Florencija man yra pats tikriausias renesanso miestas. Miestas – valstybė, tada prieš pusę tūkstantmečio, sugebėjęs suprasti, kad savo veidą gali sukurti tik pasitikėdamas pačiais geriausiais menininkais, skleidęs tuo metu pačias pažangiausias meno ir mokslo idėjas. Miestas, toks tirštas dabar meno kūrinių ir kultūrinių sluoksnių. Vaikštant Florencijos gatvėmis, nejučia galvoji, kad štai čia, būtent šioje erdvėje formavosi pažangiausios meno ir kultūros idėjos, sklido laisvėjanti mintis, pasitikėjimas paties žmogaus galiomis, o ne tik viduramžiams būdinga dieviškąją duotybe. Renesasanso epocha suformavo naują žmogaus ir jo gyvenimo tikslo sampratą, kuri patikėjo jo genialiu protu bei neišsemiamomis kūtybinėmis galiomis. Visatos centru tapo universalaus žmogaus koncepcija.
Florencijoje, šiose gatvėse ir aikštėse, susisukę brėžinius ir eskizus lakstė Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis, Botičelis, savo “Dieviškąją komediją“ kūrė Dantė Aligjeris, bankus plėtė ir sandėrius planavo garsioji Medičių dinastija. Būtent per šias asmenybes ir atsiskleidžia Florencijos miesto veidas, nes jų unikalūs gebėjimai sukūrė ne tik šį miestą, bet ir visą kultūrinę epochą. Tad šis žmogaus kūrybiškumo ir proto triumfas man yra labai labai jaudinantis. Ir nors kartais visa religinė tematika ir katalikų bažnyčios prabanga ir mastai stulbina ne visai gerąją prasme, bet tai, ką sukūrė žmogaus vaizduotė, protas ir rankos, išties yra neįtikėtina.
Žinoma, Florenciją galima apibėgti per pusdienį, pamatyti jos žymiuosius statinius, bet suvokti ją reikia gerokai daugiau laiko. Ir tikrai verta nueiti į vieną kitą muziejų – jei mūsų trys vaikai atlaikė Uficių (Uffizi) muziejaus turą ir keturias valandas spoksojo į meno kūrinius, tai įmanoma visiems. Nes tai ir yra šio miesto vertybės ir turtai. Be to, visuomet yra smagiau pamatyti savo akimis, nei trisdešimt septynis kartus perversti meno albumuose ar vadovėliuose. Nes meno kūrinio mastelių ir faktūrų pojūtis yra tikrai kitoks, nei fotografijoje ar ekrane. Taigi, trys dienos Florencijoje, kurios buvo savaitės trukmės kelionės Italijoje dalis, mums atsiskleidė kaip stulbinantis ir be galo tirštas meno muziejus.
Atskridę į Boloniją, sėdome į traukinį, ir išdūmėme į Florenciją. Į Boloniją dar grįšiu, apie tai bus kitas pasakojimas. Florencijos stotyje išlipę iškart atsidūrėme šalia Santa Maria Novella katedros. Eidami link savo apartamentų, kurie buvo kitoje Arno upės pusėje, praėjome ir garsųjį, turistų nugultą Vekijo tiltą (Ponte Vecchio). Tai viduramžių akmeninis uždarųjų skliautų segmentinis arkinis tiltas. Dabar čia knibžda juvelyrų parduotuvės, o anksčiau buvo įsikūrę kalviai, mėsininkai ir odos raugėjai, tačiau dėl baisios smarvės ir triukšmo vėliau išvyti. Tai vienintelis per Antrąjį pasaulinį karą išlikęs tiltas Florencijoje, pastatytas 1345 m. Virš tilto 1564 m. pastatytas Vasari suprojektuotas koridorius, jungiantis Uffizi galeriją su Pitti rūmais. Tyrinėti Florenciją pradėjome iš tolo, užsiropštę ant kalvos, nuo Forte Belvedere – istorinės Medičių tvirtovės. Čia atsiveria pati gražiausia miesto panorama, kur kyšo Florencijos katedros kupolas ir Boboli sodų žalumos. Ir tai buvo labai gera įžanga į kunkuliuojantį miesto tirštumą. Šalia istorinio naratyvo čia dar veikė ir dviejų šiuolaikinių menininkų Massimo Listri ir Davide Rivalta parodos.
Bene ryškiausias Florencijos simbolis ir žmogaus proto bei kūrybiškumo rezultatas – Florencijos katedra – Duomo, Santa Maria del Fiore. Architekto F. Bruneleskio suprojektuotas kupolas, kuomet jis sugalvojo unikalų plytų mūrijimo būdą, kad kupolas išlaikytų savo paties svorį ir neįgriūtų, tapo net tik miesto veidu, bet ir viso itališkojo renesanso simboliu. Didžiulė katedra (ketvirta pagal dydį Europoje) su kupolu ir varpine (Campanile) bei šalia stovinčia šv. Jono krikštykla (Baptistery), kuri buvo pastatyta dar ketvirtame amžiuje ir laikoma vienu seniausiu Florencijos pastatu, sudaro tokį svaiginantį reginį, kai žiūri ir negali patikėti, kad tai sukūrė žmogaus vaizduotė. Krikštykloje buvo pakrikštyta daug žymių florentiečių, pavyzdžiui, Dantė. Visas kompleksas dekoruotas Toskanos marmuru, tarsi išsiuvinėtas prašmatniausiais reljefais, savo masteliu ir užmoju iš tiesų pritrenkia. Viduje katedra nėra tokia įspūdinga, pakankamai santūri, tačiau turi žymių tapybos kūrinių – Džordžo Vazario ir Paolo Učelo freskų. Įėjimas į katedrą nemokamas, tik tenka atstovėti geros valandos eilę. Į kupolą ir krikštyklą reikia pirkti bilietus.
Visiškai neįtikėtino grožio man pasirodė šv. Jono (San Giovanni) krikštyklos, esančios priešais Florencijos katedrą, durys. Jų autorius – Lorencas Gibertis, sukūręs šiaurines ir rytines duris. Šį užsakymą jis laimėjo paskelbus konkursą ir ieškant paties geriausio menininko idėjai realizuoti. Durys turėjo įamžinti Florencijos išsigelbėjimą nuo maro. Gibertis laimėjo konkursą, pradėjo dirbti kai jam buvo 23 metai ir baigė jau būdamas beveik aštuoniasdešimties. Skrupulingai iš bronzos iškalti realistiški, ekspresyvūs durų reljefai buvo tokio grožio, kad Mikelandželas, pamatęs duris, pasakė, kad jos tokios nuostabios, kad galėtų būti vartais į rojų. Taip dabar ir vadinamos rytinės krikštyklos durys. Beje, šiame durų skulptūrų konkurse Lorencas Gibertis nugalėjo Filipą Bruneleskį, o vėliau šis nugalėjo Lorencą, kuomet 1418 metas buvo surengtas konkursas dėl Florencijos katedros kupolo pastatymo. Bruneleskis taip pat buvo linijinės perspektyvos, trimačio erdvinio vaizdo plokštumoje, optinės tiesos mene pradininkas, kurio idėjas perėmė tapytojas Mazačas, nutapęs šv. Trejybę ir pritaikydamas šiuos matematinius dėsnius tapyboje. Mazačo kūrinys yra Santa Maria Novella katedroje. Ši bažnyčia ir visas buvusio vienuolyno kompleksas yra ne taip užgultas turistų, bet iš ties labai vertas dėmesio, dėl neįtikėtinų freskų, kurios visiškai atspindi renesansinę dvasią – šalia šventųjų figūrų kūriniuose įsitaiso mokslus ir laisvuosius menus simbolizuojančios figūros.
Vienas garsiausių meno kūrinių pasaulyje, dėl kurio žmonės plūsta į Florenciją, tai Mikelandželo Dovydas. Aš kažkaip turėjau tam tikro skepsio, galvojau, tiek kartų visur matyta, tiek kartų akyse mirgėjusi visokiais pavidalais – argi gali būti skulptūra tokia dieviškai graži. Bet ji iš tiesų nuostabi. Visas tas jos mastelis, poza, koncentracija – iškalta iš laikyto nepataisomai sugadintu ir jau dviejų menininkų užmesto vientiso Kararos (Toskana) marmuro luito. Klaidų Mikelandželas jau negalėjo daryti ir skulptūra tikrai pritrenkia savo užburiančiu grožiu, pulsuojančiu tobulose proporcijose, tvinksinčiose venose ir raumenų įtampoje. Skulptūra dabar stovi Akademijos galerijoje, nors pradinė idėja buvo ją užkelti ant Florencijos katedros, į 80 metrų aukštį. Du metus temperamentingos natūros Mikelandželas dirbo prie skulptūros, absoliučiai atsidavęs, miegodavęs tiesiog su rūbais ir batais dirbtuvėse. Mikelandželas naudojo vaško statulos modelį, kurį panardino horizontaliai į vandenį ir Dovydą iš marmuro luito kalė pagal tai, ką matydavo vandens lygiui senkant. Tuomet jam buvo tik 26-eri, o jis jau buvo vienas garsiausių Italijos menininkų, ką tik iškalęs garsiąją Pietą, esančią Vatikano šv. Petro bazilikoje, o po keleto metų pradėsiantis tapyti ir Siksto koplyčią. Save laikęs ir pasirašinėjęs skulptoriumi, ėmėsi didžiulio tapybos projekto ir tai padarė taip pat tobulai, kaip ir savo skulptūras.
Kai Dovydo skulptūra Florencijoje buvo baigta, užsakovai, pamatę jos grožį nebesiryžo jos kelti į katedros viršų – pasirodė techniškai per sudėtinga saugiai užkelti daugiau nei penkių metrų ir beveik šešias tonas sveriančią skulptūrą. Ir nors Dovydo skulptūra buvo kurta taip, kad į ją turėtų būti žiūrima gerokai iš apačios – dėl to specialiai skulptorius padidino rankas ir veidą, apsvarsčius devynis variantus, buvo nutarta ją pastatyti šalia Florencijos rotušės, Sinjorijos aikštėje (Palazzo della Signoria). 1504 metais keturias dienas keturiasdešimt vyrų gabeno skulptūrą iš dirbtuvių į aikštę – ten ji stovėjo iki 1873 metų, o vėliau dėl saugumo (ne kartą skulptūra buvo apmėtyta akmenimis) buvo perkelta ir dabar stovi Akademijos Galerijoje, kur jai buvo specialiai suprojektuota erdvė su iš viršaus krintančia šviesa. Akademijos galerijoje galima pamatyti ir kitų, nebaigtų Mikelandželo skulptūrų, o Sinjorijos aikštėje dabar stovi Dovydo skulptūros kopija.
Nors skulptūros motyvas yra biblijinis, kuomet, būdamas paaugliu, Dovydas nugali milžiną Galijotą, skulptūra tuomet įgavo politinę svarbą. Dovydas, vaizduojamas susikaupęs, prieš kovą, iš tiesų buvo Florencijos respublikos kovos su Medičių autokratija bei respublikos vertybių įtvirtinimo manifestas, taip pat kaip pasipriešinimo Romos galiai simbolis. Beje, dar viena įdomi detalė – kai skulptūra buvo pastatyta aikštėjė, vienas politikas Mikelandželui pareiškė, kad Dovydo nosis per stora. Skulptorius pasilypėjo kopėčiomis, pasiėmęs kaltuką ir marmuro dulkių, apsimetė, kad neva dailina nosį, o iš tiesų patrupino žemėn dulkių. Politikas buvo patenkintas “padailėjusia“ nosimi. 2010 metais buvo įgyvendinta meninė instaliacija – Dovydo skulptūros kopija, pagaminta iš stiklo pluošto vienai dienai buvo užkelta ant katedros – ten, kur ir buvo pradžioje sumanyta. Taigi, į Akademijos galeriją verta nueiti vien dėl Dovydo, kita kolekcijos dalis religinio pobūdžio ir tikrai verta dėmesio, bet, kadangi mes jau buvome daug ko prisižiūrėję, jautėme tam tikrą perteklių. Bilietus pirkome internetu iš anksto, kad nereiktų stovėti eilėje, bet tai šiek tiek pabrangina kainą. Vaikams iki 18 metų nemokamai, o tai tikrai gerai, ypač keliaujant su trimis.
Klestinčios ir turtingos prekybininkų bei bankininkų šeimos – Medičių, vėliau tapusių ir kunigaikščiais bei miesto valdovais įtaka ir tuometinė galia Florencijoje jaučiama kieviename posūkyje ir dabar. Žinomiausia Florencijos giminė miestą valdė net 300 metų. Jie pastatė Palazzo Medici su koplyčia, fundavo daug kitų žymių Florencijos statinių. Tyrinėjant miestą vis susidurdavom, kad tai Kozimas Medičis, tai Lorencas vis kažkur prikišęs savo galios ir pinigų – pradedant pastatų pirkimu baigiant meno kūrinių užsakymais. Medičiai dar kartais vadinami Renesanso krikštatėviais. Lorencas Medičis buvo garsiojo dailininko Sandro Botičelio globėjas, todėl nenuostabu, kad Medičiai dažnai būdavo vaizduojami jo kūriniuose, tarp šventųjų, taip įtvirtinant šeimos galią ir autoritetą. Garsieji Botičelio kūriniai “Veneros gimimas“ ir “Pavasaris“ arba “Primavera“ buvo irgi užsakyti Medičių, todėl nenuostabu, kad mitologiniuose alegoriniuose paveiksluose net draperijose ir rūbų klostėse kaligrafiškai ištapytas Medičių šeimos herbas. Šiuos kūrinius galima pamatyti Uffizi galerijoje – garsiausioje Italijos meno galerijoje, pastate, kurį 16 amžiuje Kozimas Medičis pastatė kaip ofisus (uffici). Čia ir Leonardo da Vinčio salė, kurioje yra du didžiojo meistro kūriniai – vienas nebaigtas, nes išvyko į Milaną tapyti “Paskutinės vakarienės“. Uffizi rūmuose tokia koncentracija garsiausių menininkų, kad išvardyti ir neįmanoma, o aplankyti tikrai verta. Tai tarsi filmas, kai pro akis prasisuka didžiulis kiekis vaizdinių, kuriuos kažkada matei tik vadovėliuose ir albumuose. Bilietus verta užsisakyti internetu, nes eilės nemažos.
Florencijos senamiestį į dvi dalis dalija Arno upė, nuo seno skyrusi turtingų bankininkų ir komersantų rajoną nuo kitapus esančio amatininkų rajono, vadinamo Oltrarno (liet. kitapus upės). Kadangi Vekijo tiltas sujungia Uffizi su Pitti rūmais, tai galime nusikelti ten. Bankininko Luca Pitti rūmai simbolizavo tam tikrą jo galią ir nesusitaikymą su Medičių viešpatavimu, tačiau ironiška, vėliau Pitti bankrutavus, buvo įsigyti tų pačių Medičių ir tapo pagrindine jų rezidencija. Absoliučiai didelė, keliais aukštais eksponuojama Medičių meno kolekcija prašmatniuose kambariuose kuria kažkokį kosminį suvokimą apie šios šeimos galią ir įtaką. Galybė garsiausių renesanso menininkų, pradedant Rafaeliu, baigiant Ticianu, kūrinių. Galvojome, kad taip Lietuva turėtų nors keletą tokių kūrinių, o čia aukštais, sluoksniais, galva sukasi nuo kiekio ir didybės. Beje, į Pitti rūmus galima dvigubai pigiau įeiti, jei bilietą perki anksti ryte ir įeini iki tam tikro laiko. Tikrai verta, nes ir žmonių mažai. O iš Pitti rūmų dar galima patekti ir į gražiuosius Boboli sodus.
Florencija yra be galo tiršta savo meno kūriniais, žmonėmis, kvapais, chaotišku, bet tuo pačiu tvarkingai judančiu transportu – eismas eina ratu vienpusio judėjimo gatvelėmis. Mes nusprendėme, kad italai yra puikūs vairuotojai su gerai išlavinta orientacija ir reakcija. Šalia žymiųjų meno kūrinių įsitaiso provuokuojantys šiuolaikiniai gatvės meno kūriniai. Čia netikėtai aptikome neįprastus Florencijos kelio ženklus. Clet Abraham, prancūzų menininkas, studijavęs Rennes mieste dailiųjų menų akademijoje, nuo 2005 metų gyvena ir dirba Florencijoje. Čia jis subrendo kaip menininkas ir ėmė dekoruoti miesto kelio ženklus. Jį domina kelio ženklai, kuriuose jis visada matė kažką daugiau nei tradicinį, kelią nurodantį ženklą. Labai smagu vaikšatant Florencijos gatvėmis juos atrasti, apima azartas stebėti ir pamatyti dar daugiau. Clet Abraham kelio ženklai:
Dar vienas įdomus menininkas, kurio darbus matėme Florencijoje ir ne tik – tai anoniminis gatvės menininkas iš Florencijos, pasivadinęs slapyvardžiu Blub. Žinomas meno kūrinių ikonas jis nardina tarsi po vandeniu, uždeda joms nardymo akinius, pripiešia burbuliukų. Dažniausiai portretai mėlyname – “blue“ fone. Kūriniai atsiranda ant visokių vandens, dujų, elektros skydinių dėžučių. Gražu, kai miestas, pilnas meno kūrinių šedevrų, sugyvena su žaismingais gatvės meno kūriniais. Blub:
Daug kas liko neatrasta Florencijoje, tam tiesiog reikia žymiai daugiau laiko. Ir dar žinių. Ir netikėtumo. Pavyzdžiui, jei būsite Florencijoje prie Dantės namo, pabandykite surasti grindinio plytelę, kuriame iškaltas Dantės portretas. Jis paprastai nesimato – reikia užpilti vandens ir tik tada išryškėja profilis. Labai smagu prasibrovus pro turistų minias paeiti toliau, susirasti kokią “tratoria“ ir pasimėgauti puikia Italijos virtuve. O ledai! Gelato! Nuo levandų iki pistacijų ir atvirkščiai. Labai labai geri. Ir dar. Mūsų vyresnysis žaidė kompiuterinį veiksmo žaidimą “Assassin’s Creed“. Ten labai tiksliai atkurtos įvairios žinomos vietovės, taip pat ir Florencijos. Pagrindinis herojus Ezio keliauja po architektūros paminklus, gatves, todėl po to labai įdomu tai tyrinėti realybėje. Vyresnėlis padarė mums tam tikrą turą Ezio keliais. Beje, žaidime viskas sukurta labai autentiškai ir, kai sudegė Paryžiaus Notre Dame, katedra, šio žaidimo kūrėjai pasiūlė pagalbą atstatant originalų katedros vaizdą. Taigi, galima keliauti ir miestus atrasti ne tik pagal knygas, filmus, bet ir kompiuterinius žaidimus.
Pasiduodu Florencijos grožiui ir beištinkančiam Stendalio arba Florencijos sindromui. Stendalio sindromas – tai žmogaus išgyvenamas psichikos ir elgsenos sutrikimas pamačius daug ar labai įspūdingų meno kūrinių. Stendalio sindromą gali išgyventi ir žmonės, pamatę ypatingo grožio objektus, gamtos vaizdus. Sindromas pavadintas rašytojo Stendalio vardu. Stendalis knygoje „Neapolis ir Florencija: kelionė iš Milano į Redžiją“ taip aprašė apsilankymo po Florenciją pabaigą: „Kai aš ėjau iš Šventojo Kryžiaus bažnyčios, man užėmė kvapą, jaučiau širdies dūžius, atrodė tarsi gyvybinės jėgos būtų mane apleidusios, ėjau bijodamas parkristi ant žemės.“
Taip tikrai gali nutikti Florencijoje. Būkite atsargūs!
Florencijos vaizdai (prie nuotraukų nurodyti konkrečių vietų pavadinimai), 2019 liepa:
ČIA DABAR 