536. Kaip patobulinti švietimo sistemą

– Jei švietimo sistema paremta tuo, kad svarbiausia vis dėlto būtų išmokimas, o ne vertinimas, tai turėtų būti tokia kaip ir trijų pliusų sistema. Jei atsiskaitymą parašai tobulai, gauni 3 pliusus, jei ne taip gerai — 2 pliusus ir prasčiau – 1 pliusą. Tai atitiktų 10, 9 ir 8. Jei parašai blogiau, turi tiesiog perrašyti, kol gauni pliusą. Ir tavo problema, jei mokytis nenori. Tada pliusų ir neturi. Nes visi kiti pažymiai tiesiog neturi prasmės. Tada ir mokytumeis, kol iš tikrųjų išmoktum. Arba tau tiesiog gerai be pliusų.

D, 12 metų.

Kernavė – nuo istorinių piliakalnių iki meno keistuolių

Ištarus vardą Kernavė, mintys iškart nuskrieja į nuostabiai vaizdingą, penkių piliakalnių vietovę netoli Vilniaus, šalia Neries vingių. Ko gero, jau visi pradinukai žino, kad Kernavė – vienas pirmųjų Lietuvos miestų, kad tai pirmoji Lietuvos sostinė, kurioje iki 1321 m. buvo valstybės valdovų rezidencijos. Kernavė buvo vienas svarbiausių besikuriančios Lietuvos valstybės ekonominių, politinių ir gynybinių centrų. Ši vieta yra tikrai kerinčio grožio, tarsi pritvinkusi baltiško sakralumo. Kiekvienas metų laikas leidžia atrasti naujas šios vietos peizažo spalvas ir vis kitaip į jį pažvelgti. Šiltomis degančiomis spalvomis medžius nudažęs spalis man Kernavę atvėrė naujais pjūviais, joulab, kad jos įvairiapusiškumą gerokai paryškino ir sustiprino netikėtas miestelio meno keistuolių atradimas: Ipolito Užkurnio medžio drožinių ir skulptūrų ekspozicija, Henriko Orakausko skulptūrų galerija ir S. V. Mitchell galerija “Bardo“.

Skaityti toliau “Kernavė – nuo istorinių piliakalnių iki meno keistuolių“

Mažoji Lietuva – automobiliu, dviračiu, laivu

Mažosios Lietuvos regionas man yra kažkokia visai kita Lietuva – tiek dėl savo kraštovaizdžio, tiek architektūros, tiek pačių žmonių. Ir tai neturėtų stebinti, nes istoriškai tai visada, ko gero, ir buvo kitokia Lietuva nei didžioji jos teritorija. Šis kraštas traukia dėl savo gamtinio ypatingumo – marių, jūros, Nemuno deltos, paukščių migracijos. O kur dar miesteliai, vokiškos dvasios prisigėrę ir vėjas vėjas, šiaušiantis vandenis ir skleidžiantis bures.

Skaityti toliau “Mažoji Lietuva – automobiliu, dviračiu, laivu“

Panemunė III. Raudonės ir Panemunės pilys

Kelionę vaizdinguoju panemunės keliu pratęsiu ir baigsiu Raudonėje ir Panemunėje. Kitos panemunės kelionės dalys: Panemunė I, Vilkija ir Juškų muziejus – čia ir Panemunė II, Seredžius, Belvederis ir Veliuona – čia.

Raudonės ir Panemunės pilys man siejasi su vaikyste, kai visus urmu su klase darganotą pilką rudenį vežė ekskursijon į panemunę. Tų dienų atsiminimai gana niūrus, viskas atrodė pilka ir apleista, bet gal tik oras toks buvo, todėl ir nuotaika tokia. Smagiausia dalis buvo ta, kad viena klasės draugė įsidėjo į autobusą žiurkėną, o tas sugebėjo pragraužti nuostabių deficitinių treningų kišenę…

Skaityti toliau “Panemunė III. Raudonės ir Panemunės pilys“

535. Veidrodis ir saulė

– Jeigu tu paimtum daug veidrodžių ir juos sudėtum kampu taip, kad nuo vieno veidrodžio šviesos spindulys kristų ant kito, tuomet atsispindėjęs kristų ant kito ir nukreiptum į jį saulę, tai galiausiai, po truputį blėstant ryškumui, kažkuriame veidrodyje galėtum žiūrėti į saulę be jokios apsaugos.

D, 12 metų.

Panemunė II. Seredžius, Belvederis ir Veliuona

Aplankę labai jaukų miestelį Vilkiją, pūpsantį šalia Nemuno ant kalvos ir nuostabų Juškų muziejų (apie tai čia), toliau vaizdingu keliu palei upių tėvą keliaujame link Seredžiaus ir Veliuonos, o visai netyčia dar atrandame ir gerokai apleistą, bet teikiantį vilčių, kad griūtis bus sustabdyta, Belvederio dvarą.

Skaityti toliau “Panemunė II. Seredžius, Belvederis ir Veliuona“

Panemunė I. Vilkija ir Juškų muziejus

Gal prieš kokį dešimtį metų, važiuodami Panemune iš Kauno sugalvojom užsukti į Vilkiją. Tuomet buvome lengvai nustebinti miestelio grožio, jo reljefo ir atsiveriančių panoramų, tačiau tai buvo labai trumpas miestelio patyrimas, todėl vis magėjo jį aplankyti dar kartą. Ieškodama daugiau informacijos apie Vilkiją, atradau, kad ten yra Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus, tad nuo jo ir pradėjome venos dienos kelionę palei Nemuną. Keliavome nuo Vilkijos iki Panemunės pilies, aplankydami Seredžių, Belvederio dvarą, Veliuoną, Raudonės pilį.

Skaityti toliau “Panemunė I. Vilkija ir Juškų muziejus“

528. Priklausomybė

– Dievas sako, kad reikia neturėti priklausomybių. O aš manau, kad tikėjimas Dievu irgi yra priklausomybė – vien tai, kad pirmasis Dievo įsakymas liepia neturėti kitų dievų, tik jį vieną. Tu negali tikėti jokiais graikų Olimpo, romėnų, senovės lietuvių, Egipto ir kitais dievais. Todėl Dievas irgi yra priklausomybė – aš taip manau.

A, 10 metų.

Šilėnų pažintinis takas Neries pašonėje

Neries pakrantės jau nuo neatmenamų laikų garsėja savo grožiu, neretai kurdamos asociacijas su senovės baltų gyvenvietėmis, pagoniškomis šventvietėmis ir apeigomis bei tikruoju lietuviškuoju tapatumu. Atsiveriančios atodangos, piliakalniai ir upės kilpos susipina į nuostabią gamtinę ir kultūrinę visumą. Būtent šios upės slėnių ir kalvų kombinacijos buvo strategiškai dėkingos piliakalniams formuoti ir baltiškajai kultūrai gyvuoti. Ir visai nenuostabu, kad dabar žmonės iš didmiesčių būtent tokiose vietovėse ieško erdvių akims paganyti ir smegenims išvėdinti, o regioninai parkai bei vietinės bendruomenės kuria galimybes patogiam lankymui ir pažinimui. Iš tiesų, paskutiniu metu gerokai padaugėjo puikių pažintinių takų su įrengtomis poilsio ir apžvalgos stotelėmis, aprašymais, o kai kur ir papildomomis aktyviomis atrakcijomis. Skaityti toliau “Šilėnų pažintinis takas Neries pašonėje“

525. Amžina šviesa

– Žinai, mama, jei turėtum dėžę ir jos visos sienos iš vidaus būtų padengtos veidrodžiais, o tada įdėtum į dėžę žibintuvėlį ir paskui kokiu nors būdu jį labai greitai pašalintum, tai galėtum visą laiką dėžėje turėti šviesą. Veidrodis pats sau būtų šviesos šaltinis.

D, 11 metų.

Spalvos gamtoje ir mene

Ernesta Šimkienė

Nuo pat žmonijos egzistencijos pradžios spalvos turėjo milžinišką vaidmenį mūsų pasaulio suvokimui ir kalbėjimui apie jį. Spalvos mus veikia – ramina, provokuoja, džiugina, erzina. Nuo pat pirmykščių piešinių, kuomet uolienos gabalas brėžė bizono kontūrą iki sintetinių pigmentų modernistinėse ekspresyviose drobėse spalvos mūsų vaizduotėje dėliojasi į pačias įvairiausias kombinacijas, iliuzijas ir kuria fantastiškus reginius. Spalvose, pačiose neįtikimiausiose pigmentų kelionėse po pasaulį įrašyta visa mūsų žmonijos istorija. Keliaudami tik paskui vieną pigmentą, tarkime, paskui ultramariną iš Afganistano į Veneciją, galime nueiti visą istorinę epochą. O kur dar fizikinis spalvos suvokimas. Optiniai dėsniai. Cheminės formulės. Emocinis poveikis. Simbolika… Apie spalvas ir pigmentus galima kalbėti labai daug ir labai plačiai. Skaityti toliau “Spalvos gamtoje ir mene“

Italija. Istorija alsuojančios Bolonija ir Ravena

Taip susiklostė, kad apie praeitos vasaros kelionę į Boloniją vis nerasdavau laiko parašyti. O kai jau lyg ir radau – užslinko pandemija. O jos fone nekilo ranka rašyti apie keliones, visai nekilo… Viduje viskas tarsi sustingo, užsitraukė liūdna gedulo širma. Dabar jau lyg atsiranda maža viltis, optimizmas, tikėjimas. Nors viskas be galo trapu, bet Italija – nuostabioji, gražioji, senoji, skanioji, po mažą centimetrą kelia galvą. Daug kas socialinėse erdvėse diskutuoja ar pasaulis bus, koks buvo, ar jau niekada nebebus. Galėsime sau atsakyti po kokių dešimties metų. Bet kokiu atveju žymė tikrai liks, nes tokia patirtis negali likti nematoma ir nejaučiama…

Skaityti toliau “Italija. Istorija alsuojančios Bolonija ir Ravena“

522. Reikalinga diena

D nuo ryto veiksme: nuotolinės pamokos, nuotolinis sportas, nuotolinis grojimas instrumentu, nuotolinis seminaras, nuotolinis piešimas ir vietinė buitis – nenuotolinis dulkių valymas ir filmukų žiūrėjimas. Po namus nuobodžiai tampydamas dulkių skudurą ir paklaustas, ar dar daug reikalų, D atsako:

– Nu jo, tokia reikalinga diena…

D, 11 metų.

520. Koronos metai

Vakaras, vaikai voliojasi ant kilimo karantininį penktadienį, užsiimdami nežinia kuo, fone televizorius, Zita Kelmickaitė per reklamą įtaigiai pasakoja, kaip Seimas 2020-uosius paskelbė tautodailės metais. A nugirdęs pasipiktina:

– Taigi ne tautodailės, o koronos metais reikėjo skelbti!

A, 10 metų.

Menas ir maistas

Ernesta Šimkienė

Ko gero niekas neabejoja, kad maistas – tai ne tik sąlyga mūsų išgyvenimui, bet ir vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Ypač dabar, kai korona viruso pandemija mus įkalino namuose, pirmiausias dalykas, ką visi padarė – puolė pildyti savo maisto sandėliukus, o uždaryti klaustrofobiškose namų erdvėse – gaminti ir valgyti. Nesunkiai galime numanyti, kad maistas meno kūriniusoe gali labai daug papasakoti apie mus pačius nuo pat žmonių kūrybos apraiškų urvuose, egiptietiškų reljefų, antikinių mozaikų iki moderniosios tapybos natiurmortų ar šiuolaikinių instaliacijų bei fotografijų. Dar 18-19 amžiuje pradėjusi plisti frazė “esi tas, ką valgai” yra be galo iškalbinga. Maistas meno kūriniuose paprastai turi ne tik tiesioginę – pasigėrėjimo paskirtį. Dažnai jis slepia tam tikras simbolines, alegorines, metaforiškas prasmes. Tad nenuostabu, kad vaisiai, daržovės, mėsa ir gėrimai dailės istorijoje buvo svarbūs meno kūrinių motyvai. Skaityti toliau “Menas ir maistas“

Marai ir pandemijos mene

Ernesta Šimkienė

Korona virusas mums visiems netikėtai ir nelauktai išplito pasaulyje, sukeldamas neįtikėtinus pokyčius visuomenėje, socialinėje elgsenoje ir kasdieniniame gyvenime. Tačiau didžiulės, naikinančios, daugybę gyvybių nušluojančios pandemijos tikrai nėra naujiena žmonijos istorijoje – greičiau tai įprasta, vis atsikartojanti žmonių gyvenimo dalis, tad menininkai marą taip pat vaizdavo savo kūriniuose. Juodoji mirtis viduramžiais buvo viena žiauriausių pandemijų. Dėl jos Azijoje mirė nuo 75 iki 200 milijonų žmonių, o Europoje, tuomet, kai pandemija įgavo didžiausią piką 1347 – 1351 metais net apie 200 milijonų žmonių. 1918 – 1920 m. ispaniškojo gripo pandemija visame pasaulyje užkrėtė 500 milijonų žmonių – vos ne trečdalį pasaulio gyventojų. Manoma, kad mirė apie 100 milijonų žmonių. Ir visa tai vyko tikrai ne taip seniai, tik prieš šimtą metų… Skaityti toliau “Marai ir pandemijos mene“

519. Biudžetinė gulbė

Žiūrime įkvepiantį filmą, kaip tėvas ir sūnus augina nykstančias žąsis, norėdami parodyti joms naują migracijos kelią ir galimybę išlikti. Vaikai susižavėję žiūri į mažus žąsiukus. Užsimano auginti namie. Nes, nu ir internete matę visokių vaizdų, kai žmonės jas laiko tiesiog namie. D staiga suabejoja savimi:

– Palaukit, pala, o kaip jos atrodo? Jos tokios kaip biudžetinės gulbės?

Po kelių minučių dar lyg tarp kitko užsimena, kad galima nusipirkti ir “domestikuotą“ lapę.

Toks jaunosios kartos žodynas, kai jau ima mąstyti angliškai.

D, 11 metų.

Toskana: San Gimignano – Monteriggioni – Siena

Toskana… Šis regionas, daugeliui atpažįstamas iš romantiškų filmų yra be galo vaizdinga Italijos dalis. Galėtum čia būti ir būti, žavėtis nesustodamas, aikčioti ir dūsauti, nes tiek gamtinis, tiek kultūrinis, tiek gastronominis pasitenkinimas čia yra neabejotinas. Tris dienas tyrinėję Florenciją (apie Florenciją čia), iškeliavome nuomotu automobiliu paganyti akių ir širdžių po Toskanos kalvas ir istorinius miestelius. Mūsų maršrutas buvo Florencija – San Gimignano – Moneriggioni – Siena – Bolonija. Skaityti toliau “Toskana: San Gimignano – Monteriggioni – Siena“

515. Mekai ir jų laiškai

— A, tau čia įdomu, šitie laiškai?
— Nu jo, normaliai… — atsako dešimtmetis A, versdamas naują knygos puslapį, kur broliai Jonas ir Adolfas Mekai rašė laiškus iš, kaip jie patys vadino, Naujorko arba Neujorko, Amerikos.

Po kiek laiko klausia:

— O tu galėtum įsivaizduoti, kad Kalėdas mes švenčiame tik dviese – tu ir aš?

— Na, sunkiai įsivaizduoju. O kodėl tu klausi?

— Tai tu įsivaizduok – Jonas Mekas Kalėdas sutiko visai vienas. Visai visai. Net be Adolfo (brolio)…

A, 10 metų.

 

514. Gyvenimo (ne) prasmė

– Iš tikrųjų tai gyvenimas neturi jokios prasmės. Visiškai jokios. Mama, na, žinai, žmonės susikūrė society, pala, kaip lietuviškai? Ai, taip, visuomenę, kuri yra pagrįsta valdžia ir galia. Viskas yra pastatyta ant pinigų ir valdžios, bet tai neturi jokios prasmės ir esmės. Pirmas dalykas, tai mes visi mirsim. Mirsim, nors žmonės ir sako, kad aš gyvensiu ir mano gyvenimo esmė bus palikti geresnę vietą savo anūkams ir kitiems žmonėms. Bet tame irgi nėra prasmės. Nes tu mirsi, jie mirs, jų vaikai mirs, jų vaikų vaikai irgi mirs. Visi mirs. Todėl, kad ir ką tu darytum, tai neturės jokios prasmės ir naudos. Nes tiesiog nėra dalyko, kuris būtų naudingas. Kad ir tas dailininkas, kur ausį nusipjovė. Taip, van Gogas. Visi tie paveikslai – jie irgi neturi jokios prasmės. Aš labai daug apie tai galvoju. Šeima iš tikrųjų, techniškai, irgi neturi prasmės. Bet nesijaudink, čia ne man, čia visiems. Techniškai. O ne techiškai, tai, na žinai, šeima ir visi kiti dalykai, kurie mums atrodo prasmingi ir mes norime juos daryti, na, aš nežinau net, kaip tiksliai pasakyti, bet nu tiesiog – life is short, tai todėl reikia kažką daryti. Aš, pavyzdžiui, užaugęs noriu važinėtis riedlente, bet tai neturi nei jokios prasmės, nei naudos… Niekas neturi naudos… Žmonių gydymas irgi neturi. Tai yra prieš gamtos būdą ir esmę – silpnesni miršta, stipresni gyvena. Ir aš žinau, kad jūs galite sakyti, kad va, dėl visokių operacijų tu gali gyventi. Tiesiog, pats savaime gyvenimas yra keistas ir nesuprantamas dalykas…

D, 11 metų.

513. Manęs tai ne!

Paauglys eilinį kartą geria vandenį iš čiaupo. Tiesiai iš čiaupo, pakišęs galvą ir aplink taškydamas vandens purslus.

– Na gi, įsipilk normaliai, į stiklinę, pažiūrėk gi kiek vandens be reikalo išbėga! – kartoju jau nusibodusią mantrą.
– Mama, bet stiklinę tai reikia plauti, o manęs tai ne!

D, 11 metų.

 

 

Rygos automobilių muziejus

Ar žinote, kas pirmasis žmonijos istorijoje buvo nubaustas už greičio viršijimą? Walteris Arnoldas 1896-ųjų sausio 28-ąją lėkė 8 mylių per valandą greičiu ten, kur leistinas greitis buvo 2 mylios per valandą. Nusikaltęs vairuotojas buvo sučiuptas policininko, kuris jį pavijo važiuodamas… dviračiu. Veiksmas vyko Kente, Anglijoje. Beje, Walteris Arnoldas nebuvo paprastas automobilininkas. Jis buvo vienas pirmųjų automobilių pardavėjų šalyje. Jis gerokai pralenkė laiką, buvo įsteigęs savo automobilių kompaniją, gaminančią automobilius „Arnold“.

Skaityti toliau “Rygos automobilių muziejus“

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

Pterodaktilis

... IR VAIKAI

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: