546. Žinduoliai prieš save

– Žinduoliai iš esmės yra užprogramuoti patys prieš save. Tam, kad pradėti poruotis, reikia pasitikėjimo savimi, o pasitikėjimas savimi susideda iš kažkokių pasiekimų. Jei žinduolis bus nepasitikintis savimi, silpnas, jis nesiporuos. O tai yra įprogramuota į gyvūną tam, kad rūšyje neatsirastų ir nesidaugintų silpni atstovai.

D, 13 metų.

Atmosferiškasis Jakiškių dvaras

Tupime jau pusvalandį automobilyje ir pro medžių šakas stebime, kada gi jaunieji po fotosesijos išvažiuos. Privati šventė, nesinori, o ir nevalia trukdyti, bet Jakiškių dvaro šeimininkė telefonu paklausus apie galimybę aplankyti dvarą, nes esame pakeliui, sakė, kad šiandien šventė, bet gal bus maža akimirka, kai ištaikysit. Tai ir taikėm, kantriai laukėm. Ir buvo verta. Net labai. Nors galėjom kada atvykti ramiai, be streso. Šeimininkė sakė, kad tada būtų galima ir arbatos puodelį išgerti… Bet mums labai patiko tas gyvybingas šventės laukimo ir pasiruošimo šurmulys…

Skaityti toliau “Atmosferiškasis Jakiškių dvaras“

545. In ir Jang

Vakaras, važinėjam ir vaikštinėjam po vieną miestelį, norėdami jį išsamiau apžiūrėti. Vis sustojam prie kokio lentele pažymėto namo, liudijančio apie ten buvusius įvykius ar gyvenusius žmones. Vaikai jau kurį laiką nuobodžiauja, jaučiasi alkani ir ištroškę, nes diena buvo pilna veiksmo, o simbolinis su savimi pasiimto maisto paketėlis sudorotas jau labai seniai. Jokios kavinės ir parduotuvės nebedirba. Vaikai įjungia ironiją, siūlydami dar sustoti ir apžiūrėti… medį, nes dar ne visus apžiūrėjom.

Vėl pasigirsta zirzimas, kad “mes norim valgyti!“. Tėtis atšauna savo legendine fraze:

– Valgyt – ne šikt, galit pakentėt.

Tada iš automobilio galo pasigirsta:

– Bet juk valgyt ir šikt yra tam tikras “in ir jang“.

D, 13 metų.

Kėdainiai – nuo Radvilų iki minareto

Kėdainiai – miestas pro kurį tekdavo ir tenka pravažiuoti galybę kartų, bet užsukti vis nepasisekdavo. Vis pažiūrėdavom pravažiuodami į cheminių atliekų kalnus ir vis atidėdavom – “na, kitą kartą tai tikrai užsuksism…“. Tokia “tranzitinių“ miestų dalia, matyt.

Vis dėlto Kėdainiuose yra ką pamatyti. Nepaisant sekmadieninės tuštumos pojūčio mieste, kuomet mes po jį bastėmės, čia galima pamatyti puikios senamiesčio architektūros, įvairių tautų ir religijų kultūrinio palikimo, išragauti unikalių kulinarinių eksperimentų, o be to, kiekvienas gali rasti savo ypatingą atradimą ir netikėtumą. Man, pavyzdžiui, toks atradimas buvo Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija su puikiomis parodomis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išeivė, menininkė Janina Monkutė-Marks nusprendė padovanoti gimtinei savo kūrybą. Su moderniais tekstilės, tapybos ir grafikos darbais galima susipažinti nuolatinėje autorės ekspozicijoje, taip pat rengiamos keičiamos parodos, vyksta edukacinės veiklos.

Skaityti toliau “Kėdainiai – nuo Radvilų iki minareto“

544. Eurovizijos ekspertai

Jaunėlis A jau porą mėnesių aktyviai analizuoja Eurovizijos konkursą. Žino visas šalis, atstovus, apie ką dainos ir dar visokių detalių. Peržiūrėjo interviu su dalyviais, perklausė podkastus, susireitingavo dainas, pasiruošė ir dabar bando mums jas visas pristatyti. Nors ir nelabai mums tas konkursas, nu bet vis tiek neišvengiamai girdime, o ir žmogaus pastangos didžiulės. Žodžiu, intensyvus darbas vyksta nuo ryto iki vakaro. Vieno tokio pristatymo metu, prieina vidurinysis D ir pareiškia:

– Nieko nenoriu įžeisti, bet jei jums įdomi mano nuomonė, galiu pasakyti, kad Eurovizijos konkurse yra tik dviejų tipų dainos: “stiprios moters“ dainos, tipo Nettos “I’m not your toy“, o kitos – apie meilę. Iš esmės visos dainos yra apie nieką. Bet konkurso tikslas ir yra ne kažką pasakyti, o įtikti…

A, 11 metų; D, 12 metų.

543. Chaoso teorija

– Kas yra chaoso teorija? – klausia D mūsų, akivaizdžiai kažkur jau apie tai skaitęs ir girdėjęs.

Bandau dar paieškoti info, pasidaro tik vos vos aiškiau. Padiskutuojam kiek, kad chaosas yra visur, kad menkiausi pokyčiai įtakoja visa kita ir kad mes net negalime žinoti ir numanyti, kaip elgsis kitas žmogus ar mes patys. D pasvarsto ir daro išvadą:

– Taip, tu galėtum tik tada nuspėti žmogų, jei būtum viskas apie jį.

Vėliau kalba pakrypsta apie įvairius politinius režimus nuo sovietų iki Šiaurės Korėjos, nuo Lenino iki Hitlerio ir D nutaria, kad geriausias valdovas būtų… robotas. Toks labai pažengęs robotas. Na, kad nepadarytų tokių dramatiškų dalykų ir klaidų. Bet robotą kažkas turi valdyti, suteikti tam tikrą info. Ir tai, pasirodo, irgi nekokia išeitis…

D, 12 metų.

542. Ritualas

– Nu bet aš nežinau, ar netikėti svečiai yra labai gerai… – svarsto D.

– Kodėl? Taigi visai smagu, – sakau.

– Nu bet jei tu esi ritualo vidury, tai negerai…

– Kokio ritualo? – vis dar nesuprantu.

– Nu, pavyzdžiui, ožį aukoji…

D, 12 metų.

541. Tuoj!

– D, eik valgyti!

– Tuoj!

Po 5 minučių:

– D, eik valgyti!

– Tuoj!

Dar po kokių 3 minučių:

– D, eik valgyti pagaliau!

Dar po kelių minučių pagaliau pasirodo D.

– Man reikėjo pasukti galvą! Reikėjo pasukti galvą, ką reiškia “eiti valgyti“ – kaip sliekas išsisukinėja D.

Ir tikrai, man ima atrodyti, kad šita karta labai ilgai apmąsto kiekvieną kylantį klausimą ir pasiūlymą, nes kiekvieną kartą kelionė iki stalo trunka nuo 5 iki 20 minučių. Negi taip paprastai imsi ir ateisi… O žodis “tuoj“ – bene populiariausias ir dažniausiai girdimas.

O kaip pas jus?

D, 12 metų

Menas įkvepia gaminti. Kiaušinis pusryčiams!

Kai nebuvo karantino, kai keliaudavome, man viena skaniausių pusrytinių nuodėmių būdavo Benedikto kiaušinis kokioje nors senamiesčio ar viešbučio kavinukėje. Pati nedrįsdavau užsiimti šiuo, mano supratimu, kulinarinės meistrystės reikalaujančiu pagaminimu. Vėliau atradau silikonines formeles – tai, ko gero padrąsinantis žingsnis išbandant šį patiekalą. Iki specialaus hollandaise padažo dar nepriaugau, bet be lukšto virtas kiaušinis tinka ant visko: šoninės, sūrio, avokado, salotų, smidrų, skrebučio ir ko širdis tuo metu geidžia…

Skaityti toliau “Menas įkvepia gaminti. Kiaušinis pusryčiams!“

Menas prie lango

Kai užsidaro durys, atsiveria langai… Leisdami laiką priverstinėje izoliacijoje ir karantine, staiga labai akivaizdžiai suvokėme, koks pasaulis yra trapus, kaip greitai jis gali pasikeisti, sustingti, sulėtėti. To tikrai negalėjome įsivaizduoti, nes tokia distopija buvo įmanoma tik fantastinėse knygose ar filmuose. Tad likome namie. O čia atrandame langą – portalą į išorinį pasaulį, jungiame “Windows”, kad išeitume į virtualybę ar atidarome savo minčių ir pasąmonės langus bei langines, ieškodami nusiraminimo ar naujų galimybių. Skaityti toliau “Menas prie lango“

536. Kaip patobulinti švietimo sistemą

– Jei švietimo sistema paremta tuo, kad svarbiausia vis dėlto būtų išmokimas, o ne vertinimas, tai turėtų būti tokia kaip ir trijų pliusų sistema. Jei atsiskaitymą parašai tobulai, gauni 3 pliusus, jei ne taip gerai — 2 pliusus ir prasčiau – 1 pliusą. Tai atitiktų 10, 9 ir 8. Jei parašai blogiau, turi tiesiog perrašyti, kol gauni pliusą. Ir tavo problema, jei mokytis nenori. Tada pliusų ir neturi. Nes visi kiti pažymiai tiesiog neturi prasmės. Tada ir mokytumeis, kol iš tikrųjų išmoktum. Arba tau tiesiog gerai be pliusų.

D, 12 metų.

Kernavė – nuo istorinių piliakalnių iki meno keistuolių

Ištarus vardą Kernavė, mintys iškart nuskrieja į nuostabiai vaizdingą, penkių piliakalnių vietovę netoli Vilniaus, šalia Neries vingių. Ko gero, jau visi pradinukai žino, kad Kernavė – vienas pirmųjų Lietuvos miestų, kad tai pirmoji Lietuvos sostinė, kurioje iki 1321 m. buvo valstybės valdovų rezidencijos. Kernavė buvo vienas svarbiausių besikuriančios Lietuvos valstybės ekonominių, politinių ir gynybinių centrų. Ši vieta yra tikrai kerinčio grožio, tarsi pritvinkusi baltiško sakralumo. Kiekvienas metų laikas leidžia atrasti naujas šios vietos peizažo spalvas ir vis kitaip į jį pažvelgti. Šiltomis degančiomis spalvomis medžius nudažęs spalis man Kernavę atvėrė naujais pjūviais, joulab, kad jos įvairiapusiškumą gerokai paryškino ir sustiprino netikėtas miestelio meno keistuolių atradimas: Ipolito Užkurnio medžio drožinių ir skulptūrų ekspozicija, Henriko Orakausko skulptūrų galerija ir S. V. Mitchell galerija “Bardo“.

Skaityti toliau “Kernavė – nuo istorinių piliakalnių iki meno keistuolių“

Mažoji Lietuva – automobiliu, dviračiu, laivu

Mažosios Lietuvos regionas man yra kažkokia visai kita Lietuva – tiek dėl savo kraštovaizdžio, tiek architektūros, tiek pačių žmonių. Ir tai neturėtų stebinti, nes istoriškai tai visada, ko gero, ir buvo kitokia Lietuva nei didžioji jos teritorija. Šis kraštas traukia dėl savo gamtinio ypatingumo – marių, jūros, Nemuno deltos, paukščių migracijos. O kur dar miesteliai, vokiškos dvasios prisigėrę ir vėjas vėjas, šiaušiantis vandenis ir skleidžiantis bures.

Skaityti toliau “Mažoji Lietuva – automobiliu, dviračiu, laivu“

Panemunė III. Raudonės ir Panemunės pilys

Kelionę vaizdinguoju panemunės keliu pratęsiu ir baigsiu Raudonėje ir Panemunėje. Kitos panemunės kelionės dalys: Panemunė I, Vilkija ir Juškų muziejus – čia ir Panemunė II, Seredžius, Belvederis ir Veliuona – čia.

Raudonės ir Panemunės pilys man siejasi su vaikyste, kai visus urmu su klase darganotą pilką rudenį vežė ekskursijon į panemunę. Tų dienų atsiminimai gana niūrus, viskas atrodė pilka ir apleista, bet gal tik oras toks buvo, todėl ir nuotaika tokia. Smagiausia dalis buvo ta, kad viena klasės draugė įsidėjo į autobusą žiurkėną, o tas sugebėjo pragraužti nuostabių deficitinių treningų kišenę…

Skaityti toliau “Panemunė III. Raudonės ir Panemunės pilys“

535. Veidrodis ir saulė

– Jeigu tu paimtum daug veidrodžių ir juos sudėtum kampu taip, kad nuo vieno veidrodžio šviesos spindulys kristų ant kito, tuomet atsispindėjęs kristų ant kito ir nukreiptum į jį saulę, tai galiausiai, po truputį blėstant ryškumui, kažkuriame veidrodyje galėtum žiūrėti į saulę be jokios apsaugos.

D, 12 metų.

Panemunė II. Seredžius, Belvederis ir Veliuona

Aplankę labai jaukų miestelį Vilkiją, pūpsantį šalia Nemuno ant kalvos ir nuostabų Juškų muziejų (apie tai čia), toliau vaizdingu keliu palei upių tėvą keliaujame link Seredžiaus ir Veliuonos, o visai netyčia dar atrandame ir gerokai apleistą, bet teikiantį vilčių, kad griūtis bus sustabdyta, Belvederio dvarą.

Skaityti toliau “Panemunė II. Seredžius, Belvederis ir Veliuona“

Panemunė I. Vilkija ir Juškų muziejus

Gal prieš kokį dešimtį metų, važiuodami Panemune iš Kauno sugalvojom užsukti į Vilkiją. Tuomet buvome lengvai nustebinti miestelio grožio, jo reljefo ir atsiveriančių panoramų, tačiau tai buvo labai trumpas miestelio patyrimas, todėl vis magėjo jį aplankyti dar kartą. Ieškodama daugiau informacijos apie Vilkiją, atradau, kad ten yra Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus, tad nuo jo ir pradėjome venos dienos kelionę palei Nemuną. Keliavome nuo Vilkijos iki Panemunės pilies, aplankydami Seredžių, Belvederio dvarą, Veliuoną, Raudonės pilį.

Skaityti toliau “Panemunė I. Vilkija ir Juškų muziejus“

528. Priklausomybė

– Dievas sako, kad reikia neturėti priklausomybių. O aš manau, kad tikėjimas Dievu irgi yra priklausomybė – vien tai, kad pirmasis Dievo įsakymas liepia neturėti kitų dievų, tik jį vieną. Tu negali tikėti jokiais graikų Olimpo, romėnų, senovės lietuvių, Egipto ir kitais dievais. Todėl Dievas irgi yra priklausomybė – aš taip manau.

A, 10 metų.

Šilėnų pažintinis takas Neries pašonėje

Neries pakrantės jau nuo neatmenamų laikų garsėja savo grožiu, neretai kurdamos asociacijas su senovės baltų gyvenvietėmis, pagoniškomis šventvietėmis ir apeigomis bei tikruoju lietuviškuoju tapatumu. Atsiveriančios atodangos, piliakalniai ir upės kilpos susipina į nuostabią gamtinę ir kultūrinę visumą. Būtent šios upės slėnių ir kalvų kombinacijos buvo strategiškai dėkingos piliakalniams formuoti ir baltiškajai kultūrai gyvuoti. Ir visai nenuostabu, kad dabar žmonės iš didmiesčių būtent tokiose vietovėse ieško erdvių akims paganyti ir smegenims išvėdinti, o regioninai parkai bei vietinės bendruomenės kuria galimybes patogiam lankymui ir pažinimui. Iš tiesų, paskutiniu metu gerokai padaugėjo puikių pažintinių takų su įrengtomis poilsio ir apžvalgos stotelėmis, aprašymais, o kai kur ir papildomomis aktyviomis atrakcijomis. Skaityti toliau “Šilėnų pažintinis takas Neries pašonėje“

525. Amžina šviesa

– Žinai, mama, jei turėtum dėžę ir jos visos sienos iš vidaus būtų padengtos veidrodžiais, o tada įdėtum į dėžę žibintuvėlį ir paskui kokiu nors būdu jį labai greitai pašalintum, tai galėtum visą laiką dėžėje turėti šviesą. Veidrodis pats sau būtų šviesos šaltinis.

D, 11 metų.

Spalvos gamtoje ir mene

Ernesta Šimkienė

Nuo pat žmonijos egzistencijos pradžios spalvos turėjo milžinišką vaidmenį mūsų pasaulio suvokimui ir kalbėjimui apie jį. Spalvos mus veikia – ramina, provokuoja, džiugina, erzina. Nuo pat pirmykščių piešinių, kuomet uolienos gabalas brėžė bizono kontūrą iki sintetinių pigmentų modernistinėse ekspresyviose drobėse spalvos mūsų vaizduotėje dėliojasi į pačias įvairiausias kombinacijas, iliuzijas ir kuria fantastiškus reginius. Spalvose, pačiose neįtikimiausiose pigmentų kelionėse po pasaulį įrašyta visa mūsų žmonijos istorija. Keliaudami tik paskui vieną pigmentą, tarkime, paskui ultramariną iš Afganistano į Veneciją, galime nueiti visą istorinę epochą. O kur dar fizikinis spalvos suvokimas. Optiniai dėsniai. Cheminės formulės. Emocinis poveikis. Simbolika… Apie spalvas ir pigmentus galima kalbėti labai daug ir labai plačiai. Skaityti toliau “Spalvos gamtoje ir mene“

Italija. Istorija alsuojančios Bolonija ir Ravena

Taip susiklostė, kad apie praeitos vasaros kelionę į Boloniją vis nerasdavau laiko parašyti. O kai jau lyg ir radau – užslinko pandemija. O jos fone nekilo ranka rašyti apie keliones, visai nekilo… Viduje viskas tarsi sustingo, užsitraukė liūdna gedulo širma. Dabar jau lyg atsiranda maža viltis, optimizmas, tikėjimas. Nors viskas be galo trapu, bet Italija – nuostabioji, gražioji, senoji, skanioji, po mažą centimetrą kelia galvą. Daug kas socialinėse erdvėse diskutuoja ar pasaulis bus, koks buvo, ar jau niekada nebebus. Galėsime sau atsakyti po kokių dešimties metų. Bet kokiu atveju žymė tikrai liks, nes tokia patirtis negali likti nematoma ir nejaučiama…

Skaityti toliau “Italija. Istorija alsuojančios Bolonija ir Ravena“

522. Reikalinga diena

D nuo ryto veiksme: nuotolinės pamokos, nuotolinis sportas, nuotolinis grojimas instrumentu, nuotolinis seminaras, nuotolinis piešimas ir vietinė buitis – nenuotolinis dulkių valymas ir filmukų žiūrėjimas. Po namus nuobodžiai tampydamas dulkių skudurą ir paklaustas, ar dar daug reikalų, D atsako:

– Nu jo, tokia reikalinga diena…

D, 11 metų.

520. Koronos metai

Vakaras, vaikai voliojasi ant kilimo karantininį penktadienį, užsiimdami nežinia kuo, fone televizorius, Zita Kelmickaitė per reklamą įtaigiai pasakoja, kaip Seimas 2020-uosius paskelbė tautodailės metais. A nugirdęs pasipiktina:

– Taigi ne tautodailės, o koronos metais reikėjo skelbti!

A, 10 metų.

Menas ir maistas

Ernesta Šimkienė

Ko gero niekas neabejoja, kad maistas – tai ne tik sąlyga mūsų išgyvenimui, bet ir vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Ypač dabar, kai korona viruso pandemija mus įkalino namuose, pirmiausias dalykas, ką visi padarė – puolė pildyti savo maisto sandėliukus, o uždaryti klaustrofobiškose namų erdvėse – gaminti ir valgyti. Nesunkiai galime numanyti, kad maistas meno kūriniusoe gali labai daug papasakoti apie mus pačius nuo pat žmonių kūrybos apraiškų urvuose, egiptietiškų reljefų, antikinių mozaikų iki moderniosios tapybos natiurmortų ar šiuolaikinių instaliacijų bei fotografijų. Dar 18-19 amžiuje pradėjusi plisti frazė “esi tas, ką valgai” yra be galo iškalbinga. Maistas meno kūriniuose paprastai turi ne tik tiesioginę – pasigėrėjimo paskirtį. Dažnai jis slepia tam tikras simbolines, alegorines, metaforiškas prasmes. Tad nenuostabu, kad vaisiai, daržovės, mėsa ir gėrimai dailės istorijoje buvo svarbūs meno kūrinių motyvai. Skaityti toliau “Menas ir maistas“

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: