Ar dažnai pasitaiko, kad vaikai užsimanytų į meno parodą? Spėju, nelabai. Bet MO muziejus šaudo į dešimtuką. Ir tik išvydęs per televizoriaus ekraną pirmuosius parodos “Gyvūnas – žmogus – robotas“ anonsus, mūsų jaunėlis pareiškė, kad va šitą parodą tai jam reikia būtinai aplankyti. Du raktiniai žodžiai: gyvūnas ir robotas sąmonėje, matyt, vaikui iškart piešia atraktyvumo ir žaidimo pažadą, tad jei tik atsiranda kabliukas, kuris gali vaikus užkabinti ir įtraukti į meno pasaulį, būtina tai išnaudoti ir nutempti vaikus į parodą. Arba būti nutemptiems…
Nekalbėsiu apie jau daug kur išnarstytą paties muziejaus precedentą – pirmąjį privatų meno muziejų Lietuvoje su savo kompaktišku dydžiu, architektūriniu sprendimu, neleidžiančiu tiesiog praeiti pro šalį, bet kviečiančiu užeiti ar bent pasėdėti ant laiptų, labiausiai išfotografuotais laiptais Lietuvoje ir visais kitais dalykais, kuriuos muziejus daro labai teisingai, pradedant pačiomis parodomos ir jų reklama, baigiant edukacijomis ir suvenyrų parduotuvėle. Tai yra atvejis, kurio Lietuvos padangėje labai reikėjo ir kuris, tikiu, vienaip ar kitaip sujudino visą meno lauką.
O paroda “Gyvūnas – žmogus – robotas“ išties verta, labai teisingai sukuruota ir tematiškai susluoksniuota. Su visa parengta lydimąja edukacine medžiaga. Vaikai gali įsitraukti į parodos eksponatų tyrinėjimą, pildydami vaikišką gidą su įvairiomis užduotimis. Didesniems gi parengtas puikus audio gidas. Reikia tik įsijungti specialią programėlę ir galima su ja keliauti klausant profesionaliai parengtų pasakojimų apie konkrečius kūrinius. Tikrai verta tuo pasinaudoti, nes kūriniai atsiveria visai kitaip, jie tarsi įgyja stuburą ir pagrindą, ir tampa ne atskirais vizualiais fragmentų karoliukais, o visu laikmečio ir meno istorijos vėriniu.
Parodos ašis, aišku, žmogus. Nes apie ką gi daugiau mes galime adekvačiai kalbėti savo turimais suvokimo ir interpretacijos įrankiais. Mes gi nesuprantame, ką mąsto medžiai, kaip veikia grybai ir bakterijos, ką jaučia gyvūnai, kaip bendrauja tarpusavyje. Bet galime pabandyti. Pabandyti būti truputį jautresni ir ne tokie egoistai. Kas nutinka, kai mes imame pernelyg grubiai kištis ir keisti gamtinę pusiausvyrą? Transformuoti pasaulį pagal savo patogumą ir poreikius? Panašu, kas viskas pernelyg greitai ima gręžtis prieš mus pačius. Išnaikinę tam tikras ekosistemas, kenkiame kitoms ir patiems sau, o norėdami “pataisyti“ dar labiau sugadiname. Mūsų smegenuota rūšis ėmė leisti sau pernelyg daug ir ekologinė krizė jau kvėpuoja mums į pakaušį labai labai stipriai. Parodos anonse sakoma “Tai paroda apie tapsmą. Kuo gyvūnai ir kitos gyvybės formos tapo mūsų gyvenime, kuo jiems tampame mes? Kas išliks, kas laimės ir kas lems ateitį? Santykis su kitomis gyvybės formomis bei žmonių sukurtu dirbtiniu intelektu labai daug pasako apie mus, žmones… Šios parodos tikslas – paskatinti iš naujo apmąstyti žmonių santykius su kitomis būtybėmis: nežmogiškaisiais gyvūnais ir žmonių sukurtais organiniais bei mechaniniais padarais.“
Parodoje eksponuojami kūriniai nuo XX a. 7-ojo deš. iki šių dienų. Tai ir tradicinė tapyba, fotografija, skulptūra ir technologijų bei skirtingų menų sintezių persmelkti kūriniai ir instaliacijos. Skirtingos ir įvairios kūrinių raiškos formos taip pat sukuria parodos dinamiką. Man tai buvo ir tam tikras eskursas į vaikystę, sovietmečio ženklus ir tikrovę, atvertus per to laikmečio menininkų kūrinius, į jaunystę, lydimą nepriklausomybės ir laisvės geismo bei dabarties aktualijas – nuo ironiško žvilgsnio į Lietuvos įpaminklinimą iki keisčiausių gyvūno – žmogus – mašinos santykio. Vaikams buvo smagu tyrinėti pačias kūrinių formas, atpažįstamus dalykus ir netikėtus jų kontekstus.
Manau, kad didžiausia parodos vertė ir yra būtent toks idėjinis teminis ėjimas. Rezonuojant parodos pavadinimą, galima sakyti, ėjimas žirgu. Pasirinkta raktinė tema leidžia kiekvienam labai individualiai patirti parodą, atverti sau svarbius dalykus, labiau suprasti savo, kaip rūšies veiklą ir atsakomybę. Ir svarbiausia, kad kiekvienas gali tai daryti pagal savo amžių – tam suteikti visi įrankiai, belieka tik pasinaudoti.
Beje, paroda man dar priminė ir jau gana seną stažuotę Švedijos kilnojamųjų parodų institucijoje “Riksutställningar“, veikusią 1965 – 2017 metais. Tai buvo valstybinė institucija, kuri rengė didžiules meno ir edukacines parodas ir vežiojo jas po visą Švediją. Dėl geografinių ypatumų – labai ištįsusio šalies žemėlapio, jie bandė sukurti sistemą, kad visi šalies gyventojai, kurie gyvena net ir labai toli šiaurėje, toli nuo Stokholmo, galėtų kultūriškai lavintis ir edukuotis. Institucija turėjo specialius sunkvežimius – transformerius. Juose būdavo įrengiamos teminės ekspozicijos, tada jie keliaudavo į tam tikrą miestą (paskui vieną parodą keliavau ir aš į gerokai šiaurėje esantį miestą Umeå), tuomet sunkvežimis išsilankstydavo, išsiplėsdavo ir keletą savaičių būdavo tiesiog tam tikrame miesto rajone, kad galėtų žmonės ateiti ir pasižiūrėti. Didelį įspūdį darė teminės parodos, kurios būdavo rengiamos specialiai mokykloms. Pavyzdžiui, paroda “Smegenys“. Visa tai būdavo kuriama didžiulės mokslininkų, menininkų, inžinierių ir dizainerių komandos. Parodos būdavo rengiamos taip, kad tai būtų patyrimas, išmokimas, netikėtumas ir meniškumas vienu metu. Žiūrovai įeina į didžiules, kruopščiai ir ilgai rengtas instaliacijas ir gali pažiūrėti kaip, pavyzdžiui, veikia akies nervas, arba, kas nutinka, kai mes jaučiame vienokius ar kitokius pojūčius. Labai interaktyvu ir teminiu požiūriu gilu. Tad MO muziejaus paroda savo teminiu vieningumu šie tiek priminė švedų atvejį.
Parodą aplankyti galima iki 2019 rugpjūčio pabaigos.
P.S. MO muziejaus suoleliai tikrai patogūs – kai apibėgi greičiau nei tėvai, galima ant jų ir pamedituoti.
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą