Lopaičių piliakalnio magija ir Rietavo fenomenai

Lopaičių piliakalnio ir visos, tiesiog užburiančios savo grožiu teritorijos, atradimas buvo visiškas netikėtumas. Taip – bam, ir papuolėm nei planuodami, nei įsivaizduodami, ką ten galim pamatyti. Panašus pernykštis atradimas buvo Molavėnai su savo piliakanių kompleksu (apie tai čia). Dažnai tenka pravažiuoti pro rodykles, nurodančias į tam tikrą piliakalnį, dažnai tai tiesiog kalvelė, tad kažką panašaus įsivaizdavom ir čia. O gal ir nieko nespėjom įsivaizduoti, nes iš tikrųjų grįždami iš pajūrio stabtelėjom Rietavo miesto pabaigoje, pakeliui link Tverų prie labai keistai pasirodžiusio, jau gerokai apleisto namo-pilies su įspūdingais vartais, kurio šeimininkas jau atsisveikinant mums ir patarė nuvažiuoti į Lopaičius, nes ten “yr’ laba graže“, bet apie tai teksto pabaigoje.

Taigi, Lopaičiai. Absoliučiai neįtikėtina atmosferinė vieta. Pradėjom eiti taku, kur pasitiko informacinė lenta, o ten jau ir kilo įtarimas, kad čia nebus viskas labai paprasta. Spėjamas Žemės energetinis tinklas Žemaitijoje – taip skambėjo lentos antraštė. Na, ką gi, matyt, kažkokie kosmosai. Pasirodo ši vietovė, kaip paskui paaiškės – senovės žemaičių šventvietė. “Luopaitiu pėliekalnis (lietovėškā (b.k.): Lopaičių piliakalnis) stūksa Žemaitėjuo, Rėitava savėvaldībie, šalėp Luopaitiu suodas. Mīslėnama ks ont šėta kalna XIII o. stuovėjė žemaitiu konėgākštė Vīkinta pėlės. Šalep pėliekalnė ī patīs dėdliausi vėsuo Žemaitėjuo Luopaitiu alkā“. A, suopratot? Dar manoma, kad į Vykinto pilį-tvirtovę (Hipatijaus metraštyje vadintą Tviriment) buvo atvykęs būsimasis Lietuvos karalius Mindaugas, kuris kovoje buvo sužeistas strėle į šlaunį ir atsitraukė į savo pilį Vorutą.

Lopaičių piliakalnio teritorijoje vietomis įrengti mediniai takai, kitur vaikštai takeliais nuostabiu senu mišku. Tokiu, pro kurio medžių viršūnes, rodos, net dangaus nebesimato. Oras miške drėgnas, nes teka Aitralės upelė. Ji vinguriuoja beveik po visą teritoriją, vietomis į ją prikritę samanomis apžėlusių akmenų ir rąstgalių. Jie tarsi sustingę apsamanoję laiko saugotojai, apmirę į tokį būvį, koks ir buvo prieš daugiau nei tūkstantį metų. Po truputį užvaldo jausmas ir kažkos keistas pojūtis, kad vieta tikrai ypatinga. Nežinau, ar stebuklinga. Stebuklus susikuria žmonės. O čia, matyt, tiesiog energetiškai stipri vieta. Tą matyt jautė mūsų protėviai ir išmintingoje santarvėje su gamta gyvendami, jos ženklus stebėdami, kūrė savo šventvietes. Vaikščiojom pastirę nuo grožio, autentikos, keistai sustingusio laiko ir pagoniškos dvasios pojūčio. Kas dar? Kvapas. Tas miškas kvepėjo kažkaip nenusakomai. Nežinau kuo. Saldumu ir drėgme. Labai geras ir grynas kvapas.

Vaikštinėdami sutikome daug žmonių, nešinų didžiulėmis vandens talpomis. Prisipilti vandens iš šaltinio žmonės kartais laukia net eilėje. Šaltinis, vadinamas stebuklingu, gydančiu. Senoliai pasakoja, kad šaltinio vanduo raukšles lygina. Dar Simonas Daukantas nurodė, kad šio šaltinio vanduo turi stebuklingų galių. Ištyrus šaltinio vandenį, paaiškėjo, kad jis nepaprastai švarus. Šaltinio vagelės pasirodo iš rytinio šlaito. Mistiką išsklaido mokslas: ultravioletiniai Saulės spinduliai turi baktericidinių savybių, o intensyviausi jie yra anksti pavasarį ir kasdien nuo dešimtos iki keturioliktos valandos net tada, kai dangus apsiniaukęs. Kaip tik tuo metu jie šviečia į iš rytinių šlaitų tekantį vandenį. Taip va ir išsisklaido mitai ir stebuklai. Ech. Bet nuo to gal ir neblogiau. Tiesiog aiškiau. Vanduo tikrai skanus. Sutikti žmonės pasakojo, kad ilgai išstovi nesugedęs. Ir kad į Lopaičių kompleksą galima važiuoti visais metų laikais, net žiemą. Gražu ir atmosferiška visada.

Svarbiausiais Lopaičių komplekso objektais galima laikyti spėjamą observatoriją ir dolmeną, kuris laikomas vieninteliu Lietuvoje. Dolmenas kildinamas iš graikų žodžio „akmens stalas“. Tai iš plokščių akmenų sukrautas statinys, primenantis vartus. Dolmenas – ypatinga energetinė vieta, kurioje galima pasikrauti žinių ir energijos, tai ryšio su savo protėviais vieta. Observatorija – tai lygų apskritimą sudaranti nedidelė dauba, kurios šlaituose išdėstyti įvairaus dydžio akmenys. Jie gerokai apžėlę, bet tikrai matyti tie tikslūs ratai ir atstumai. Žmonės čia, vedini savų tikslų, vilčių ir tikėjimų dar ir dabar dega žvakutes, kai kur sukrauti įvairių daiktelių, gėlių, vaisių altorėliai. Čia galima aptikti ir apsamanojusius akmenų riedulynus, akmenis su įspaustais ženklais, akmenį žmogaus veidu, žynių kapavietę, vaisingumo akmenį ir t.t. Take sužymėtos stotelės, yra aprašymai ir nuorodos į kitus Lopaičių komplekso objektus. Nuo paties piliakalnio atsiveria vaizdas į Žemaitijos kalvas, matyti tikrai toli, tad žemaičiai, žvalgydami teritoriją nuo kalno ir pamatę priešus, ko gero, turėjo pakankamai laiko pasiruošti kovai.

Ir dar apie šios vietos energetiką. Energetinis centras pagrįstas tuo, kad Lopaičiai atsiduria tam tikrame centre nuo kitų, svarbių ir mitologinių Lietuvos vietovių. Už 7,5 kilometro į pietryčius nuo Lopaičių yra Vembutų piliakalnis. Prie jo esančią kalvą vadina Vykinto miestu, čia yra ir akmuo su spėjamu iškaltu žmogaus portretu. Už 7,5 kilometro į šiaurės rytus nuo Lopaičių yra Vismaldai, kurių akmenys byloja apie prieš šimtmečius čia buvusią žmonių veiklą, gal net pagonių Šventvietę. Už 7,5 kilometro į pietvakarius nuo Lopaičių, Eidininkuose, visai šalia Laukės upelio yra piliakalnį ar alkakalnį primenanti kalvelė, o ant jos – kapeliai, kuriems žmonės nuo senų senovės rinko vietas pagal jiems žinomus, o dabar jau tik spėjamus potyrius. Už 7,5 kilometro į šiaurės vakarus nuo Lopaičių yra Laurynaičių miškas, kuriame ant Doubulio upelio kranto miške kėpso pavieniai ir krūsnimis akmenys. Tad apie Lopaičius susidaro tikslus 7,5 kilometro spindulio apskritimas, aiškėja linijų ir jų susikirtimų sistema.

