Dainų šventės kūnas ir kraujas

Galima pradėti taip. Dainų šventė yra absoliuti nesąmonė, sovietinis “kolūkis”, prievolė, muštras, nepatogumai, neišmiegotos naktys, nugulėti šonai, kietos mokyklų grindys, ilgos repeticijos, nesibaigiantis lietus, šokiai balose, šlykšti košė, bjaurus guliašas, nutrintos iki kraujo kojos, persirenginėjimas ant šaligatvio, ant žolės sėdintys ir nuo kalno slystantys žiūrovai, nustovėtos kojos ir na, tiesiog, kam ta šventė reikalinga, gerai ir be jos.

Galima šitaip. Dainų šventė yra didinga tautos vienybės išraiška, tradicijų puoselėjimas, bendrystės siekis, lietuviškumo šventė, atkaklus darbas, mokymasis, tikslo siekimas, grožis, menas, muzika, daina, šokis, emocijos, pasididžiavimas, tapatumas, gėris, draugystė, darna, buvimas kartu ir na, tiesiog, būtinas tautos dvasios ir bendruomeniškumo išsaugojimo elementas.

Galima pasiremti vikipedija: “Į Baltijos šalis dainų švenčių tradicija atėjo per Baltijos vokiečius – pirmiausia į Estiją (1869 m., Tartu), Latviją (1873 m., Ryga), kiek vėliau – ir į Lietuvą (1924 m., Kaunas). Masiniai tautų susibūrimai per dainų ir šokių šventės renginius skatino tautų bendrumo ir vienybės jausmą, kūrė prielaidas ateityje Baltijos tautoms atsiskirti nuo Rusijos ir sukurti (o Lietuvai – atkurti) savarankiškas valstybes. Kelias į Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimą dažnai vadinamas „dainuojančia revoliucija”. Be tradicinių dainų ir šokių švenčių, Estija, Latvija ir Lietuva rengia bendras studentų dainų ir šokių šventes „Gaudeamus” ir tarptautinį folkloro festivalį „Baltica”. 2003 m. lapkričio 7 d. UNESCO pripažino Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją ir simboliką Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru.”

Taigi, jei grįžtume prie pirmų dviejų pradžių, tampa daugiau nei akivaizdu, kad vienur mes kalbame apie fizinį būvį, apie kūną, o kitur apie dvasinį. Ir šiuo atveju nesinori nieko teigti kategoriškai. Valgyti reikia, miegoti irgi. Bet man atrodo, kad dauguma mūsų išgyvename tikrai sočią kasdienybę – valgome skaniai ir įvairiai, miegame minkštose lovose. Bet esame rekordinio masto paniurėlių, bambeklių, dejuotojų tauta. Mes nuolat rasime 100 būdų “prisiknisti” prie stulpo. Apstaugti artimą. Aprėkti šalia stovintį. Anonimiškai išsilieti internete. Nes taip greičiau ir paprasčiau. Tai yra spontaniška ir nereikalauja didelių pastangų. Pyst ir yra… Ir tai kaip koks DNR kodas persirašo iš kartos į kartą.

Vakar stebėjome Ansamblių vakarą Dainų šventėje. Nuo vaikystės su pavydu ir pagarba žiūrėdavau į šokančius, dainuojančius ir grojančius žmones. Visada jutau, kad jie turi kažkokį paralelinį pasaulį, kuriame atsijungia nuo kasdienybės. Taip, vizualieji menai irgi nuneša į savus kosmosus, bet kolektyvinio veiksmo energetika yra kitokia. Gal todėl labai džiaugiuosi, kai paskui savo vaiką galime važiuoti į Dainų šventę ir minioje akimis ieškoti savo muzikanto. Ir iš jo išgirsti, kad būti ten yra ypatingas jausmas.

Šiandien stebiu šokių vakarą per televiziją. Ir negaliu atplėši akių nuo tų išdidžių veidų, šokio magijos ir geometrijos. Matau šokančius ir iš laimės besigraudinančius senjorus (beje, ten ir mano tėvukas kažkur bruzda juodu švarku), išdidžius ir besišypsančius brandžius žmones, susikaupusius ir smagius vaikus. Bijau, kad nei vienas šokantis kūnas šiuo metu negalvoja apie skystą pietų guliašą. Jie išgyvena stiprų kolektyvinį džiaugsmą. Tą kraujyje pulsuojančią energetiką, kuri man nesuvokiamu būdu, po grūdą susirinkusi iš visų Lietuvos ir pasaulio vietų akumuliuojasi į šią siautulingą dainų ir šokių misteriją, į muzikalų pasakojimą apie mus kaip tautą. Vakarų pasaulyje ši tradicija nunyko. Bet mūsų jaunai valstybei dar jos reikia. Reikia sutelkti savo bendrystę, tą mažėjančią fizinę žmonių potenciją į užvedančią dvasinę jėgą ir tikėjimą savimi kaip tauta, į tuos rankomis nuvilnijančius šiurpulius, kai girdi, matai, jauti lietuviškumo puotą.

Ir taip, reikia kalbėti apie blogystes, bet jų nepolitizuoti, reikia gerinti sąlygas dalyviams, bet mums patiems (tėvams, seneliams ir kitiems suinteresuotiems asmenims) nepaversti vaikų ir suaugusiųjų sunkumų nepernešančiais jautriais ir verkšlenančiais lepūnais. Nes galiausiai jie prisimins tikrai ne tai… O meilės žmogui mūsų krašte dar labai labai trūksta. Tad, vardan tos…

Kol surašiau, atėjo liepos 6-oji. Tad su švente – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena!