pamatyti. Panašus pernykštis atradimas buvo Molavėnai su savo piliakanių kompleksu (apie tai čia). Dažnai tenka pravažiuoti pro rodykles, nurodančias į tam tikrą piliakalnį, dažnai tai tiesiog kalvelė, tad kažką panašaus įsivaizdavom ir čia. O gal ir nieko nespėjom įsivaizduoti, nes iš tikrųjų grįždami iš pajūrio stabtelėjom Rietavo miesto pabaigoje, pakeliui link Tverų prie labai keistai pasirodžiusio, jau gerokai apleisto namo-pilies su įspūdingais vartais, kurio šeimininkas jau atsisveikinant mums ir patarė nuvažiuoti į Lopaičius, nes ten “yr’ laba graže“, bet apie tai teksto pabaigoje.

Skaityti toliau “Lopaičių piliakalnio magija ir Rietavo fenomenai“

Dviračiais Kamastos žiedu

Turbūt daugelis yra girdėję kempingą romantišku pavadinimu “Obuolių sala“. Tai moderniai įrengtas kempingas ir poilsiavietė, esanti Grabuosto ežero saloje, 12 km nuo Molėtų. Vieta išties įspūdinga – pati ežero sala sukuria netikėtą kraštovaizdį, o kempinge dar auga obelys. Pavasarį, joms žydinti baltais žiedais, turėtų būti ypatingas vaizdas. Čia galima gyventi tiek palapinėse ar kemperiuose, tiek mediniuose namukuose. Galima nuomotis valtį, baidarę, irklentę, žaisti lauko arba stalo tenisą ar biliardą, pasikaitinti pirtyje ar ant smėliuko ežero pakrantėje. Yra kavinė. Be abejo, viskas kainuoja, net jei kempinge nenakvojate, o tiesiog norite praleisti dieną, reikia susimokėti. Skaityti toliau “Dviračiais Kamastos žiedu“

Mistiškas ir viltingas Kryžių kalnas

Jei reikėtų rinkti keisčiausią ir mistiškiausią vietą Lietuvoje, šiose varžybose Kryžių kalnas, ko gero užkoptų ant vieno iš prizininkų ar net nugalėtojo laiptelio. Šią unikalią vietą žino visi. Tačiau kievienam ji reiškia skirtingus dalykus ir santykis su kalnu užsimezga labai asmeniškas – nuo sakralumo, tikėjimo ir vilties iki šiurpą keliančių potyrių.

Skaityti toliau “Mistiškas ir viltingas Kryžių kalnas“

Meno maršrutai. MO muziejus. Gyvūnas – žmogus – robotas

Ar dažnai pasitaiko, kad vaikai užsimanytų į meno parodą? Spėju, nelabai. Bet MO muziejus šaudo į dešimtuką. Ir tik išvydęs per televizoriaus ekraną pirmuosius parodos “Gyvūnas – žmogus – robotas“ anonsus, mūsų jaunėlis pareiškė, kad va šitą parodą tai jam reikia būtinai aplankyti. Du raktiniai žodžiai: gyvūnas ir robotas sąmonėje, matyt, vaikui iškart piešia atraktyvumo ir žaidimo pažadą, tad jei tik atsiranda kabliukas, kuris gali vaikus užkabinti ir įtraukti į meno pasaulį, būtina tai išnaudoti ir nutempti vaikus į parodą. Arba būti nutemptiems…

Skaityti toliau “Meno maršrutai. MO muziejus. Gyvūnas – žmogus – robotas“

Meno maršrutai. ART VILNIUS

Nuo tada, kai 1563 metais Florencijoje buvo įkurta pirmoji Europos Meno akademija, kurios atsiradimą inicijavo menininkas, architektas ir rašytojas Giorgio Vasari bei Medičių šeima, daug kas pasikeitė. Tuo metu didžiausia dailininkų aistra ir tikrasis meno pašaukimas buvo kuo įtaigiau perteikti ir imituoti tikrovę. Keletą šimtmečių viskas meno pasaulyje taip ir vyko – tobulų proporcijų, šviesotamsos, perspektyvos, formos, kompozicijos perteikimo įgūdžiai ir estetinė pasaulėvoka buvo svarbiausi menininko įrankiai. Skaityti toliau “Meno maršrutai. ART VILNIUS“

Šiaulių universiteto Botanikos sodas

Šiauliuose yra vieta, kur auga virš 4600 rūšių įvairių augalų – tai Šiaulių universiteto Botanikos sodas. Sodas mainosi kievieną savaitę, kiekvieną mėnesį, nes žydi vis kitos augalų rūšys. Vieta išties unikali, tačiau didysis paradoksas yra tas, kad dažnas šiaulietis čia nėra buvęs. Dar kiti žino, bet vis neranda laiko, progos čia atkeliauti. Kartais taip jau būna – yra vietų šalia, netgi žinai, kad ten visai neblogai turėtų būti, bet taip ir nenuneša anei kojos, anei ratai ten. Skaityti toliau “Šiaulių universiteto Botanikos sodas“

Kurtuvėnų regioninis parkas. Dviračių trasos

Jeigu reiktų įvardinti mieliausią ir gražiausią gamtos kampelį šalia Šiaulių, be konkurencijos tai būtų Kurtuvėnų regioninis parkas su savo nuostabiais miškais, ežerais ir pievomis bei įvairiausiomis galimybėmis atitrūkti nuo civilizacijos rutinos. Už Bubių yra asfaltuotas kelių kilometrų miško keliukas, tiesa, jis jau senas ir gerokai apgriuvęs, bet vis tiek gerai, kad jis yra – žmonės tikrai jį mėgsta tiek žiemą, tiek vasarą. Tik 15 km nuo Šiaulių miesto ir atsiduri gaivinančiame gamtos glėbyje. Čia galima tiesiog pasivaikščioti, bėgioti, eiti šiaurietiškai, piknikauti ar važinėtis dviračiais. Skaityti toliau “Kurtuvėnų regioninis parkas. Dviračių trasos“

Mūšos tyrelio pažintinis takas

Seniai norėjau nuvažiuoti į Mūšos tyrelį – girdėjau, kad ten gražu, o gamta ir pasivaikščiojimai joje ir taip visada yra gėris. Kaip tyčia nugirdome, kad medinis lentų takas, vedantis per Mūšos tyrelį buvo prailgintas dvigubai ir visą pažintinį taką galima nukeliauti net neišsipurvinus baltų sportbačių. Juokauju, bet tai tikrai tiesa. Pusę tako  žingsniavome šviežia mediena, dar kvepiančia pjuvenomis. Žinoma, yra atkarpų, kur galima ir reikia paeiti žemių, šakų ir samanų paviršiumi, bet jei nesinori, tai visą atstumą galima eiti švariu lentų taku. Skaityti toliau “Mūšos tyrelio pažintinis takas“

Biržai auksinę bobų vasarą

Biržai nuo mūsų vos už šimto kilometrų, bet kažkodėl vis atrodydavo baisiai nepasiekiami, nepakeliui, dar ne šiandien. Visoms įmanomoms prognozėms plyšaujant apie artėjanį vasariškai šiltą spalio savaitgalį ir lauke tvieskiant aksominei šilumai, pagaliau išsiruošėm Lietuvos šiaurėn – į Biržus. Ir ką? Na ir buvo labai šiltas, stebinantis, netikėtas susitikimas su vieta. Dar važiuojant mašina paprašiau, kad vaikai vietoje žaidimų telefonų ką nors įdomaus surastų internete apie Biržus. Didieji sūnūs pasistengė neišgirsti šio mano “viliojančio“ pasiūlymo, bet mažasis uoliai ėmė skaityti faktus ir įdomybes apie Biržus. Ką aš viso labo žinojau apie Biržus iki šios mūsų mažos kelionės, tai buvo smegduobės, biržietiškas alus ir duona, dvaras, Biržuose vykstantis literatūros festivalis “Šiaurės vasara“, fragmentai iš Kristinos Sabaliauskaitės “Silva rerum“ ir dar viena kita detalė. Skaityti toliau “Biržai auksinę bobų vasarą“

Vizualiniai MaLonumai Marijampolėje su MaLonNY

Ko reikia, kad atsirastų noras nukeliauti į tam tikrą miestą? Kad imtų niežtėti smalsumą ir iškeistum savo ramybę į naujus įspūdžius? Darbo reikalai nesiskaito.  Priežastis galėtų būti ten gyvenantys giminaičiai arba draugai. Dar koks nors beprotiškai jaukus senamiestis su labai skania kava ar pyragaičiu. Būtent dėl to galima būtų važiuoti į Telšius – ten atrasti sūrio tortą ir tikrai vertą pasivaikščiojimo miestą su visais fantastiškais metalo plastikos kūriniais, išsibarsčiusiais įvairiose miesto vietose. Arba tiesiog stabtelėti grįžtant iš pajūrio geros kavos gurkšniui.

Na, ir be abejo, pačios įvairiausios žmogaus interesų sritys: sportas, menas ir pramogos gali gerokai timptelėti už rankos ir priversti pajudėti kuria nors kryptimi. Ir aš tvirtai įsitikinusi, kad kuo miestas skirtingesnis, atviresnis, keistesnis, tuo jis turi daugiau šansų. Visokių. Pritraukti žmones gyventi, vilioti turistus ir akumuliuoti skirtingas raiškos formas, sukurdamas naujas galimybes ir pasirinkimus. Skaityti toliau “Vizualiniai MaLonumai Marijampolėje su MaLonNY“

Molavėnai. Mėnuo Juodaragis. Burtai

Ar esate buvę Molavėnuose? Man tai buvo absoliutus šios vasaros atradimas Lietuvoje. Molavėnų vardo nebuvau nei mačiusi, nei girdėjusi. Nei viena, nei dviem akimis ar ausimis. Ir kai sužinojau, kad festivalis “Mėnuo Juodaragis“ rugpjūčio pabaigoje vyks Molavėnuose, įsivaizdavau plynę, na gal kažkiek medžių, netoliese fermas – maždaug toks reginys vaizduotėje buvo iškilęs prieš važiuojant į šią nežinomą man erdvę. Rašau, erdvę, nes kai patekau čia, supratau, kad net ir realiame pasaulyje įmanoma sukurti pačias neįtikėčiausias paralelines erdves, pripildytas mistiškos energijos, ritualizuotų šamaniškų būsenų ir betarpiško santykio su praeitimi, gamta bei pačiu savimi. Lėto būvio su vieta ir laiku pleištas skubančiame pasaulyje. Magiškas žingsnis atgal į praeitį, bet tuo pačiu į esmes – savęs, kaip žmogaus, genties paieškas, bandant suvokti, kas buvome ir kas esame. Skaityti toliau “Molavėnai. Mėnuo Juodaragis. Burtai“

Miesto sienos ir kiti objektai. Šiauliai

Miestus galima atrasti skirtingais pjūviais – tyrinėjant architektūrą, lankant muziejus, degustuojant vietinę ar globalią virtuvę. Galima miestuose tiesiog būti ir nieko neveikti – leisti sąmonei ir pasąmonei pasyviai plaukti miesto paviršiais ir gyliais, jausti vietovės kvapus, vibracijas ir garsus. Miesto tapatumą galima atverti ir kitaip – keliaujant gatvės meno kūrinių vertikalėmis ir horizontalėmis. Šį kartą – apie Šiaulius. Per keletą metų čia atsirado įvairių naujų meno kūrinių viešose miesto erdvėse – nuo sienų tapybos iki įvairiausių skulptūrinių objektų – keistų, provokuojančių, žaismingų, melancholiškų, drąsių, ramių… Skirtingi, kasdienybės monotonijai iššūkį metantys kūriniai. Treniruotė apsnūdusiam protui. Be jų jau būtų kitaip – plikos ir pilkos betono sienos su mumis niekaip nekalba ir mūsų nejaudina. Komunikacija ima rastis, kai yra turinys. Ne veltui sūnus, būdamas kokių penkerių metų, intensyviai ir garsiai svarstė, kad paprastos namų sienos yra absoliučiai neįdomios, kad jas reikia išpiešti ir nuspalvinti. Tiesa kalba vaiko lūpomis. Skaityti toliau “Miesto sienos ir kiti objektai. Šiauliai“

Plekšnės metamorfozė ir Jūrų muziejus

Nuo pat tų paaugliškų laikų, kai dar atostogaudavome su tėvais Juodkrantėje, vieną dieną išsiruošdavome arba į Nidą, arba į Jūrų muziejų. Šiandien žadėjo lyti. Taip rodė visos išmanios telefoninės programėlės. Tik viena išmintinga klaipėdietė mums sakė, kad jokio lietaus nebus. Ir ji buvo teisi. Bet mes vis tiek išsiruošėme savo akimis pažvelgti į atnaujintą Lietuvos jūrų muziejų. Plūsta čia žmonių minios tarsi žuvų guotai – plika akimi matosi, kad tai lankomiausias Lietuvos muziejus, nereikia nė statistinių duomenų. Smagi, įvairaus pažintinio turinio ir interaktyvių pramogų pripildyta vieta – gyvūnai visada kelia geras emocijas, aišku, jei prieš tai atmeti faktorių, kad jie čia gyvena nelaisvėje, tiesiog tokiam nepasotinamam žmogiškam smalsumui ir pramogai patenkinti. Skaityti toliau “Plekšnės metamorfozė ir Jūrų muziejus“

Anykščiai. Nuo Puntuko iki “Velnio akmens”

Yra dalykų, kurie gyvenime beveik nesikeičia. Arba keičiasi tiek, kad mes savo žmogišku vidutiniu regėjimu beveik neįžvelgiame pokyčio. Pavyzdžiui, Puntuko akmuo Anykščiuose – toks, koks jis buvo mano vaikystėje, toks, rodosi, pūpso ir dabar. Prie jo, būdama kokių septynerių – aštuonerių metų fotografavausi aš su savo mama ir močiute (tuomet organizavome tokius žygius su tėvais ir seneliais po Lietuvą – kadangi seneliai negalėdavo išvažiuoti abu, nes kas gi pašers vištas, katiną ir paršiukus, tai veždavomės kurį nors vieną iš jų), po to jau pati fotografavau savo vyriausiąjį sūnų, o dabar jau ir mažieji praaugo mano pačios dydį, kai aš pozavau prie vieno garsiausių Lietuvos riedulių. Ir tame yra žavesio, tos nostalgiškos apgavikiškos jausenos, kad niekas nepasikeitė, nors pokyčiai aplinkoje, žmonių gyvenime per keletą dešimtmečių yra milžiniški ir matomi plika akimi. Skaityti toliau “Anykščiai. Nuo Puntuko iki “Velnio akmens”“

Dainų šventės kūnas ir kraujas

Galima pradėti taip. Dainų šventė yra absoliuti nesąmonė, sovietinis “kolūkis”, prievolė, muštras, nepatogumai, neišmiegotos naktys, nugulėti šonai, kietos mokyklų grindys, ilgos repeticijos, nesibaigiantis lietus, šokiai balose, šlykšti košė, bjaurus guliašas, nutrintos iki kraujo kojos, persirenginėjimas ant šaligatvio, ant žolės sėdintys ir nuo kalno slystantys žiūrovai, nustovėtos kojos ir na, tiesiog, kam ta šventė reikalinga, gerai ir be jos. Skaityti toliau “Dainų šventės kūnas ir kraujas“

Nušvitusi Klaipėda

Štai taip ėmė ir nustebino. Užmoju. Drąsa. Įspūdžiu. Miestas, kuris tik ką pabaigė Lietuvos kultūros sostinės kadenciją, sau matyt išsikėlė tokią kartelę, kad kitaip jau tiesiog nebegali. Reikia daryti taip, kad sukurta intriga išluptų žmones iš jų patogių gyvenimų, iš Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiančių miestų ir miestelių. Ir visi užtvindytų Klaipėdą nesibaigiančia gyva minia, aikčiojančia italų sukurtoje “Šimtmečių vartų“ šviesos ir garso misterijoje. Galingas pliusas Klaipėdai už tai, kad kultūra, tebūnie šiuo atveju populiarioji kultūra, užima deramą vietą miesto strategijoje, už suvokimą, kad būtent kultūra atves į miestą mases ir formuos tikro miesto įvaizdį. Pliusas ir už tai, kad festivalis nepasitenkino tiesiog šiais įspūdingais vartais, bet pakvietė menininkus kurti įvairius objektus ir šviesos instaliacijas įvairiose miesto erdvėse. Skaityti toliau “Nušvitusi Klaipėda“

Levitacija ore – sklandymas Kartenoje

Būna gyvenime, kad vis dar ištinka dalykų, kuriuos išbandai pirmą kartą. Taip nutiko ir mums Klaipėdos krašte, kur susitikome su beprotiškai smagia bičiulių kompanija ir plepėjome apie viską iš eilės: meną, knygas, švietimą, sportą, tiesiog gyvenimą iki paryčių degindami laužus ir krykštaudami kaip vaikai, pariogsojome pajūryje, sudalyvavome puikiame šokio ir garso spektaklyje – ekskursijoje “Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel“. Skaityti toliau “Levitacija ore – sklandymas Kartenoje“

Atostogos Dzūkijos nacionaliniame parke

Dzūkijoje, netoli Baltarusijos yra toks kaimas Senovė. Nebuvome jame, bet tai ko gero labai tinkamas žodis apibūdinti tą jausmą, kuomet atsiduri Dzūkijos nacionaliniame parke. Kodėl? Todėl, kad tarp tų pušų ir smėlynų kažkada ėmė ir sustojo laikas. Sustojo visame vietos žmonių gyvenime, trobų rąstų rievėse, jų rankomis austų lovatiesių raštuose. Ten tiesiog laikas turi kažkokį kitą greitį, savo paralelinį gyvenimą. Savaime aišku, kad žmonės ten turi automobilius, išmanius telefonus ir televizorius, bet vis tiek visą laiką neapaleidžia jausmas, kad ši kelionė – ne tik į kitą Lietuvos galą, bet ir į kitą laiko juostą. Kelionė laiko mašina, o kas gi nesvajojo keliauti laiku… Skaityti toliau “Atostogos Dzūkijos nacionaliniame parke“

Dviračiais aplink Varnių regioninį parką

Vasara baigia suvynioti savo trapų šilkinį laiko siūlą ir guldo jį prisiminimų archyvuosna. Liko vienas vasariškas savaitgalis. VIENAS! Oras nepatiekia jokio šiltų maudynių pažado, neplanuoja malonaus vakarinio pasisėdėjimo prie ugnies ar saulės paglostymų. Tai ką daryti? Kaip dar atsigriebti, atsikvėpuoti to vasariškos laisvės skonio? Važiuoti dviračiais! Danguje raičiojasi pritvinkę kamuoliniai debesys, bet dangaus mėlynumo properšų ne tiek ir mažai, tad kabinam savo penkis dviračius ant automobilio ir maunam į Varnių regioninį parką.

Skaityti toliau “Dviračiais aplink Varnių regioninį parką“

Atostoginė odė Juodkrantei

Aš negaliu sau atsakyti kodėl, kaip ir kada ji užgimė, bet toji meilė Kuršių Nerijai yra ypatinga. Ji tarsi dalis manęs pačios – trapi akimirka neskubraus buvimo, lėtumo, laimės, laisvės, be kurio tiesiog nenoriu ir net nesistengiu būti. Negaliu net tiksliai įvardinti to jausmo, bet Juodkrantės pasiilgstu dar neišvažiavusi iš jos. Todėl nors kelioms dienoms, o dar geriau ilgesniam laikui noriu ten panirti kiekvienais metais. To pušų ir marių kvapo, visur limpančio smėlio, stipraus plaukus draikančio vėjo, ilgo ėjimo ar važiavimo dviračiu mišku, talžančių ir bloškiančių iš koto bangų man reikia kaip gyvybės gurkšnio trokštančiam, kad galėčiau persikrauti prieš naują rudenį, naują sezoną, naują maratoną… O dar geriau būtų tiesiog dirbti ten ir pasenti, o pasenus keltis anksti ryte ir eiti prie jūros, tada grįžti mišku susirenkant mėlynes ir grybus, o vakare skaityti neperskaitytas, nesuspėtas gyvenimo knygas ant marių kranto su savo žmogumi. Klausykit, o gal tikrai galėčiau dirbti iš Juodkrantės…

Skaityti toliau “Atostoginė odė Juodkrantei“

Paklaidžiojimas dviračiais Belvilio takais

Nedažnai tenka būti Molėtų kraštuose, bet smagių aplinkybių pasekmė gali būti ir spontaniškas atsiradimas būtent tose vaizdingose teritorijose šalia Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų. Palikome vaikus pramogauti Vilniuje ir iš anksto visiškai neturėdami aiškaus plano, bet tikrų tikriausiai turėdami dviračius ant automobilio stogo, įsikūrėme viešbutyje ant Bebrusų ežero kranto. Tas derinys, kai pro savo balkoną matai išlakias pušis ir lopinėlį ežero, o dar susivoki, kad ei, taigi nereikia iškraustyti trijų vaikų drabužių, batų ir dantų šepetėlių, panardina į savotišką lėtumo nirvaną.

Skaityti toliau “Paklaidžiojimas dviračiais Belvilio takais“

Pabėgimas į Kurtuvėnų apylinkes

Ko gero viena gražiausių pabėgimo į gamtą vietų netoli Šiaulių yra Kurtuvėnų regioninis parkas. Smagiausia, kad pasprukti į nuostabaus grožio gamtą ir išvalyti galvą bei atgaivinti kūną gali labai greitai – nuo Šiaulių tai tik koks 10-15 min važiavimo automobiliu. Esame pamėgę, kaip ir daugelis šiauliečių, taką, kuris prasideda už Bubių ir nuostabiu mišku vinguriuoja iki pačių įvairiausių vietų. Čia gali vaikščioti ir įkvėpti miško oro bet kuriuo metų laiku – snieguotos eglės ir pušys žavi lygiai taip pat kaip vakarinės vasaros saulės spinduliai, besibraunantys pro tvirtus medžių kamienus ir nugulantys ant gaivios žalios samanos.

Skaityti toliau “Pabėgimas į Kurtuvėnų apylinkes“

Baidarėmis Šventosios upe į Baltijos jūrą

Vienas nuostabiausių poilsio ir smegenų apsivalymo būdų – kelionės upėmis. Plaukimas baidarėmis yra tarsi meditacija sielai, paturbinta ritmingais pečių juostos judesiais. Šį kartą plaukėme Šventosios upe – ta kur Latvijos pasieniu teka ir įteka į Baltiją. Būtent šis faktorius – įplaukimas į jūrą ir nulėmė upės pasirinkimą. Pradėjome kažkur nuo Kalgraužių – pradėti nuo aukščiau nedrįsome dėl medžių išvartų ir seklumo, be to ir laiko turėjome nedaug, tad tokį lengvą maršrutą ir pasirinkome pusdienio plaukimui.

Skaityti toliau “Baidarėmis Šventosios upe į Baltijos jūrą“

Dviračiais aplink Platelių ežerą

Dviračius mėgstam. Tobulas tai dalykas. Aplink Platelių ežerą Žemaitijos nacionaliniame parke dviračiais esame važiavę du kartus. Vieną kartą trise, kitą kartą penkiese – visa šeima. Trasa nesudėtinga, yra dviračių takai, todėl nenuostabu, kad ir važiuojančių žmonių nemažai. Galima tiesiog minti pedalus – maršrutas aplink ežerą apie 25 km.

Skaityti toliau “Dviračiais aplink Platelių ežerą“

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: