Plekšnės metamorfozė ir Jūrų muziejus

Nuo pat tų paaugliškų laikų, kai dar atostogaudavome su tėvais Juodkrantėje, vieną dieną išsiruošdavome arba į Nidą, arba į Jūrų muziejų. Šiandien žadėjo lyti. Taip rodė visos išmanios telefoninės programėlės. Tik viena išmintinga klaipėdietė mums sakė, kad jokio lietaus nebus. Ir ji buvo teisi. Bet mes vis tiek išsiruošėme savo akimis pažvelgti į atnaujintą Lietuvos jūrų muziejų. Plūsta čia žmonių minios tarsi žuvų guotai – plika akimi matosi, kad tai lankomiausias Lietuvos muziejus, nereikia nė statistinių duomenų. Smagi, įvairaus pažintinio turinio ir interaktyvių pramogų pripildyta vieta – gyvūnai visada kelia geras emocijas, aišku, jei prieš tai atmeti faktorių, kad jie čia gyvena nelaisvėje, tiesiog tokiam nepasotinamam žmogiškam smalsumui ir pramogai patenkinti. Bet, yra ir guodžiančių dalykų. Puikioji Vida iš muziejaus (čia ta pati išmintinga klaipėdietė) papasakojo, kad jei žuvys nuo mažumės pripranta prie nedidelės erdvės – gali auginti žuvį kad ir butelyje, svarbu, kad būtų užtikrinta švara, deguonis ir maistas. Blogiau ar net neįmanoma apsiprasti su muziejine klaustrofobija iš laisvės išplėštoms suaugusioms žuvims.

Dar sužinojome, kiek šaukštelių druskos reiktų įdėti į stiklinę vandens, kad gautume tokio sūrumo vandenį kaip Baltijos, Juodosios ar Raudonosios jūros.

Pasirodo, kad muziejuje globojami ir užauginami į Baltijos jūros krantus išmesti ruonių pamestinukai. Primaitinti iki atitinkamo svorio jie vėl išplaukia į laisvę. Apie ruonių mamas ir jų instinktyvų rūpestį savo vaikais irgi sužinojome neįtikėtinai įdomių dalykų. Užuomina – pernelyg didelis rūpestis vaikais gali juos pražudyti.

Taigi, prisižiūrėjome visokio žvyno, įstabiausių formų ir pavidalų žuvų, moliuskų ir kitų vandenų gyventojų, panaršėme istorinėse ekspozicijose, patyrėme laikinų konceptualių meninių intaliacijų poveikį ir virš galvų plaukiojant galingiems eršketams negalėjome negalvoti, koks tas pasaulis įvairus ir kad mes visi kažkada iš tų vandenų išsiropštėme sausumon. O jei dinozaurai nebūtų išnykę, tai gal ir mūsų čia nebūtų…

O smagiausias dalykas tai buvo plekšnė. Yra tokia sakmė, kaip Dievas davė vardus visoms žuvims, bet kai šaukė plekšnę, šioji neatsiliepė. Dievas tol šaukė, kol plekšnės veidas persisuko ir liko ji tokia visa persikreipusi. O tiesa ta, kad plekšnė gimsta ir kurį laik būna paprasta žuvis kaip ir visos – su akimis šonuose, o ne viršuje. Ir forma kaip paprastos žuvelės. Tačiau po kiek laiko plekšnė tvojasi ant dugno kaire arba dešine puse ir taip visa susisuka, kad pavirsta į plekšnę – nes gulint ant šono vienai akiai nepatogu visą laiką žiūrėti į apačią, tad ilgainiui taip išsilavina, kad ima abi akys žiūrėti į viršų, o prie akių, matyt, ir visa žuvies forma prisitaiko ir ima augti kaip kokia išskrosta rūkyta karšis.

Ir čia man peršasi mintis, kad jei ko nors labai labai nori ir tam skiri daug savo dėmesio, gali pasiekti puikių rezultatų. Vienas turtingas pasaulio žmogus yra aprašęs idėją, kaip pasiekti geresnių rezultatų srityse, kurios yra svarbiausios. Mūsų šiuolaikinėje fragmentuotoje ir pasiūlos kupinoje visuomenėje yra labai daug dalykų, kuriuos mes darome paviršutiniškai, tačiau daug dalykų neįmanoma daryti gerai. Todėl reikia surašyti 25 dalykus, kuriuos labiausiai mėgstate veikti, tuomet padalinti juos į dvi dalis – penkis pačius svarbiausius dalykus apsibraukti ir tuomet kurį laiką visą savo dėmesį ir energiją skirti tiems penkiems ir visai užmiršti kitus dvidešimt. Manau, kad tikrai rezultatai bus matomi…

Tad kryptingas plekšniškas lavinimasis, pasirodo, gali būti visai naudingas.

Bilietus į muziejų geriau pirkti internetu – nereikės stumdytis eilėse. Kitas geras dalykas – atostogaujant Neringoje, nusipirkus įvažiavimo bilietą, per penkias dienas galima nuvažiuoti į Jūrų muziejų ir nereikia vėl grįžtant mokėti mokesčio, reikia tik pateikti muziejaus bilietus, specialią kortelę iš muziejaus kasų ir įvažiavimo į Neringą bilietą.

2018 07 31