Kalimera, Kreta!

Kretoje mes esame buvę dvi savaites. Viena nedidelė smulkmena – tas savaites skyrė vienuolika metų. Nei daug, nei mažai. Daug, kai palygini su žmogiškuoju amžiumi, mažai, kai grįžti į tas pačias salos vietas ir supranti, kad gamta, laimei, taip greitai nesikeičia.

Taigi, kalimera, nuostabi ir karšta Kreta! Kalimera – “labas rytas“ graikiškai. Dvi savaitės karštoje Viduržemio jūros saloje su jau skirtingu vietos atradimo ir patirties lygmeniu. Pirmas kartas skirtas atrasti, antras – suprasti. Nors… ką gali suprasti per tokį trumpą laiką, nebent tai, kad tu esi tik turistinė pelė, kuri pasivagia kretietiško sūrio gabalą ir bando įsivaizduoti, kad išragavo visus restorano patiekalus.

Kadangi čia jau trypčiojam graikų žemėse, tai visai į temą yra pirmojo “tikrojo“ senovės graikų filosofo Heraklito posakis “pantha rhei“, arba „viskas juda“. Heraklitas gilinosi į gamtos paslaptis, sielos tyrinėjimus ir teigė, jog juda absoliučiai viskas. „Į tą pačią upę neįbrisi du kartus.“ Arba kitaip pasakius – į tą pačią upę ir įbrendi, ir neįbrendi. Ir taip, nors mes po vienuolikos metų vėl atsidūrėmė Kretoje, ji jau kitokia, nes pirmiausia ir mes kitokie.

Prieš vienuolika metų, sakyčiau, pasielgėm labai įžvalgiai. Pakliuvę į salą, nustebinti Kretos reljefo ir dydžio (tai didžiausia Graikijos sala – jos ilgis 260 km, plotis – nuo 60 km iki 12 km siauriausioje salos vietoje), suvokėme, kad mums savaitės čia niekaip neužteks, ir nors automobilį išsinuomojome jau pirmąją dieną, po pirmos tiriamosios pažintinės dienos išvykos reikėjo kažkaip apsispręsti, kaip čia strateguoti, kad ir pamatytume daugiau, bet kad ir kiek įmanoma neskubant pasimėgautume salos grožybėmis. Kadangi tą kartą gyvenome rytinėje salos dalyje, netoli Hersonissou, tai kaip koks imperatorius Teodosijus kažkada savo sūnums padalino Romos imperiją į Rytų ir Vakarų, taip mes skėlėme Kretą į rytinę ir vakarinę dalį ir nusprendėme išsamiau patyrinėti rytinį salos pakraštį su sąlyga, kad kažkada atkeliausime atrasti Kretos vakarinės pusės. Tad į tą pačią upę mes net nebridome. Su viena maža išlyga, apie kurią papasakosiu vėliau.

Taigi dvi Kretos patirtys, atskirtos laiko, bet abi kupinos geriausių jausmų salai. Beje, antrą kartą atkeliauti čia paskatino begalinis viduriniojo sūnaus noras pamatyti Kretą, nes ilgesingai žiūrėdamas filmuotą medžiagą iš pirmosios kelionės tiesiog degė noru čia atkeliauti.

Jeigu reiktų Kretą nusakyti dviem žodžiais, man, ko gero, tai būtų natūralumas ir archaiškumas. Natūralumą kuria kalnų reljefai (kalnai Kretoje ne tokie ir menki -aukščiausia Pachneso viršukalnė Baltuosiuose kalnuose (Lefka Ori) siekia 2456 m. Jie tarsi miegantys akmeniniai gyvi milžinai ir liudininkai tų esminių žemės lūžių ir judėjimų, formavusių žemės paviršiaus vaizdą. O skirtingos tekstūros krantus plakančios net keturios jūros: Egėjo, Kretos, Jonijos ir Libijos, bendrai tiesiog vadinamos Viduržemio jūra, sukuria kitą, laisvos nevaržomos stichijos pojūtį. Vanduo visada kuria gyvybingumo ir natūralumo aurą, o čia tiek skaidrios takios ir pulsuojančios vandens energijos. Ir ji dar šilta. Maudynių rojus kiekvienam.

Tad jau vien šie du faktoriai – kalnų panoramos ir bekraštės jūros kuria įvairovės kupinas gamtinių atradimų galimybes. O dar laisvai po kalnus laigančios ožkos – niekaip nesuprantu, kaip tos jų kanopėlės taip įkimba į kalnus, kad jos nenukrenta nuo stačių šlaitų (nors pasitaiko ir tokių atvejų), avių bandos kalnų papėdėse, begalinis cikadų svirpimas, kai jau imi galvoti, kad spengia ausyse, galybė laibų laukinių kačių, bekraštė įvairovė vaismedžių, vaiskrūmių, gėlių ir vaistinių žolių – pradedant figomis, apelsinais, granatais, vynuogėmis, baigiant kalnų šalavijais ir čiobreliais, stipriu šiltu pietų vėju, tarsi fenas pučiančiu karštą orą tiesiai iš Afrikos (Kreta iš tiesų jau labai labai netoli nuo jos) ir svilinant 41 laipsnio temperatūrai džiovinančiu net akių obuolius. Įspūdingi, Kretos panoramas atveriantys kalnų keliukai, vietomis tokie siauri, kad įvažiavus į kaimelį kai kur imi galvoti, kad jau važiuoji per žmogaus kiemą. O dar natūralūs vietiniai produktai ir šeimyninės tavernos pakelėse, kur pavalgius šeimininkai būtinai atneš jų tradicinio gėrimo tsikoudia su šaltomis arbūzų riekelėmis. Beje, vieną puikų dalyką nusižiūrėjome Kretoje – tai alaus bokalo atšaldymas šaldiklyje. Tuomet alų pili į matinį nuo šalčio bokalą ir tai ne tik gaivus, bet ir atmosferinis gurkšnis šiltą popietę.

O kur dar vietinių žmonių parduodamas alyvuogių aliejus ir medus pakelėse… Alyvuogės ir alyvuogių aliejus verti atskiro pasakojimo. Jei būčiau galėjusi, būčiau parsivežusi visą konteinerį alyvuogių, jų aliejų, kūno kremų su alyvuogių aliejumi, ir dar kartą tiesiog nuostabaus alyvuogių aliejaus. Tose atšiauriose sausose uolienose auga gyvybingumą ir ilgaamžiškumą dovanojantis medis – Kretos gyventojai gyvena ilgai ne be šių uogyčių pagalbos. Ir drąsiai gali kalbėti apie Kretos dietas ar virtuvę, nes visa ko pagrindas aliejus čia tikrai padaro stebuklus. Ir visa ta medžių drėkinimo sistema tiesiog neįtikėtina – išvedžioti vamzdeliai drėkina akmenyse augančius alyvmedžius surinktu iš kalnų vandeniu.

Kretoje be automobilio atostogų neįsivaizduoju, nes būtų nuodėmė pragulėti prie baseino ir nepamatyti nuostabaus grožio vietų. Nerealaus grožio paplūdimiai ir lagūnos nuo švelnių smėlėtų ar rožinės spalvos pakrančių iki akmenuotų uolėtų pajūrių. Fantastiškas Elafonisi paplūdimys ir lagūna su rausvu smėliu vakarinėje pakrantėje – kojos brūžina smiltis, sumaišytas su kriauklyčių trupiniais, o spalva tokia, kokios niekur nebuvai matęs… Šiuolaikiniam žmogui, nuolat bombarduojamam vaizdų ir jau visko mačiusiam realiais ir virtualiais pavidalais, nustebti vis sunkiau, bet tas vaizdas, kuris atsiveria Elafonisi paplūdimyje, tas turkio spalvos vanduo yra kažkas tokio. Užburiantis vaizdas. Žiūri ir galvoji, kad būtent taip galėtų atrodyti rojus žemėje. Ir tikrai apima jausmas, kad matai reto grožio reginį. Ne mažiau įspūdingas Balos paplūdimys šiaurės vakariniame krante, į kurį kokį dešimt kilometrų reikia belstis įspūdingu dantis barškinančiu kalnų vieškeliu, po to dar beveik porą kilometrų eiti, kad persiristi per kalną, bet tada, jau patikėkit, vaizdas į lagūną, tris susiliejančias jūras, Gramvousa salą, piratų pilies liekanas ir visą nuo kalno atsiveriančią panoramą yra kerintis… Čia medaus mėnesį leido Anglijos karališkoji šeima. Ir tikrai galiu juos suprasti. Neįtikėtino grožio oazė. Netoli nuo Balos yra Falasarna paplūdimys, jau kiek kitoks, bet irgi žavus. Beje, vingiuotas kelias kalnų serpantinais nuo Elafonisi link Falasarnos vakarine salos pakrante su atsiveriančiomis ir vakarėjančios saulės nušviestomis kalnų viršūnėmis yra nepamirštamas.

Preveli pakrantė pietuose fantastiška savo įvairovės komplektu: kalnai, tarpeklis, upė, ežeras, jūra ir palmės. Kourtaliotiko upė, apaugusi palmėmis teka Kourtaliotiko tarpekliu, į kurį leidomės keli kilometrai neprivažiavus Preveli paplūdimio. Būtent šią vienintelę vietą Kretoje mes du kartus atradinėjome – tai ir buvo ta vienintelė upė tiesiogine ir perkeltine prasme, į kurią bridome du kartus, 2007 ir 2018 metais. Tai buvo vieta, sujungusi dvi laiko atskirtas keliones. Dvi nuotraukos, kurias skiria 11 metų, darytos būtent šiame tarpeklyje. Ir maža ant uolos stūgsanti koplytėlė, kurią praėjome besileidžiant į tarpeklį per tuos metus spalvą pakeitė iš baltos į gelsvą. Čia susidaro vėsi oazė – galima pabraidyti upelyje, atsigaivinti nuo svilinančio salos karščio, susitikti ožkų, nusiskinti figų ir tiesiog pasimėgauti buvimu. Toliau pavažiavus keletą kilometrų vėl reikia ropštis per kalną, kad patekti į palmėmis apaugusios upės susidūrimą su jūra – Preveli paplūdimį. O jis toks uolėtas, bangos tėškiasi į krantą taip stipriai, kad jei neišsilaikai ant kojų, tai krenti ir banga taip išvartalioja po krantą, kad atsistojus iš “maudymuko“ išsikratai kokius du kilogramus smėlio. Jei dar trūksta maudynių ir įspūdžių, galima paėjėti šiek tiek aukštyn upe ir ten rasti fantastišką Kourtaliotiko ežeriuką su natūraliomis vandens kaskadomis. Labai ir labai jaudinančios maudynės – vaikai buvo euforijoje.

Pietuose dar yra fantastiškas Matalos paplūdimys su įspūdingomis uolomis ir dirbtiniais urvais, sukurtais dar neolito laikotarpiu. Šią vietą praeito amžiaus septintą dešimtmetį buvo itin pamėgę hipiai, bet paskui vietos bažnyčia ir kariškiai juos išvaikė. Mino kultūros laikotarpiu čia buvo uostas. O mitologija byloja, kad Dzeusas viliojo Europą pasivertęs į baltą bulių – jis kirto jūrą ir atvedė Europą būtent į Matalos paplūdimį. Tada pavirto į erelį ir nuskrido į Gortys, o tada ją mylėjo… Salos rytuose dar yra paplūdimys Vai su natūraliai augančia palmių giraite, kur irgi sutikom vieną kitą hipį. Ir dar daug kitų puikių vietų yra Kretos pakrantėse, kur gali maudytis, tik ten kur uolėta, reikia vandens batų, kad ant kokio jūrų ežio nepasismeigtum.

Kalnų mėgėjai gali siautėti Kretoje žygiuodami kalnais ar jų tarpekliais. Garsųjį Samarijos tarpeklį praleidome, nes buvo labai karšti orai, vaikai gal ne visi būtų iškentę 17 km žygį, o ir nuvykimo – parvykimo klausimas ten yra keblesnis. Tad pasirinkome Imbros trapeklį – 8 km žygis, lėtai eidami – fotografuodami ir stabtelėdami, užtrukome tris  valandas. Dar galima atsiduoti mitams ir aplankyti Dzeuso urvą – vietą, kur manoma gimė pats Dzeusas. Iki stalagtitų stalagmitų urvo reikia gerokai paeiti, užlipti nemažai laiptelių kalnuose, o nusileidus į jo apačią telkšo ežerėlis. Važiuojant link Dzeuso urvo dar yra viena įdomi vieta – Lasičio plynaukštė. Tai Dikti kalnuose plytintis tūkstančio vėjo malūnų plokščiakalnis. Tai nėra kvapą gniaužianti vieta, bet atrodo neįprastai.

Mino civilizacija, klestėjusi Kretos ir Egėjo jūros teritorijoje yra tarsi visos europinės kultūros lopšys. Ir ta mintis būnant saloje išties rauna stogą. Kretoje yra Knoso rūmų, statytų vos ne prieš 4000 metų griuvėsiai, kurie dabar gal ir nėra įspūdingi, bet vaizduotės užtenka, kad suprastum, kokie istoriniai dalykai čia dėjosi. Yra ir dar keletas Mino civilizaciją menančių griuvėsių, tad istorijos mėgėjams Kretoje irgi yra ką veikti. Sala per visą savo istoriją priklausė ir Romos imperijai, ir Bizantijai, ir arabams, buvo parduota Venecijai, nukariauta Osmanų imperijos. Visa tai atsispindi miestuose – daug venecijietiško stiliaus tvirtovių ar islamiškos kultūros architektūros. Turkų osmanų priespauda ir religijos persekiojimas  įžiebė galingą judėjimą už nepriklausomybę. Kaip drąsios kovos už savo laisvę simbolis – Moni Arkadiou vienuolynas, kuriame kovodami su turkais užsibarikadavo beveik tūkstantis moterų, vaikų ir graikų kovotojų. Pamatę, kad nepavyks įveikti turkų, tiesiog susisprogdino. Ir tą tragediją mini vienuolyno kieme sustingęs mirties medis.

Kretos miestus geriausia tyrinėti vėlyvą popietę ir naktį, kai nurimsta karštis, gatvės prisipildo žmonių ir ta pietietiška naktinė gyvybė ir šurmulys yra labai smagus reikalas. Agios Nikolaos, Rethymno, Chania – smagūs miesteliai, kur galima rasti ir siaurų jaukių gatvelių, ir Veneciją menančią atmosferą. Gali pasileisti su minia, o paskui pabėgti į nuošalesnę vietą ir vakaroti jaukioje tavernoje. Beje, popietinis laikas yra geras pasirinkimas ir vykstant į garsiuosius paplūdimius ar tarpeklius – tuomet sumažėja žmonių, gali lenviau rasti vietá automobiliui ar gultá paplūdimyje. Pavyzdžiui, pavakarę eidami Imbros tarpekliu sutikome tik keletą šeimų, tad asmeninė erdvė garantuota.

Pirmos kelionės metu plaukėme ir į garsiąją Santorini salą. Vulkaninė sala, apaugusi baltais namukais yra visų kelionių vadovų kryptis Graikijoje – pamatyti įdomu, bet reikia susitaikyti su gana ilga ir varginančia kelione laivu, ankstyvu kėlimusi ir vėlyvu grįžimu. Geras variantas būtų plaukti kokiu mažesniu greitesniu laivu arba tiesiog likti nakvoti Santorini saloje, bet visų laikas suskaičiuotas, o ir pinigai susidaro nemenki.

Antrosios kelionės metu gyvenome Georgioupoli miestelyje – visai jaukus, šalia yra puikus smėlėtas paplūdimys, o gatvėse auga didžiuliai eukaliptai. Labai patogi lokacija norint patyrinėti vakarinę salos dalį. Už kelių kilometrų nuo miestelio yra Kournas ežeras – vienintelis gėlo vandens ežeras Kretoje. Ten galima išsinuomoti vandens dviračius – čiupome pagerintą su čiuožykla, tad mūsų vaikai plaukdami dar galėjo ir pasismaginti. O pagrindinė šio ežero vinis – ten gyvenantys vėžliukai, kuriuos skaidriame vandenyje, nuplaukęs į kitą ežero krantą gali pamatyti. Apvalus, kalnų apsuptas Kournas ežeras susiformavo prieš kelis milijonus metų iš požeminių vandenų, tekančių per Baltuosius kalnus. Ežero dugne vyksta kažkokie cheminiai procesai, nes gerokai pamindžikavus dugnu ima sklisti keistas kvapas ir kyla burbuliukai… Paplaukiojus arba prieš tai galima išmėginti šalia esančių tavernų svetingumą ir padegustuoti vietinės virtuvės valgių.

Šių metų kelionėje patyrėme ir ekstremalesnių dalykėlių – bėgome nuo gaisro. Tuomet vyko ir tragiškieji gaisrai Atėnuose. Šalia mūsų viešbučio, už kelių kilometrų degė miškas – vakare grįždami iš dienos ekskursijos matėme išdegusius didžiulius miškų plotus, medžių kamienai raudonai žaižaravo, kai kur dar buvo ir atvirų ugnies židinių. Mūsų miestelyje buvo dingusi elektra, o jis visas paskendęs degėsių smarvėje. Šita situacija, švelniai tariant, glumino, nežinojome nė kaip elgtis. Nors kai kurie poilsiautojai ramiai prie baseinų vakarojo gurkšnodami vyną žvakių šviesoje, mes dėl visa ko susikrovėme lagaminus – vyras sakė imti būtiniausius daiktus, bet man jie visi pasirodė būtiniausi, tad susikrovėm viską, pasiruošėmė evakuacijai, mašiną pasistatėme, kad galėtume greitai į ją šokti ir bėgti. Vis dar mindžikavome, uostėme orą, galvojome, gal pagerės. Galiausiai pusę dviejų nakties su snūduriuojančiais vaikais išvažiavome nakvoti į Rethymno, nes situacija negerėjo – smalkės pradėjo kristi žemyn ir kvėpuoti darėsi dar sunkiau. Kitą dieną grįžome, gaisras lyg ir buvo suvaldytas, bet visą dieną dar virš galvų zujo sraigtasparniai, nešiojantys iš jūros vandenį. Viskas saloje tąkart baigėsi laimingai, bet be galo gaila Atėnų tragedijos aukų – tai yra labai labai baisu.

O pabaigai akmuo kelionių organizatoriams, kurie šį kartą pasiūlė tragišką “trijų žvaigždučių“ viešbutį, nesvarbu, kad su viskas įskaičiuota. Mums tikrai nereikėjo ypatingai gero viešbučio, mes iškart planavome daug keliauti ir nekėlėme didelių reikalavimų prabangai. Ir kai kelionių organizatorius pasiūlė trijų žvaigždučių viešbutį beveik ant jūros kranto ir mūsų norimoje salos dalyje, tai ilgai nemąstėme – nuotraukose pasirodė viskas puikiai. O trys žvaigždutės, mano manymu, turėjo užtikrinti elementarų komfortą, švarą ir normalias gyvenimo sąlygas. Bet to nebuvo. Aš stebiuosi, kaip daugiau nei tūkstantį poilsiautojų aptarnaujantis kompleksas apskritai tas žvaigždutes gavo. Vėliau sužinojome, kad korupcija čia stipri, kad jei viešbučio registratūroje paduodi 20 eurų, gali tikėtis geresnio kambario. O kad būtume žinoję… Tai, matyt, panašiai ir žvaigždutės perkamos. Tad patarimas – visada tikrinkite žmonių atsiliepimus apie viešbutį, o kelionių agentūra tiesiog negali pardavinėti tokio viešbučio ir gadinti žmonėms atostogų. Jei būtume važiavę pasyvaus poilsio, tai pamatę tokį viešbutį, galėjome praktiškai nusišauti. Mes retai keliaujame su kelionių organizatoriais, bet penkiems žmonėms sezono įkarščio metu irgi neprotinga buvo pasikliauti sėkme ir užgriūti kokį vietinį graiką su pasiūlymu priglausti penkis čia tokius turistus – du suagėlius ir tris vaikus. Tad pamoka mums patiems, o gal ir kitiems…

Kaip ten bebūtų, ne viešbučių tikrinti važiavome, o mėgautis salos galimybėmis ir grožiais. Gamta paprastai nenuvilia. Ji įkvepia. Tad antrą kartą įkvėpėme karšto Kretos oro ir negalime nesutikti su graikų rašytoju, kretiečiu Nikos Kazantzakiu, kad „Kreta – tai ne sala, tai sielos būsena“.

Nuotraukos iš 2007-ųjų birželio ir 2018-ųjų liepos kelionių į Kretą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

Pterodaktilis

... IR VAIKAI

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: