Būna gyvenime, kad vis dar ištinka dalykų, kuriuos išbandai pirmą kartą. Taip nutiko ir mums Klaipėdos krašte, kur susitikome su beprotiškai smagia bičiulių kompanija ir plepėjome apie viską iš eilės: meną, knygas, švietimą, sportą, tiesiog gyvenimą iki paryčių degindami laužus ir krykštaudami kaip vaikai, pariogsojome pajūryje, sudalyvavome puikiame šokio ir garso spektaklyje – ekskursijoje “Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel“. Skaityti toliau “Levitacija ore – sklandymas Kartenoje“
Atostogos Dzūkijos nacionaliniame parke
Dzūkijoje, netoli Baltarusijos yra toks kaimas Senovė. Nebuvome jame, bet tai ko gero labai tinkamas žodis apibūdinti tą jausmą, kuomet atsiduri Dzūkijos nacionaliniame parke. Kodėl? Todėl, kad tarp tų pušų ir smėlynų kažkada ėmė ir sustojo laikas. Sustojo visame vietos žmonių gyvenime, trobų rąstų rievėse, jų rankomis austų lovatiesių raštuose. Ten tiesiog laikas turi kažkokį kitą greitį, savo paralelinį gyvenimą. Savaime aišku, kad žmonės ten turi automobilius, išmanius telefonus ir televizorius, bet vis tiek visą laiką neapaleidžia jausmas, kad ši kelionė – ne tik į kitą Lietuvos galą, bet ir į kitą laiko juostą. Kelionė laiko mašina, o kas gi nesvajojo keliauti laiku… Skaityti toliau “Atostogos Dzūkijos nacionaliniame parke“
Atvirlaiškiai iš Romos
Tada man buvo kokie dveji treji metai. Suprantama, kad to meto prisiminimai gyvi tik kitų šimtus kartų perpasakotose istorijose. Na, gal dar kažkokioje pasąmonės salelėje ar kūniškoje atmintyje. Tai va, tada, mano tėvas išvažiavo ne bet kur, o į tarybiniam žmogui nepasiekiamą šalį – Italiją, o tiksliau į Romą. Aš to nepamenu, bet visa tai labai ryškiai buvo įrašyta į mano vaikystės prisiminimus. Kodėl? Todėl, kad po to namie atsirado ryškus albumas – gidas ROME. Net ir dabar pamenu, kaip su didžiausiu malonumu ir pagarba, jau būdama net ir mokinukė, vartydavau tuos fotografinius puslapius, kurie mano galvoje kažkaip įdomiai dėliojosi. Vatikano vaizdai, Romos bažnyčios, skulptūros, fontanai, Koliziejus, vilkė su Remu ir Romulu. Tai buvo kažkas magiško, tada galvojau – nejaugi būna tokių miestų, tokių vietų… Tada net nesvarsčiau, kad norėčiau ar svajočiau ten kada nors nukeliauti. Tai tiesiog buvo vizija, miražas, paslaptis…
Atvirlaiškiai iš Venecijos
Gal dėl to, kad dabar rugsėjis, atmintin prasismelkė dveji rugsėjai, kuomet buvo keliauta į Veneciją ir jos garsiąją Venecijos meno bienalę, vykstančią nuo 1895 metų ir sutraukiančią milijonus kultūros turistų. Todėl nutariau pasikapstyti po fotografijų archyvą ir vėl bent virtualiai pakeliauti po šią Adrijos lagūną, jos kanalus, aikštes, tiltus, istorinius paminklus ir šiuolaikinio meno paviljonus, išsibarsčiusius po visą Veneciją. Šiemet vyko jau 57-oji Venecijos bienalė, o Lietuvą atstovavo Žilvinas Landsbergas. Šį kartą nukeliauti nepavyko, bet labai džiaugiuosi, kad Žilvinas pristatomas didžiuliame tarptautiniame, ko gero viename seniausių ir garsiausių pasaulio meno įvykių.
Atvirlaiškiai iš Rumunijos
Šiaurietiška nuotaika Suomijoje ir truputis Talino
Kai suvoki, kad vasara baigia praeiti, o niekur nespėjai nukeliauti ar bent suplanuoti, kažko naujo pamatyti ir patirti, imiesi desperatiškų veiksmų, kad situacija pasikeistų. Čiumpi akcijinius kelto bilietus, pasiruoši palapinę ir kitus atitinkamus atributus, nes pas suomius gerokai brangūs viešbučiai (o mūsų penkių asmenų šeimynai juo labiau) ir pasileidi su mašina iki Talino. Iš ten siūbuodami ir nuobodžiaudami daugiaaukščiu laivu periskeliame į Helsinkį. Skaityti toliau “Šiaurietiška nuotaika Suomijoje ir truputis Talino“