Kemerių nacionalinis parkas Latvijoje pribloškia savo dydžiu ir grožiu. Plyti jis šalia Jūrmalos, o rasti jį galima pasukus nuo Rygos – Ventspilio kelio. Pelkynų dydis įpūdingas, vaikštant mediniais takais atsiveria didžiuliai samanų aikštynai, o ežerėlių gausybė, kuriuose, tarsi, veidrodžiuose atsispindintis dangus sukuria tokį jausmą, lyg raistas iš tiesų bedugnis – statysi koją akivaran ir prasmegsi, tiek ir tematė…
Pats parkas yra tikrai didelis ir jį patogu atrasti tiek būnant Rygoje – geras pusvalandis automobiliu ir atsiduri užburiančioje gamtos oazėje. Poilsiaujant Jūrmaloje (Kemeriai iš tiesų ir yra Jūrmalos dalis – nakvynei mes apsistojome Kemeriuose, bet ženklai rodė, kad tai Jūrmalos teritorija) ar tiesiog Rygos įlankos kurortuose irgi labai gera kryptis gali būti Kemerių tyrelis. Man labai patinka, kai gali suderinti gamtos ir kultūros pažinimą, todėl rugsėjo pabaigos penktadienio vakarą, saulei besileidžiant, apkeliavome Didijį Kemerių raisto taką, kuris yra populiariausias apžvalgos objektas visame Kemerių nacionaliniame parke. Laiko šiek tiek pritrūko, nes saulė negailestingai greitai trumpino rudens dieną, o mes, vis dar įpratę gyventi vasaros ritmu, kai, rodos gali be perstojo mėgautis šviesa, turėjome tik pusantros valandos iki saulėlydžio.
Viena vertus, šilta rausva vakaro saulė kūrė nuostabius pelkės peizažus – eini ir negali nesistebėti, negali vėl ir vėl nefotografuoti, nes kiekvienas metras vis kitaip gražus. Taku eiti baigėme jau beveik tamsoje, o šeštadienio rytą paskyrėme kitoms Kemerių nacionalinio parko vietoms – Kanierio ežero pakrantėms, o jos, mums pasirodė, yra tikras žvejų rojus. Aplink šį ežerą irgi yra ne vienas aktyvaus pažinimo objektas – pažintiniai takai, apžvalgos bokštai ir labai nemažai galimybių keliauti dviračiais. Bet mus pradėjo negailestingai merkti lietus, tad išsamesnį Kemerių parko atradinėjimą palikome ateičiai, o patys iškeliavome į visada žavią Rygą kultūrinių atradimų.
Taigi, einant Didžiuoju Kemerių raisto taku galima apžiūrėti aukštapelkę – mediniai takai ir tilteliai veda per samanų, kur ne kur kyšančių pušelių, akivarų, ežerėlių ir pelkinių gailių karalystę. Iki paties medinio tako per tyrelį reikia kiek paeiti, gal apie 800 metrų – privažiuoti prie pat nepavyks. Automobilį palikti galima aikštelėje, ten renkamas mokestis, bet pats tako lankymas nekainuoja. Beje, rodyklių aiškumo pasigedome, ieškant šio tako reikia tiksliai susivesti nuorodą į navigaciją link šio tako, nes visas nacionalinis parkas didelis, tad gali atsiduti ne ten, kur reikia.
Trumpasis Kemerių takas yra tikrai trumpas (jei lyginsime kad ir su lietuviškuoju Mūšos tyrelio pažintiniu taku, kurio ilgis apie 7 km). Jo ilgis mediniais takais ir tiltukais yra apie 1,4 km. Tačiau būtinai reikia nueiti ilgesnįjį taką, apie 3,4 km – ten vaizdai dar įspūdingesni, o desertui – nedidelis medinis bokštelis su apžvalgos aikštele, nuo kurio atsiveria fantastiški tyrelio ežerėliai. Įsivaizduoju, kad čia gražu ir fotogeniška visais metų laikais, o ankstyvas rytas pelkėje turėtų būti visiškai užburiantis. Rašoma, kad raiste galima pamatyti vabzdžiaėdį augalą – apskritalapę saulašarę, taip pat įvairius paukščius – kūdrinį tilviką, baltąją kielę, miškinį kalviuką, išgirsti tolumoje gerves. Mums paukščių pamatyti neteko, bet temstantis vakaras gal ir nėra tam pats tinkamiausias metas.
Kemerių nacionalinio parko didysis ypatumas tas, kad dėl dolomito giliųjų sluoksnių ir didelių pelkių čia susidarė sieros vanduo. 1838 m. įsteigtas Kemerių kurortas buvo žinomas kaip Rusijos imperijos valstybinis kurortas su savo garsiaisiais gydomaisiais mineraliniais vandenimis ir gydomuoju purvu. Sieros vandens šaltinių ir purvo vonių gydomąsias savybes išmėginti pacientai plūdo iš visos Europos. Kurortas ėmė greitai populiarėti ir 18 a. pabaigoje kurortiniame mieste jau buvo pastatyti 106 pastatai. 1877 m. buvo atidaryta geležinkelio linija Ryga–Tukumas, o 1912 m. – tiesioginė geležinkelio linija nuo Kemerių iki Maskvos. Važinėdami po parką kaip tik ir matėme Kemerių geležinkelio stotį – nežinau, ar ji veikia dabar, bet akivaizdu, kad prieš porą šimtmečių gyvenimas čia virė. Sveikatinimasis šiame Latvijos kurorte padėjo susigrąžinti sveikatą šimtams tūkstančių žmonių. Dabar kurortas atrodo visiškai apmiręs, apleistas, nesutvarkytas, tarsi laukinis, tačiau sieros vandens vis dar galima paragauti (pavyzdžiui, prie sieringo šaltinio paviljono „Ķirzaciņa“).
20 a. viduryje Kemeriai tapo Jūrmalos miesto dalimi, O Jūrmala garsėja savo medine architektūra – 19 a. ir 20 a. pirmoje pusėje Jūrmaloje dauguma pastatų buvo statomi iš medžio – juos projektavo Baltijos vokiečių ir latvių architektai, keletas šios srities specialistų iš Rusijos, Suomijos ir kitų valstybių. Pastatų langus, stogus, fasadus puošia medžio raižiniai, bokšteliai. Jūrmalos architektūra būtent tuo yra žavinga, jauki ir išskirtinė.
Kemerių viešbutyje šeimininkai mums įdavė žemėlapį, parodė ir papasakojo, ką galima nuveikti, kur pavalgyti. Netoli yra jau minėtas Kanierio ežeras, taip pat Dundurų pievos ir Sluokų ežeras su apžvalgos bokštais. Turint laiko daugiau ir nepliaupiant lietui, tikiu, galima pamatyti ir įvairių paukščių. Keletas kilometrų nuo Kemerių ir atsiduri prie jūros, o čia ir jos malonumai. Labiausia mus suintrigavo didelė dviračių maršrutų įvairovė – nuo paprastų iki ilgesnių ir sudėtingesnių. Tad veikti čia tikrai yra ką, nors kurortas ir neišnaudoja savo galimybių, bet į Latviją daug kas ir važiuoja dėl atokių erdvių, puikios gamtos ir galimybės pabėgti nuo civilizacijos ir nors kiek iš naujo atrasti save gamtoje.
Vietinių rekomenduota užeiga ant jūros kranto Kurins (Kūriņš) ypatingai nesužavėjo stulbinančiais gurmaniškais potyriais, bet buvo tikrai neblogai – porcijos milžiniškos (labai milžiniškos, verta apsvarstyti savo pajėgumus prieš užsakant), galima paragauti vietinių tradicinių valgių, bet laukti irgi gali tekti ilgai. Rudens penktadienio vėlyvą vakarą žmonių ten buvo sausakimša, tad panašu, kad tikrai vieta mėgiama.
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą