Taip susiklostė, kad apie praeitos vasaros kelionę į Boloniją vis nerasdavau laiko parašyti. O kai jau lyg ir radau – užslinko pandemija. O jos fone nekilo ranka rašyti apie keliones, visai nekilo… Viduje viskas tarsi sustingo, užsitraukė liūdna gedulo širma. Dabar jau lyg atsiranda maža viltis, optimizmas, tikėjimas. Nors viskas be galo trapu, bet Italija – nuostabioji, gražioji, senoji, skanioji, po mažą centimetrą kelia galvą. Daug kas socialinėse erdvėse diskutuoja ar pasaulis bus, koks buvo, ar jau niekada nebebus. Galėsime sau atsakyti po kokių dešimties metų. Bet kokiu atveju žymė tikrai liks, nes tokia patirtis negali likti nematoma ir nejaučiama…
Ravena ir Bolonija buvo viena iš mūsų savaitės trukmės kelionės po Italiją dalių. Atskridome į Boloniją, tuomet iškart traukiniu trims dienoms išvykome į Florenciją (daugiau čia), po to automobilio nuoma kelionei po Toskaną (apie tai čia) ir pabaigai – Ravena ir Bolonija, iš kurios buvo skrydis atgal į Lietuvą. Tokia, tad etapinė kelionė gavosi, o iš laiko perpsektyvos žiūrint, labai gerai viskas susiklostė, nes emociškai atrodė, kad buvome trijose atskirose kelionėse. Didieji lankyti miestai (Bolonija ir Florencija) mums pasirodė ganėtinai skirtingi, o dar praskiesti Toskanos gamtos ir mažesnių miestelių vaizdų, asmeninių įspūdžių archyve sugulė į atskiras lentynėles, o tai, sakyčiau, yra tikrai gerai, nes didelio intensyvumo kelionėse neretai miestai ir vietovės susiniveliuoja, tarsi praryja vienos kitas, užgožia savo gatvelių ir architektūros sluoksniais ir nebesupranti, kur ten sėdėjai vakarodamas, kurio miesto tavernoje ragavai vietinį vyną ir kitas gėrybes. Šiuo atveju viskas susidėliojo labai koncentruotai, aiškiai ir nesukūrė galvoje atminties chaoso.
Į Raveną norėjau nuvykti vien dėl jos garsiosios San Vitale bazilikos, baigtos statyti 547 m. ir nuostabiųjų jos mozaikų, kurios kalbant apie ankstyvąją krikščionybę ir viduramžių meną tampa ikoniškiausiomis ir įsimintiniausiomis to laikmečio vadovėlinėmis iliustracijomis. Būtent meno istorijos knygose jas kažkada ir aptikau. Visos mozaikos sukurtos laikantis helenistinės-romėniškos tradicijos, o pati garsiausia jų – Imperatorienė Teodora su svita – imperatorienės, gimusios Kipre 500 metais, atvaizdas. Teodora buvo Romos imperatoriaus Justiniano I žmona, valdžiusi Romos imperiją iš Konstantinopolio (dabartinio Stambulo) 527–565 m. Ji buvo viena galingiausių ir įtakingiausių Romos imperatorių. Ravenos mozaikos, esančios keliose miesto bažnyčiose ir krikštyklose, yra viena ryškiausių ankstyvosios krikščionybės meno kūrinių kolekcijų pasaulyje, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Realybėje mozaikos man pasirodė visiškai stulbinančios ir fantastiškos. Iš mažų akmens gabalėlių sudėlioti kerintys paveikslai. Man labai patiko. Dar dabar labai dažnai prieš akis iškyla mozaikų vaizdas, kaip neįtikėtinų žmogaus rankų darbo ir kūrybišmumo rezultatas. Kaip tai patiktų ir vertintų žmogus, kuriam tos senienos nelabai – sunku pasakyti. Gal tokiu atveju ir neverta specialiai važiuoti į Raveną – nors ji ir simpatiška, bet Italijoje tikrai yra daug įpūdingesnių miestelių. Bet grįžtant prie mozaikų, vis tik manau, kad turbūt tik retam jos gali nepadaryti įspūdžio – kartais jos įvardijamos žemišku rojumi ir laikomos nemažiau svarbiu išlikusiu bizantinės kultūros palikimu nei Stambulo (Konstantinopolio) mozaikos. Tris amžius nuo 402 m. Ravena tarnavo kaip Vakarų Romos imperijos sostinė, svarbiausias Italijos Ostrogotų karalystės miestas ir galingo Bizantijos įsikūnijimo simbolis.
Geriausias laikas apsilankyti San Vitale bazilikoje Ravenoje yra tada, kai šviečia saulė ir gali pamatyti šviesą, atsispindinčią nuo mozaikų. Bažnyčios kieme yra nedidelis pastatas – Mausoleo di Galla Placidia. Jame taip pat yra įspūdinga ir kerinti mozaika. Manoma, kad vieną iš džiazo muzikanto Johno Coltrane’o parašytų dainų įkvėpė jos mėlynas žvaigždėtas blizgesys. Galla Placidia buvo Romos imperatoriaus Teodosijaus Didžiojo dukra. Mokslininkai dabar abejoja, ar mauzoliejus iš tikrųjų yra jos. Nepaisant šių nepatogių faktų, viduramžiais mauzoliejuje buvo laikomas kūnas, kuris buvo vadinamas Galla Placidia. Mirusi imperatorė sėdėjo ant kėdės ir buvo matoma per mažą skylutę. Tačiau XVI a. kūną netyčia sudegino lankytojai. Psichoanalitikas Carlas Jungas, lankydamasis mauzoliejuje, pajuto asmeninį, net antgamtinį ryšį su Galla Placidia. Jis rašė: „Nuo pirmojo vizito mane asmeniškai paveikė Galla Placidia figūra… Jos kapas man atrodė paskutinis palikimas, per kurį galėjau pasiekti jos asmenybę… Panašiai po apsilankymo mauzoliejuje pasijuto kompozitorius Cole’as Porteris ir parašė dainą „Night and Day“ – savo labiausiai žinomą kompoziciją.
Ravenoje, beje, yra ir garsiojo poeto Dante Alighieri kapas. Tikras kapas su tikrais kaulais, o ne memorialas kaip Florencijoje. Dante mirė Ravenoje 1321 m., kur buvo tremtyje, vos 90 mylių nuo gimtosios Florencijos. Kadangi jo kūriniuose dažnai buvo užuominų apie galingus anų laikų žmones, Florencijoje jis nebuvo laukiamas. Prireikė poros šimtų metų, kol senos žaizdos išgijo ir jo darbai buvo pripažinti nuostabiausiais šedevrais. Tuomet Florencija nusprendė, kad nori savo poeto atgal. Jie net pastatė puikų paminklą jo palaikams. 1519 m. popiežius Leo X įsakė kaulus perkelti į Florenciją, tačiau popiežiaus įsakymo nebuvo įvykdytas. Vietoje kaulų buvo išsiųstas tuščias karstas. Pranciškonų vienuoliai, kurie rūpinosi Dante palaikais, slapta išėmė juos iš kapo ir paslėpė savo vienuolyne. Vėliau jie vėl buvo perkelti. Bet kokiu atveju, Dante palaikai dabar ilsisi ramioje Ravenos gatvelėje, marmuriniame mauzoliejuje, sujungtame su viena iš Ravenos bazilikų – Basilica di San Francesco. Čia jo bent jau nevargina begalės turistų. Šalia Dante kapo ant namo sienos yra ir nedidukas poeto portretas – šiuolaikinis gatvės meno kūrinys.
Ravenoje labai patiko gatvių pavadinimų lentelės – atliepdamos turtingą ir reikšmingą mozaikų palikimą, lentelės irgi sukurtos kaip mozaikos. Taigi, pusdienį pasivaikščioję po Raveną, papietavę ramioje, bet karštoje aikštėje atsigauti išvažavome į Ravenos paplūdimius – Marina di Ravenna. O jie buvo gerokai nugulti – bent jau mašiną tikrai ilgai ieškojome kur pastatyti. Pats paplūdimys tikrai nebuvo įspūdingas ir jaukus. Plati smėlio juosta, šiltas vanduo garantuoti, tačiau peizažas labai vidutinis, o vaikus dar ir medūzos nervino. Bet šiek tiek pailsėti prie vandens ir nuplauti karštį bet kokiu atveju buvo geras ėjimas.
RAVENA:
Į Boloniją atvykome su nuotykiais, buvo jau vėlyvas vakaras, tamsu. Apartamentų, kuriuos išsinuomojome, šeimininkai buvo perspėję, kad navigacija Bolonijoje veikia labai prastai. Bet mes bandėme, nes kito kelio neturėjome – sukome ir sukome ratus, kol galiausiai papuolėme į tirštutėlę centrinę miesto aikštę, ten kur, be abejo, transporto judėjimas draudžiamas. Aikštėje vyko filmo po atviru dangumi peržiūra – paskui paaiškėjo, kad tai nuolatinės vakarinės peržiūros, kuriose dalyvauja tūkstantinė minia. Žmonės migravo, judėjo, sėdėjo, kur tik galėjo. Tokia be galo gera vasariška vibracija tvyrojo ore. Pandemijos kontekste tai atrodo kaip sapnas, bet realybė iš tiesų tokia buvo – neįtikėtino gyvybingumo miestas, ūžiantis, pulsuojantis ir tada dar labai laimingas… Kadangi jau įsigrūdome į aikštę, kur šiaip važiuoti negalima ir kaktomuša atsirėmėm į patruliuojantį policijos ekipažą, nieko kito nebeliko, tik jų pačių paklausti, kaip rasti reikiamą adresą. Drebančiom kinkom ir jau laukdami didelio baudos kvito, iš policijos sulaukėme draugiško gesto – sako, važiuokite paskui mus, palydėsime. Taip ir nuvažiavome siauromis, vienpusio eismo gatvelėmis tarp nesibaigiančių kolonadų į savo laikinus namus pačioje Bolonijos senamiesčio širdyje.
Taigi, kelios dienos Bolonijoje, alsuojančioje istorijos ir kultūros lobynais, dėl to tokioje tirštoje ir gyvybingoje, mums labai patiko. Miesto išskirtinumas “paremtas“ įspūdingomis kolonadomis – arkiniais portikais. Bolonijoje net lietingiausią dieną gali nesušlapti klaidžiodamas iš gatvelės į gatvelę, nes virš tavęs – kolonų skliautai, saugantys ir nuo lietaus, ir nuo saulės. Istoriškai susiklostė taip, kad universitetinis miestas kadaise pradėjo labai plėstis, gausiems studijuojančių būriams nebuvo kur gyventi, tad namus imta didinti statant kolonadas, o virš jų – papildomus aukštus ir plotus gyvenimui. Bolonijoje šie portikai sudaro apie 40 km, patys gražiausi – dekoruotomis lubomis, masyviomis kolonomis, o saulės šviesa, ypač vakare ar ankstyvą rytą, krisdama pro juos labai gražiai žaidžia kurdama stulbinančią nesibaigiančios perspektyvos iliuziją. Ilgiausia kolonada – 4 km ilgio ir 666 arkų veda į kalną, į Basilica San Luca, jaukiai įsikūrusią ant kalvos, esančios šalia Bolonijos. Ji tarsi draugiškai sveikina iš viršaus savo lankytojus ir vietinius gyventojus. Šventovėje yra X amžiaus Bizantijos Mergelės Marijos ikona, kuri, kaip manoma, turi stebuklingų savybių.
Bolonija įsikūrusi šiaurinėje Italijoje prie Reno upės ir yra Emilijos-Romanijos regiono sostinė. Pirmosios gyvenvietės čia kūrėsi jau 1000 m. pr. Kr. Miestas garsus tuo, kad čia yra seniausias Europoje Bolonijos universitetas, įkurtas 1088 m. Dėl šios priežasties mieste 1999 m. pasirašyta garsioji Bolonijos deklaracija dėl tarptautinės aukštojo mokslo integracijos. Bolonija garsi ir savo knygų muge – beje, šiais metais mugė neįvyko dėl koronaviruso pandemijos, bet įdomus faktas, kad 2020 metų mugės vizualinį identitetą sukurti laimėjo lietuvių dizainerė Rasa Jančiauskaitė.
Bolonijos pavadinimas yra neatsiejamas nuo trijų šio miesto pravardžių – la dotta, la rossa, la grassa – išsimokslinusioji, raudonoji ir storoji. Išsimokslinusioji – dėl seniausio Vakarų pasaulyje Bolonijos universiteto. Pagrindiniai universiteto rūmai, vadinami Archiginnasio išties įspūdingi. Šiuo metu ten veikia senoji miesto biblioteka. Koridoriai, laiptai, auditorijos išmargintos įvairiausių kilmingų šeimų herbais, liudijančiais šio universiteto kultūrinę svarbą. Italų ir kitų šalių kilmingi studentai įsiamžindavo ant sienos palikdami savo šeimų įspaudus. Čia galima rasti ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikų herbų. XVII amžiuje, universiteto klestėjimo ir lietuvių studentų gausa pasižymėjusiu laikotarpiu, Bolonijos universitete studijavo Pažaislio vienuolyno įkūrėjas Kristupas Zigmantas Pacas, Steponas Pacas, Lenkijos karaliaus J. Sobieskio svainis Mykolas Kazimieras Radvila ir kiti.
Jausmas vaikštant bibliotekos salėmis nenusakomas, atrodo, kad užčiuopi, jauti, sugeri tą mokslo dvasią, šaltinį, kuris savo proto dovanomis maitino didelę dalį Europos šviesuomenės. Sienos ir lubos, nusėtos herbais akivaizdžiai liudija apie protų koncentraciją, idėjų gimimą ir sklaidą. Taip ir įsivaizduoji mokslinius filosofinius debatus, aidinčius iš kiekvienos auditorijos. Čia studijavo Kentenberio arkivyskupas Thomas Becketas, italų renesanso filosofas Pico della Mirandola, Nyderlandų dvasininkas, filosofas humanistas Erazmas Roterdamietis, dailininkai Leonas Battista Albertis ir Albrechtas Diureris, lenkų astronomas ir matematikas Mikalojus Kopernikas ir daugybė kitų garsių mokslininkų, rašytojų, teisininkų, teologų. Vienas šviesiausių protų – Umberto Eco čia daug metų profesoriavo ir jau to pakanka, kad oda prabėgtų šiurpuliukai.
Šiuose rūmuose yra ir dar vienas reikšmingas ir dėmesio vertas objektas – autentiškas Anatominis teatras, atidarytas dar 1638 metais, savo galutinį pavidalą įgavęs apie 1736-uosius. Visa salė dekoruota medžio skulptūromis, vaizduojančiomis alegorines būtybes, antikinius dievus, garsius senovės laikų medikus, tokius kaip Hipokratas ir kiti. Viename anatomijos teatro kampe galima išvysti skulptūrą žmogaus, savo rankoje laikančio nosį. Tai – Gasparo Tagliacozzi, 1545-1599 m. Bolonijoje gyvenęs ir dirbęs italų chirurgas, plastinės chirurgijos pradininkas. Viduryje Anatominio teatro – stalas, kur ir buvo demonstruojamos medicininės operacijos, skrodžiami gyvūnai ir žmonės.
Kodėl Bolonija raudonoji, la rossa? Bolonijos architektūros specifiką nulėmė regiono ypatumai. Emilijoje-Romanijoje yra labai daug geros kokybės molio, iš kurio paruošiama terakota – degtas, neglazūruotas molis, naudojamas pastatų statybai. Žvelgiant iš aukščiau miesto architektūros kontūrai ir stogai susilieja į vientisą rausvą spalvinį koloritą – miestas tarsi organiškai išaugęs iš savo gimtosios rausvos žemės. Tačiau ne vien dėl savo rausvo, akiai malonaus atspalvio Bolonija yra vadinama raudonąja. Įdomu, kad rinkimus čia tradiciškai laimi kairiosios politinės jėgos, mieste tebėra išlikusių komunizmui skirtų gatvių ir tai iš tikrųjų stebino ir glumino – pvz., Viale V. I. U. Lenin, Via Stalingrado. Be to, Antrojo pasaulinio karo metais Bolonija buvo svarbus pasipriešinimo prieš fašistinę valdžią Italijoje centras.
Storoji arba riebioji Bolonija, be abejonės, kalba apie savo garsiąją virtuvę, kaip ir visas Emilijos-Romanijos regionas, dar vadinamas Italijos skrandžiu. Turtinga patiekalų ir skonių įvairove, kaloringa, kupina įvairiausių mėsiškų valgių, Bolonijos virtuvė davė pradžią dar vienam miesto epitetui – la grassa, Bolonija storoji. Vienas iš miesto simbolių – rankų darbo šviežia pasta tortellini. Pasak viduramžių legendos, po XIV a. vykusio mūšio tarp Bolonijos ir Modenos vienoje miesto užeigoje viešėjo Jupiteris ir Venera. Visą vakarą praleidę prie prašmatnių valgių ir gėrimų stalo, Jupiteris ir Venera galiausiai nuėjo į savo bendrą miegamąjį. Smalsumo pagautas užeigos šeimininkas nusprendė pasekti šią porelę ir pažvelgti į jų kambarį pro rakto skylutę, tačiau viskas, ką jis galėjo pamatyti, buvo Veneros bamba. Pakerėtas ir įkvėptas šio vaizdo, užeigos šeimininkas nuskubėjo į savo virtuvę, kur netrukus ir sukūrė garsiuosius tortellini, dar vadinamus Veneros bamba.
1835-1850 metais Bolonijoje lankėsi Pellegrino Artusi, Italijos verslininkas ir rašytojas. P. Artusi yra žinomas visoje Italijoje dėl 1891 metais išleistos knygos „Mokslas virtuvėje ir gero valgymo menas“ (La scienza in cucina e l’arte di mangier bene). Knyga iki šių dienų išlieka visų Italijos šefų biblija, kurioje yra surinkta ir užrašyta beveik 800 tradicinių visos šalies patiekalų. Ko gero ikoniškiausias visos Italijos patiekalas – pasta Bolognese, taip pat yra įrašytas į šią knygą ir vis dar gaminamas pagal originalų Pellegrino Artusi aprašytą receptą. Maistas čia neabejotinai yra dar viena kultūros forma. Rankų darbo pasta yra itališkų tradicijų įsikūnijimas. Puikūs maisto turgeliai ir parduotuvėlės trykšta spalvomis ir kvapais. O ledai ledai. Galėtum laižyti ir laižyti ant kiekvieno kampo. Neįtikėtinų skonių ir jų derinių – išrinkti skaniausių neįmanoma, bet man labai patiko pistacijų ledai, kuriuos ragavome galybę ledų čempionatų laimėjusioje ledainėje ir dar keliose ledainėse, taipogi puikiai įvertintose įvairiausio plauko vertintojų. Maistas Italijoje yra ne tik išgyvenimo šaltinis, tai žmones sujungiantis bendravimo malonumas.
Bolonija neatsiejama ir nuo viduramžiško galios ir turtų demonstravimo. Miestą seniau juosė gynybinė siena, iš kurios iki šių dienų išliko 10 miesto vartų (Porte di Bologna). Įsimintinas, autentiškas, miestą charakterizuojantis simbolis – didžiuliai pasvirę bokštai Due Torri: Asinelli ir Garisenda. Kadaise Bolonijoje panašių bokštų buvę apie šimtą ar dar daugiau, juos, kaip savo galios simbolius statydavo turtingos šeimos. Bokštai atlikdavo ir gynybinę funkciją, bet pirmiausiai tai buvo turto ir galios demonstravimas. Į aukščiausiąjį, 97 metrų Asinelli bokštą, galima užlipti įveikus 498 laiptelius, kur pelnytai gali pasigrožėti stulbinančia radonosios Bolonijos panorama. Tiesa, skubėti nereiktų – studentų tarpe yra gerai žinomas prietaras, kad čia užlipti nevalia, kol nesi baigęs universiteto, antraip rizikuoji negauti diplomo.
Įspūdinga San Petronio bazilika Piazza Maggiore aikštėje – pradėta statyti 1390 m. bazilika yra net 132 metrų ilgio, 66 metrų ir 47 metrų ilgio. Vienoje bažnyčios koplyčių yra freska, vaizduojanti pranašą Mahometą, kipšų ir demonų tąsomą pragare. Įėjimas saugomas ir kontroliuojamas, bet tai gana dažnas vaizdas prie svarbiausių Italijos architektūros paminklų. Bazilikos dekoras turėjo būti panašus į Florencijos katedros, bet taip ir liko nebaigtas.
Toje pačioje aikštėje yra ir dar vienas miesto simbolis – Neptūno skulptūra ir fontanas. Fontano sukūrimas apipintas legendomis. Skulptorius Giambologna gavo užsakymą sukurti Neptūno fontaną. Užsakovas Charles Borromeo taip norėjo pažymėti savo dėdės išrinkimą popiežiumi Pijumi IV. Jis pavaizdavo dievą Neptūną, o aplink jį esančiose moterų skulptūrose – keturių upių alegorijas. Giambologna tapo garsiu skulptoriumi Europoje. Pasakojama, kad Medičiai nebeišleido jo iš Florencijos bijodami, kad menininką pasigrobs Romos popiežius arba Šv. Romos imperatorius. Tarp garsiausių jo darbų yra ir skulptūra „Sabinės pagrobimas“ Florencijoje. O legenda yra apie tai, kad bažnyčia liepė skulptoriui Giambolognai sumažinti jūrų dievo lytinį organą, kad neįžeistų visuomenės. Šis sutiko, bet menininko ambicija buvo įžeista ir jis pajuokavo – žvelgiant į Neptūną iš nugaros, ištiestas jo pirštas sukuria nedviprasmišką vyriško organo vaizdą. Neptūno ranka su ištiestu pirštu rodo į priešais esančioje rotušėje sėdinčio popiežiaus Grigaliaus XIII statulą. Šis Bolonijoje gimęs popiežius 1582 metais pasirašė dekretą, pagal kurį įsigaliojo Grigaliaus kalendorius, kuriuo naudojamės ir dabar.
Be galo atmosferiška Santo Stefano (Šv. Stepono bazilika) – viena seniausių Bolonijoje. Aštuonių pastatų kompleksas pelnytai gali būti vadinamas Bolonijos tikėjimo lopšiu, kurį Benediktinai pastatė tarp X ir XIII a. Šalia – to paties pavadinimo aikštė, kurioje labai jaukiai leidome laiką nuo karščio atslūgusį vasaros vakarą.
Tikrąją Bolonijos dvasią galima pajusti Quadrilatero rajone. Tai yra komercinis senamiesčio centras, perpildytas viduramžius menančiais amatais, pilnas triukšmingų pardavėjų bei pirkėjų. Tai puiki vieta pasivaikščioti tarp prekystalių, kavinių ir paragauti gurmaniškų patiekalų. Šiose gatvėse įsikūrę juvelyrai, mėsininkai, daržovių pardavėjai, kepėjai. Daugelyje šių parduotuvių buvo išsaugota istorinė architektūra ir baldai, todėl jos pačios savaime yra tikri meno ir kultūros lobiai.
Kai kurie Bolonijos vaizdai gali suklaidinti, nes iš pirmo žvilgsnio atrodo, lyg papuolei į … Veneciją. Via Piella gatvelėje, tik maždaug 10 minučių pėsčiomis nuo pagrindinės Piazza Maggiore aikštės galima atrasti paslaptingą mažą langelį, atveriantį vaizdą į seniai prarastą Bolonijos kanalų tinklą – panašiai kaip daugelį kitų Italijos miestų, Boloniją kirto kanalų tinklas, naudotas žmonėms ir prekėms plukdyti prieš atsirandant kelių ir geležinkelių transportui. Dauguma kanalų buvo užpilti XX amžiaus pradžioje, ir tik keli iš jų išlikę – Bolonijoje galime pamatyti „Canale delle Moline“, jungiantį dvi Bolonijos upes sudėtinga užrakinimų sistema, žinoma dar nuo XII amžiaus.
Mes padarėme vieną klaidą – pamiršome, kad pirmadieniais nedirba muziejai, todėl žlugo planas aplankyti vieną muziejų – Palazzo Poggi Museum. Dėl to tikrai labai apmaudu. Iš kitos pusės – žinau, kad Bolonija dar ne iki galo ištyrinėta ir mielai čia kada nors grįšiu. Palazzo Poggi muziejus skirtas keistenybių mėgėjams. Pastate, kuriame buvo senasis Istituto delle Scienze e delle Arti (Mokslų ir menų institutas) buvo sumanyta rinkti visas mokslo ir meno žinias ir tai įvardyta kaip „savotiška jausmų enciklopedija“. Muziejus padalintas į kambarius, dedikuotus skirtingoms temoms – nuo gamtos istorijos iki fizikos, chemijos, jūreivystės mokslo ir karinės architektūros.
Internete galima rasti ir kitokių Bolonijos įdomybių, pavyzdžiui septynias didžąsiais Bolonijos paslaptis. Bet jei randame internete, tai tokia ir paslaptis. Greičiau žaidimas. Einant Nepriklausomybės gatvės portikais Piazza Maggiore link, akis pakėlus į lubas bei nuleidus žemyn į grindinį, matyti lotyniški užrašai: „Panis vita“ („Duona yra gyvenimas“), „Canabis protectio“ („Kanapės yra apsauga“) ir kt. Čia kadaise buvo gėlių turgus – taip įamžinta to meto paprasto gyvenimo filosofija. Duona yra maisto metafora, o kanapių pluošto drabužiai saugojo nuo šalčio. Emilijos-Romanijos regionas buvo kanapių auginimo centras, iš jų gaminti tvirti drabužiai ir virvės.
Dar viena “paslaptis“ – Didžiojoje aikštėje esantys Podesta rūmai (Palazzo del Podestà). XIII a. tai buvo pirmoji miesto valdžios rezidencija, o rūmų Arengo bokštą laikančiose ir keturkampį sudarančiose arkose du žmonės, stovintys įstrižai vienas nuo kito, prie kampų veidais į sienas, galėdavo puikiausiai susišnekėti. Pajuodę keturi kampai išduoda, kad jie buvo nugulti šnekėtojų. Oficialiai aiškinama, kad viduramžiais raupsuotieji čia ateidavo išpažinti nuodėmių, tačiau yra ir kita versija – aikštėje būdavo skelbiami nuosprendžiai nusikaltėliams, o arkose įsitaisę teisėjai galėdavo pasišnekėti, kad kiti jų neišgirstų. Išbandėme – veikia.
Dar ieškojome ir paslaptingųjų strėlių. Netoli pasvirusių bokštų, Strada Maggiore gatvėje Casa Isolani namo portiko medinėse sijose yra įstrigusios trys baltos strėlės. Pavargome, kol įžiūrėjome, bet radome. Yra kelios jų atsiradimo versijos. Anot vienos legendos, naktį trys vagys planavo nužudyti turtuolį pastato savininką, tačiau jų dėmesį atitraukė kitame lange pasirodžiusi graži nuoga moteris, tad vagys strėles netyčia iššovė į portiko lubas. Pagal kitą versiją, namo šeimininkas nusprendė nužudyti savo neištikimą žmoną. Atvykusiems samdytiems žudikams moteris pasirodė lange nuoga, tad šie sutriko ir vėlgi strėles paleido ne į ją, o į lubas.
Aplankėme ir Bolonijos botanikos sodą – tikrai nepasirodė įspūdingas, bet pasivaikščioti ir atrasti ramią poilsio vietelę buvo visai gera idėja. Bolonijoje galima mėgautis ir atrasti daug gatvės meno kūrinių. Aplankmė ir šiuolaikinio meno muziejų MAMBO, taip pat šalia įsikūrusį Bolonijoje gimusio ir dirbusio dailininko Giorgio Morandi muziejų. Morandi tapė ir piešė vis tuos pačius, paprasčiausius buities daiktus – įvairiausių formų indus ir butelius. Tai buvo nesibaigiantis jo kūrybos šaltinis ir įkvėpimas.
Italija yra šalis, į kurią vėl ir vėl norisi grįžti. Jos grožis užkrečia, užburia ir nepaleidžia. Koronaviruso pandemijos akivazidoje į galvą skverbiasi gerokai nevienaprasmės mintys. Viena vertus, kai atrodė, kad pasaulis negali sustoti, jis sustojo. Pamatėme, kad galime elgtis ir gyventi kitaip. Norėti mažiau. Bet kaip nenorėti keliauti? Man labai patinka, kad, tarkime, Venecijos vandenys išskaidrėjo, išsivalė, miestas atsipūtė nuo dusinančio turistų antplūdžio. Bet aš pati žinau, kad tikrai vėl norėsiu keliauti į Veneciją, įsilieti į srautą, kad ir kaip tai prieštarauja idėjai sustoti.
Ir tikrai vėl norėčiau į Boloniją, nes čia mane labiausiai užbūrė nenusakomas neįsipareigojimas. Joje man labiausiai patiko “būti“. Ji apsuko galvą savo siaurų gatvelių ir portikų vingiais, kartais niekaip nesuprasdavau, kodėl atsidūrėme būtent toje vietoje. Ir niekaip nesutinku, kad užtenka Bolonijai pusdienio. Bolonija – be galo daugiasluoksnis miestas, jį gali kaip svogūną lupti ir vis atrasti naujų istorinių, kultūrinių sluoksnių. Ir ši pandemija Bolonijos istorijoje ne pirma ir, ko gero, ne paskutinė… Itališkas optimizmas ir gyvybingumas įveikia viską. Dalis širdies yra su Italija, jos žmonėmis ir visu tuo gamtos, kultūros ir meno lobynu. Bella Italia!
BOLONIJA:
MAMBO muziejus:
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą