Jei reikėtų rinkti keisčiausią ir mistiškiausią vietą Lietuvoje, šiose varžybose Kryžių kalnas, ko gero užkoptų ant vieno iš prizininkų ar net nugalėtojo laiptelio. Šią unikalią vietą žino visi. Tačiau kievienam ji reiškia skirtingus dalykus ir santykis su kalnu užsimezga labai asmeniškas – nuo sakralumo, tikėjimo ir vilties iki šiurpą keliančių potyrių.
Į interneto paiešką įvedus žodį “Lithuania“ Kryžių kalnas atsiranda jau kokioje penktoje vaizdų eilutėje. Tai nė kiek nestebina, nes jis, be abejonės, puikuojasi ir visuose top 10 “ką pamatyti Lietuvoje“. O dar ne taip seniai Kryžių kalnas nuskambėjo ir kaip viena šiurpiausių vietų pasaulyje, kai Italijos dienraštis „Corriere della Sera“ tūkstančiais kryžių nusėtą piliakalnį įtraukė į košmariškiausių pasaulio vietų sąrašą. O mums, Lietuvos žmonėms, ta vieta lyg ir įaugusi į kraują, bet ne kaip košmaras, o kaip tam tikras tautos dramatizmas: karai, trėmimai, griūtys, žmogiškosios tragedijos ir niekuo nesunaikinama viltis ir tikėjimas. Tad tempiam iš užsienio atvykusius svečius būtent čia, tuomet lyg veidrodyje ir iš šalies pamatome pačius save ir, reikia pripažinti, kad tam tikro mistinio siurrealumo ši vietovė turi. O kitaip ir būti negali, nes toks kiekis kryžių paskui save tarsi nematomus šešėlius atveria žmonių likimus, svajones, viltis ir tikėjimą.
Visas tas kryžių kiekis, sudarantis bendrą anoniminę kryžių jūrą, iš tikrųjų kupinas atskirų personalizuotų energijų ir intencijų. Tai vieta, kur išgyvenama daugybė jausmų, kur tarsi pūliniai susikaupę žmonių tragedijos ir neviltys, bet tuo metu čia ir tikėjimas, viltis, šviesesnio gyvenimo aistra. Dramatiška kalno istorija bet kokiu atveju abejingų nepalieka ir tą nenusakomą jausmą būnant ten labai dažnai gali perskaityti pirmą kartą besilankančiųjų, ypač užsieniečių, akyse ir veide.
Kryžius – vienas seniausių žmonijos simbolių, naudojamas įvairių religijų ir tikėjimų. Jis simbolizuoja keturias stichijas, keturias pasaulio šalis, Saulės ekvinokcijas, dieviškumo ir pasaulio sankirtą. Tai visuotinis simbolis: kryžiaus pavidalo raižinių uolose randama jau akmens amžiaus laikotarpio urvuose. Kryžių dar iki krikščionybės naudojo germanai, keltai, senovės baltai. Todėl ir dabar į Kryžių kalną kryžiai gabenami įrašant didžiausias svajones ir viltis, nes tikima, kad į kryžių „įdėta“ intencija tokia stipri, jog veikia visą žmogaus gyvenimą.
Kalno kryžių kiekis iš tiesų yra pribloškiantis. 2012 metais buvo bandyta suskaičiuoti aukštesnius nei metras kryžius – tuomet jų buvo daugiau nei 105 tūkstančiai. O kur dar nesuvokiamas mažyčių kryželių, rožančių ir skulptūrėlių kiekis. Nuo kalno nurinkti galima tik tuos kryžius, kurie yra visiškai supuvę. Be to, jie turi būti sudeginami tam tikroje, vyskupo pašventintoje vietoje ir nors medis sudega, į kryžių sudėta intencija, manoma, išlieka.
Kryžių kalnas yra maždaug už 12 kilometrų nuo Šiaulių, važiuojant Rygos keliu. Tai istorinė vieta – kryžiai statomi ant Jurgaičių piliakalnio, kuris yra žinomas jau nuo viduramžių. Tuo laiku ant kalno stovėjusią medinę pilį, kronikose įvardijama “Kula“, 1348 metais sunaikino Livonijos kariuomenė. Iki XIX a. vidurio kalnas, kurį vietiniai vadino įvairiai – Pilies, Maldavimų kalnu, Jurgaičių, Domantų piliakalniu, stovėjo plikas. Tačiau vėliau ant jo žmonės pradėjo statyti kryžius. Pirmieji kryžiai statyti meldžiant Dievą sveikatos, taip pat tikėtina, kad jų atsiradimas susiję su 1831-ųjų ir 1863-ųjų metų sukilimais – manoma, kad kryžiai buvo skirti jų metu žuvusiems atminti. Caro valdžia griežtai draudė ant kalno statyti kryžius – jie būdavo griaunami ir naikinami, o žmonės baudžiami. Tačiau žmonės sunaikintus kryžius keisdavo naujais, vis atstatydavo, kryžių daugėjo ir piliakalnis tapo Kryžių kalnu. XIX a. pabaigoje Kryžių kalnas jau laikytas šventa vieta, į jį pasimelsti keliaudavo tikintieji iš skirtingų vietovių.
Sovietų valdžia visomis išgalėmis bandė naikinti lietuvių religingumą – 1961 m. prasidėjo Kryžių kalno naikinimas: jis buvo šluojamas su buldozeriais, mediniai kryžiai deginami, metaliniai – naikinami kartu su metalo laužu, akmeniniai ir betoniniai – užkasami. „Buldozerinis ateizmas“ truko beveik 20 metų. Kalną saugojo kariuomenė ir KGB, buvo planuota teritoriją užtvindyti, Kryžių kalną paverčiant sunkiai prieinama vieta. Bet po kiekvieno griovimo Kryžių kalnas vis atgimdavo naujų kryžių vertikalėmis.
1993 metų rudenį Kryžių kalne lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Po kelionės Lietuvoje jis paragino Italijos brolius pranciškonus pastatyti prie Kryžių kalno vienuolyną. Kertinis vienuolyno akmuo išrėžtas iš La Vernos kalno Italijoje, kur įsikūrę broliai pranciškonai. Vienuolyno pastatą, esantį šalia Kryžių kalno, padėjo statyti Toskanos provincijos broliai pranciškonai. Jis iškilmingai pašventintas 2000 metų liepą. Jame įsikūręs Lietuvos šv. Kazimiero provincijos noviciatas. Vienuolyne laukiami ir maldininkai, norintys pabūti ir susikaupti tyloje.
Tad mistikos, siurrealumo ir sakralumo kupina vieta ne veltui traukia žmones čia atvykti, o kiekvienas sau atranda, ko gero, skirtingus dalykus. Mes labai skirtingi, bet tuo pačiu panašūs savo bendražmogiškuoju pažeidžiamumu, trapumu ir viltimis, kad viskas į gera…
O pasaulinio garso islandų atmosferinio roko grupė “Solstafir“, ne kartą koncertavusi ir Lietuvoje, savo video klipui “Hula“ panaudojo fragmentus būtent iš Kryžių kalno.
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą