Gal prieš kokį dešimtį metų, važiuodami Panemune iš Kauno sugalvojom užsukti į Vilkiją. Tuomet buvome lengvai nustebinti miestelio grožio, jo reljefo ir atsiveriančių panoramų, tačiau tai buvo labai trumpas miestelio patyrimas, todėl vis magėjo jį aplankyti dar kartą. Ieškodama daugiau informacijos apie Vilkiją, atradau, kad ten yra Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus, tad nuo jo ir pradėjome venos dienos kelionę palei Nemuną. Keliavome nuo Vilkijos iki Panemunės pilies, aplankydami Seredžių, Belvederio dvarą, Veliuoną, Raudonės pilį.
Juškų muziejus įkurtas 1990 m. buvusioje klebonijoje – seniausiame išlikusiame Vilkijos pastate. Šiam mediniam namui yra virš 300 metų. Muziejus ypatingas savo aura – tai gyvas muziejus, kuriame ne tik sudėlioti įvairiausi liaudies buities daiktai, bet čia pat yra gyvenama ir kuriama. Muziejuje sutikome jo šeimininką ir kūrėją Arūną Sniečkų. Jis ir papasakojo, kaip vaikystėje prisilietęs muziejuje prie eksponato ir dėl to gavęs gerokai pylos. Tada sau ir pasakė, kad sukurs gyvą muziejų, skirtą žmonėms. Laikui bėgant toji mintis buvo primiršta, bet gyvenimas tuo ir ypatingas, kad kartais susidėlioja keisčiausi ėjimai ir A. Sniečkus Lietuvos nepriklausomybės pradžioje buvo pakviestas kurti gyvą muziejų Vilkijoje. Jam buvo iškelta sąlyga, kad čia būtinai būtų ir gyvenama. Taip ir nutiko, muziejus tuo ir ypatingas – savo gyva natūralia dvasia, tikrumu, o ne šaltai išdėliotais eksponatais. Sniečkaus žmona Vida kuria fantastiškus juvelyriškus šiaudinius sodus iš ekologiškų šiaudų, kurie jaukiai apšviestame name kuria magišką ažūrą ir tiesiog užburia savo kruopštumu. Tačiau neseniai biurokratiniai mechanizmai pradėjo važiuoti per savo pačių kadaise iškeltas idėjas – dabar jau kažkam nepatinka, kad muziejuje gyvenama, kad eksponatai neva ne taip sudėlioti. Taip ir nužudomos geriausios iniciatyvos, bet labai tikiuosi, kad sveikas protas nugalės.
Name 1862 – 1863 metais gyveno – taip skelbia iškaba, bet muziejaus kūrėjas sako, kad pora metų ilgiau – ir ryškų pėdsaką paliko garsiausias lietuvių tautosakininkas ir etnografas Antanas Juška. Jo amžininkai mini daugiau nei 70 000 senųjų lietuviškų žodžių žodyną, 7 000 dainų dainyną, apie 2 000 melodijų rinkinį, Vydūno ranka rašytus laiškus, B. Buračo autografais paženklintas knygas, dešimtis raštais mirgančių audinių, skrynių, šimtus senosios buities rakandų. Kasmet čia vyksta tradicinės brolių Juškų dainų ir kalendorinės šventės, rengiamos parodos, susitikimai su įdomiais žmonėmis. Kas pora metų čia rengiami ir dūdmaišininkų “susipūtimai“, yra dalyvavę svečių iš įvairiausių pasaulio šalių, tačiau pasak paties muziejaus šeimininko, muziejuje nėra buvę net kai kurie Vilkijos miestelio mokytojai.
1925 metais šį namą, kur dabar įsikūręs Juškų muziejus, įsigijo akušerė Olė Černiauskaitė – Mongirdienė ir antrasis jos vyras poetas Adrijanas Fiodorovas. Adrijanas buvo vienas iš Rusijos caro komandos narių, galimai net jo asmens sargybinis. 1918 metais carą Nikolajų II ir visą jo šeimą išžudė bolševikai, o vėliau suėmė ir išpjovė beveik visus iš maždaug 100 caro svitos žmonių. Baltagvardiečiams pavyko kelis iš caro žmonių “atmušti“ – vienas iš jų ir buvo Fiodorovas, kuris, nusprendęs, kad Rusijoje jam nėbėra ką veikti, prieglobstį rado Lietuvoje.
Vilkijoje, buvusioje klebonijoje kartu su žmona įsigytame name jie ne tik gyveno – Olė priėmė daugybę vaikelių. Kartu jie taip pat įkūrė “Literatų svetainę“, kur nuolat skambėjo muzika, dainos, šokiai. Seni Vilkijos gyventojai pasakojo, kad iš namo link Nemuno išgriūdavo būrys žinomų žmonių – čia dažnai svečiuodavosi, o kartais ir apsigyvendavo tokie garsūs mokslo, meno ir kultūros žmonės kaip M. K. Čiurlionis, P. Kalpokas, A. Žmuidzinavičius, N. Rerichas, B. Dauguvietis, V. Mykolaitis-Putinas, S. Nėris, P. Cvirka, A. Gricius, K. Binkis, J. Naujalis. Namas tapo savotišku kultūros centru – “jie visi čia kažką paliko“, – sako svetingas ir išmintingas muziejaus šeimininkas A. Sniečkus. Mums lankantis muziejuje veikė puikaus skulptoriaus Leono Striogos ir jo sūnaus skulptūrų paroda.
Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus Vilkijoje:
Pats Vilkijos miestelis man labai jaukus dėl savo geografinio išsidėstymo, tokio Lietuvai ganėtinai nebūdingo reljefo, kai nuolat kyli ar leidiesi nuo kalno. Beje, puiki panorama atsiveria ir nuo Juškų muziejaus apžvalgos aikštelės – ten yra padaryti suoliukai, galima pasėdėti ir pamedituoti žvelgiant į Nemuno slėnį. Taip pat šalia bažnyčios yra įrengta apžvalgos aikštelė su vaizdu į upių tėvą, bet pačiame grožėjimosi centre išdidžiai riogso elektros stulpas ir gadina visą vaizdą. Miestelyje yra keletas medinių senesnių namų. Aišku, Vilkijos peizažas ir urbanistinis vaizdas kinta, bet miestelis kadaise buvo tikrai įspūdingas. Pavadinimas galėjo rastis iš šiose apylinkėse girdėtų vilkų gaujų staugimo – 1364 m. kryžiuočių kronikose minimas pilies ir gyvenvietės, vadinamos “vilkų gūžta“ sunaikinimas. Po Žalgirio mūšio čia buvo įkurtas didžiojo kunigaikščio Vytauto dvaras – savo laiškuose 1426 metais jis pirmą kartą ir pamini Vilkiją. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas čia mėgo lankytis, medžioti aplinkiniuose miškuose, o 1549 metais Vilkijos dvarą padovanojo Barborai Radvilaitei. XVI a. Vilkija klesti – 1538 m. surašytos ir minimos miestelyje veikusios 32 alaus ir 4 midaus karčiamos. Ganėtinai įspūdinga, bet kaip ir daug kas Lietuvoje buvo karų, carų ir gaisrų negrįžtamai suniokota. Beje, būtent Vilkijoje galima keltu persikelti į kitą Nemuno pusę.
Kituose įrašuose – kelionės Panemune tęsinys: https://ciadabar.blog/2020/08/09/panemune-ii-seredzius-belvederis-ir-veliuona/
https://ciadabar.blog/2020/09/26/panemune-iii-raudones-ir-panemunes-pilys/
Vilkija:
ČIA DABAR 