Už 37,5 kilometro nuo Lopaičių vėlgi ant tų pačių linijų šiaurės rytuose yra Paunšvystė, pietryčiuose – Kražiai, pietvakariuose – Pakisys, šiaurės vakaruose – Pakutuvėnai. Kražiai pačių krikščionių dvasininkų teigimu garsėjo pagonių šventviete, kuriai nustelbti buvo pastatyta pirmoji bažnyčia Žemaitijoje. Paunšvystė Telšių rajone vėlgi garsi akmenynu. Jame yra ir neabejotinai žmogaus rankomis apdirbtų riedulių, o gal net sudėliotų kol kas nesuprantamomis linijomis, yra šventą vietą žyminti koplyčia. O nuo kalvos viršūnės į šiaurę matosi Latvijos miškai, į pietus – Šatrija. Tad nori nenori, kažkokia sistema, čia tikėtina yra.

Didelis šios vietovės tyrinėjimų entuziastas ir populiarintojas Eugenijus Bunka, sako, kad piliakalnis pamažu apaugo legendomis. Jis netgi vaizdingai išsireiškė, kad tai Žemaitiją su kosmosu siejanti bambagyslė. O gal „Baltų Atlantida“? Galima tikėti stebuklais, galima juos visiškai atmesti, bet pati gamta yra stebuklas. Tad ši vietovė, nors ir įsodrinta laiko ir pačių žmonių istorijomis ir energetika, pati savaime yra unikalus, raminantis gamtos kūrinys…

Puikiai įrengtas maždaug 2 km pažintins takas, į kurį patekti galima nusukus nuo Tverų – Varnių kelio, yra puiki vieta išvalyti galvai, nusiraminti, pamedituoti. Pabandykit, vaizdai žemiau, o aš dar papasakosiu apie kitą, Rietavo fenomeną, kuris mus ir atvedė į Lopaičius.

Lopaičių piliakalnio kompleksas:

Važiuojant pro Rietavą link Tverų, akys užliuvo už keistos atchitektūros bokšto ir vartų. Pagalvojom, gal kapinės, bet pernelyg keista vieta – šalia daugiabučio ir kažkokio rąstinio griūvančio svirno. Išlipom pasižvalgyti, bet pamatėm didelį šunį ir žmones kieme. Tada supratom, kad čia tiesiog gyvenamas namas. Čiabuvis žemaitis savo tarme sako, ar norim pasižvalgyt, sakom, aišku. Uždarė šunį, sako eikit, žiūrėkit. Atradom visiškas keistenybes – kažkokį griūvantį modernistinį postsovietinį baroką, absoliutų fantazijos kosmosą. Skulptūra šalia skulptūros. Liūtai, gulbės, krokodilai…

Sodybos šeimininkas, vietinis žemaitis, pasipasakojo, kad čia jo tėvas viską darė, o jis tik paprastas statybininkas. Yra dar, sako, ir tos formos, iš kurių jas liejo. Ir dar, kad baba malūną turėjo, o tėvs pinigus lagaminais krovė. Tėvukas, matyt, buvo, savotiškas keistuolis, kūręs savo pasaulį taip, kaip jis matė. Galima pavadinti kiču, bet ten yra kažkas daugiau. Toks primityvistinis, naivusis menas, į kurį pasaulyje atsigręžiama vis dažniau. Medinės palmės ir beždžionės, kiaulės ir papūgos, šalia išlietų liūtų ir Lietuvos kunigaikščių. Ir dar koplytėlė su šv. Marija. Ir dar šuniuką mums padovanoti norėjo. Sakė geriems žmonėms negaila. Kaip mano draugas pacitavo “ale Meksika, Kuba kooperatyvų ir banditų laikais statyta, tikras fenomenas… Visko daug iš alkanumo ir viskas tragiškai naivu ir nuoširdu…“ Viskas ten jau griūva, dažai lupasi, tokia fantasmagoriška neturistinė vieta. Bet galėtų būti, nes įspūdis labai netikėtas.

Abi šios vietos – absoliučiai netikėtos ir neįtikėtinos, kaip diena ir naktis viena nuo kitos besiskiriančios. Lopaičiai – kerintys savo hamonija ir pagonišku protėvių alsavimu, o sodyba Rietavo pakraštyje – naiviojo, primityvaus, netgi brutalaus meno koncentracija vienoje vietoje, privačioje valdoje. Du netikėtumai per dieną buvo labai labai gerai.

Sodyba Rietave:

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: