Seniai norėjau nuvažiuoti į Mūšos tyrelį – girdėjau, kad ten gražu, o gamta ir pasivaikščiojimai joje ir taip visada yra gėris. Kaip tyčia nugirdome, kad medinis lentų takas, vedantis per Mūšos tyrelį buvo prailgintas dvigubai ir visą pažintinį taką galima nukeliauti net neišsipurvinus baltų sportbačių. Juokauju, bet tai tikrai tiesa. Pusę tako žingsniavome šviežia mediena, dar kvepiančia pjuvenomis. Žinoma, yra atkarpų, kur galima ir reikia paeiti žemių, šakų ir samanų paviršiumi, bet jei nesinori, tai visą atstumą galima eiti švariu lentų taku.
Mūšos tyrelio pažintinis takas yra Joniškio rajone, 15 km į pietus nuo Žagarės. Įkurtas jis siekiant apsaugoti nuo išnykimo unikalias Mūšos tyrelio telmologinio draustinio gamtines vertybes. Tenka šiek tiek pasikratyti žvyruotu keliu, kad pasiektume Mūšos tyrelį, bet jis tikrai neblogos kokybės. Mūšos tyrelio pažintinis takas atidarytas 2015 metais ir buvo ilgiausias pelkėje esantis lentų takas, įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą. Lentų tako ilgis buvo apie 3,6 km, tad dabar, 2019 metais, prailginus taką iki maždaug 7 km, tai yra absoliutus lentinio pelkių tako rekordininkas.
Mūšos tyrelio pažintinis takas įrengtas išskirtinėje vertingoje gamtinėje teritorijoje – Mūšos tyrelio telmologiniame draustinyje. Pažintinis takas eina per gana įvairią ir beikeičiančią gamtinę aplinką, nes jis susideda iš aukštapelkės, tarpinio tipo pelkės, žemapelkės, durpynų ir šlapių miškų. Pelkės pietinėje dalyje prasideda Mūšos ir Juodupio upės, rytinėje dalyje telkšo natūralus Miknaičių ežeras ir daug mažų ežerėlių.
Mūšos tyrelio pažintinį taką galima lankyti savarankiškai, be direkcijos darbuotojų palydos, mokesčio irgi nėra. Taką sudaro kelios skirtingos stotelės su pažintiniais stendais: paukščių, augalų, žinduolių, vabzdžių, partizanų stovyklavietės stotelės. Prieš stendus įrengti suoliukai – viskas gerai, jei žmonių nėra, bet jei prisėdi, pavyzdžiui, užkąsti, tai pro šalį einantys stoja paskaityti ir susidaro toks keistai nepatogus kamštis.
Kadangi važiavome į pelkę, tikėjomės daugiau drėgmės, bet sausas šių metų pavasaris šią teritoriją yra gerokai išdžiovinęs, todėl atrodo, kad tyrelis dūsta ir dulka – nors lauke pavasaris ir gamta, atrodytų, turi alsuoti gaiva ir žaluma. Mūšos tyrelio pelkėje kilęs gaisras šį unikalų gamtinį kompleksą sunaikintų negrįžtamai, į pelkės teritoriją neįvažiuotų ugniagesių technika, o degančias durpes užgesinti ypač sudėtinga. Todėl Mūšos tyrelio pažintinis takas paskelbtas nerūkymo zona. Vis dėlto buvo dalykų, kurie išdavė, kad čia yra durpinga ir pelkėta vieta, pavyzdžiui, medžių išvartos. Didžiuliai išvirtę medžiai čia nelūžta – jie virsta su šaknimis pakeldami visą samanotą kilimą ir suplėšydami jį. Kai kur išvirtęs šaknynas atrodo kaip koks kalnas. Ir tos miško vietelės atrodė įspūdingai, kaip kokie Ivano Šiškino paveikslai, tik meškiukų trūko. Va, kaip čia:
Arba čia:
I. Šiškino paveikslo su meškiukais reprodukcija ant išsigaubusio kartono paauksuotuose rėmeliuose kabėjo pas mano senelius šalia verandos, tad vasaromis augau praktiškai įtakota šios estetikos ir negaliu pasakyti, kad tai nekelia tam tikros nostalgijos.
Gerai, grįžtu į Mūšos tyrelį. Uogavimas šioje pelkėje turi senas tradicijas. Spanguolės, bruknės, girtuoklės ir mėlynės į šiuos raistus viliojo aplinkinius gyventojus. To liudininkė yra draustinio koplytėlė ir aprašyta paslaptinga istorija, kad koplytėlė atsirado, po to kai pelkynuose dingo viena mergina, išėjusi uogauti, bet taip ir negrįžusi. Nežinia, ar gailių kvapo, ar pelkių dvasios buvo paklaidinta, liko nakvoti tyrelyje, o paskui rado tik jos kaulelius… Ir reikia pripažinti, kad pelkė vis tik turi tam tikros mistiškos, paslaptingos nuotaikos – juk ji gali įtraukti, pasiglemžti ir pradanginti bet ką. Čia kažkaip prisiminiau kadaise skaitytą suomių rašytojos Kaari Utrio istorinę knygą “Varinis paukštis“ apie viduramžių rūstybę, niūrumą, burtus, santykį su gamta ir ypatingai trapią žmogaus gyvybę tais laikais, kai nužudyti žmogų ir pradangintiu jį pelkėje nieko nereiškė. O Mūšos tyrelio kraštovaizdis dar labai priminė ir pačią Suomiją.
Pelkė – tai nuolat šlapias žemės paviršiaus plotas, kuriame dėl drėgmės pertekliaus ir oro trūkumo augalai nepilnai susiskaido ir virsta durpėmis. Čia auga viksvos, švyliai, puplaiškiai, nendrės, švendrai, viržiai, gailės, spanguolės, tekšės, juodalksniai, pušynai, beržai, samanos. Vienas įdomesnių augalų – saulašarė, kuri dabar, pavasarį, tik kelia pumpurus, geba maitintis smulkiais gyviais. Dėl nepalankių sąlygų augalai pelkėje auga labai lėtai, todėl šimtametė pušis pelkėje gali nesiekti ir vieno metro.
Mūšos tyrelis yra svarbi migruojančių vandens ir pelkių paukščių poilsio ir maitinimosi vieta. Pelkėje gyvena dirviniai sėjikai, tikučiai, pilkosios gervės, tetervinai, galima aptikti žvirblinę palėdą, mažąjį erelį rėksnį, balinę palėda ir jūrinį erelį. Aptikta ir stebima lūšis, sutinkamas vilkas, baltasis kiškis, aptinkamos saugomos vabzdžių rūšys, ropliai: angys ir driežai. Šiuos matėme savo akimis, bet maskuojasi labai gerai.
Takas netrumpas, jautėmės visai gerai pasivaikščioję, nes ir balandžio pabaigos diena papuolė vasariškai karšta, vandens pasiėmėm neapdairiai mažai, tad pabaigoje jautėmės kaip ant smėlio nutėkštos ir žiopčiojančios žuvys. Su įvairias stabtelėjimais pafotografuoti, paskaitinėti, pasigrožėti bei mažu piknikėliu ant suoliuko užtrukome virš dviejų valandų. Takas eina ratu, vaizdai kinta, nes takas veda per atviras vietas, ežero krantu, mažesniais miškeliais ir visai rimtu mišku. Tako pradžioje (o jei labiau patinka, pabaigoje) yra nedidelis apžvalgos bokštas, tad galima pasižvalgyti kiek plačiau. Taigi, kas nori turėti užtikrintą 10 000 dienos žingsnelių normą, reikia važiuoti tiesiai į Mūšos tyrelį. Nes garantuotai kūnas šiek tiek pavargs, bet smegenys pailsės.
2019 balandžio 27 d.
ČIA DABAR 