Kelionę vaizdinguoju panemunės keliu pratęsiu ir baigsiu Raudonėje ir Panemunėje. Kitos panemunės kelionės dalys: Panemunė I, Vilkija ir Juškų muziejus – čia ir Panemunė II, Seredžius, Belvederis ir Veliuona – čia.
Raudonės ir Panemunės pilys man siejasi su vaikyste, kai visus urmu su klase darganotą pilką rudenį vežė ekskursijon į panemunę. Tų dienų atsiminimai gana niūrus, viskas atrodė pilka ir apleista, bet gal tik oras toks buvo, todėl ir nuotaika tokia. Smagiausia dalis buvo ta, kad viena klasės draugė įsidėjo į autobusą žiurkėną, o tas sugebėjo pragraužti nuostabių deficitinių treningų kišenę…
Panemunės piliakalniai ir pilis žavūs tuo, kad nuo visų jų veriasi puikios panoramos. Kažkada teko į Panemunės pilį keliauti spalį, tai tikrai verta, nes spalvų grožis – kaip ištaškyta tapytojo paletė, todėl visas kraštas tiesiogine to žodžio prasme “atsiveria visai kitomis spalvomis“.
RAUDONĖS PILIS
Raudonės pilies fenomenas tas, kad joje ilgą laiką veikė mokykla. Nors kai gerai pagalvoji – nestebina, sovietai visą kultūrinį buržuazinį paveldą, bažnyčias paversdavo ūkiais, sandėliais ir dar bala žino kokiomis nesąmonėmis.
Pirmosios pilys Nemuno pakrantėse statytos dar apie 1300 metus kaip kovų su kryžiuočiais gynybiniai postai. Po Žalgirio mūšio jų svarba sunyko. Tačiau pilys atgimė XVI–XVII a., kai upės, o ypač mūsų upių tėvas Nemunas, tapo svarbiomis prekybinėmis arterijomis. Panemunėje įsikūrusios pilys įgavo naują formą – turtuoliai, pirkliai, didikai pradėjo statytis pilių tipo rezidencijas, kuriose dekoro elementais tapusios šaudymo angos jau tik iš tolo priminė ankstesnių pilių pagrindines funkcijas. XVI a. pabaigoje pastatyta stačiakampė Raudonės pilis, kuri ir yra priskiriama antrosios kartos reprezentacinėms panemunės pilims. XVI a. pabaigoje miško pirklys Krišpinas Kiršenšteinas (iš Prūsijos kilęs miško eksportuotojas) Raudonėje pagal olandų architekto Petro Nonharto projektą pasistatė renesanso stiliaus įtvirtintus dvaro rūmus – pilį. Vėliau, išmirus Kiršenšteinams, įsikūrė jų giminaičiai Olendskiai XVIII–XIX a. keliskart perstatė pilį (daugiausia pagal klasicizmo tradicijas, manoma, kad autorius galėjo būti architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius).
Pilį apgadino gaisras. 1811 m. ją iš Olendskių nusipirko Jekaterinos II favoritas grafas Platonas Zubovas, kuris keitė daugiau jos vidų, tačiau taip pat rekonstravo pilį, iškasė tvenkinius, pastatė neogotikinio stiliaus malūną. Dmitrijaus Zubovo duktė Sofija von Pirch-Kaisarova 1854–1877 m. vėl perstatė pilį, kuri įgavo neogotikos bruožų ir dabartinę išvaizdą.
Neseniai restauruotas 33,5 m aukščio pilies bokštas ir galimybė į jį įlipti sukuria puikią progą grožėtis Nemuno vingiais ir apylinkėmis. Aplink pilį auga senas parkas su senų retų medžių alėjomis. Mintys taip ir nukelia į tuos karietų ir pūstų suknelių laikus, kai, rodos, matai lėtai vaištinėjančias nuobodžiaujančias damas. Jau nebežaliuoja Gedimino ąžuolas, po kuriuo, pasak legendos, vykdamas į Veliuoną, paskutinį kartą pietavo Lietuvos Didysis Kunigaikštis Gediminas. Yra nedidukas tvenkinys, po parką važinėja pramoginis traukinukas. Galima pasėdėti ant didžiulės kėdės, talpinančios nemenką kompaniją. Netikėčiausias dalykas, kad parke yra Antrojo pasaulinio karo karių kapinės su paminklu Raudonajai Armijai. Atrodo kaip visiškas siurrealizmas.
PANEMUNĖS PILIS
Panemunės pilis Jurbarko rajone, Pilies I arba Vytėnų gyvenvietėje, pastatyta ant aukšto Nemuno kranto. Pilies teritorija šiuo metu gan smarkiai tvarkoma, pilyje veikia viešbutis ir restoranas. O kadangi pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai, tai ten vyksta ir įvairios parodos. Renesansinė Panemunės pilis, kaip ir Raudonės pilis, priklauso reprezentacinių rezidencinių pilių tipui.
Greta pilies yra senas sulaukėjęs parkas su 5 kaskadiniais tvenkiniais. Jis labai nuniokotas, pokario laikais iškirtus šimtametes liepas ir kitus medžius. Iš pradžių pilis vadinosi Panemunės vardu pagal dvarą, kurio žemėse pastatyta. Vėliau ją perėmus Gelgaudams, ji vadinta Gelgaudų pilimi. Po 1831 m. sukilimo pasikeitus savininkams prigijo Zamkaus vardas. XX a. pradžioje netoliese įsikūrus Vytėnų kaimui, pradėta vadinti Vytėnų pilimi. Šiuo metu vėl vadinama pirminiu savo vardu.
1597 m. Žemaičių pakamario Stanislovo Stankevičiaus-Bielevičiaus Panemunės dvarą įsigijo vengrų kilmės dvarininkas, miško pirklys Jonušas Eperješas. Jis 1604 m. pradėjo statydinti renesansinę rezidencinę pilį. Manoma, kad statinio architektas – Vilniaus Žemutinės pilies rekonstrukcijos autorius Petras Nonhartas. Pilis baigta statyti 1610 m., tačiau vėliau ne kartą buvo pertvarkyta.
1903 m. Panemunės pilyje lankėsi rusų dailininkas Nikolajus Rerichas, kai su žmona Jelena keliavo Nemunu. 1925 m. pilį ir dvarą nusavino Lietuvos valstybė, jie iš varžytinių parduoti iš JAV atvykusiam kunigui Antanui Petraičiui (1861–1933), kuris netrukus mirė. Tarpukariu čia veikė vienuolių saleziečių vienuolynas, uždarytas Antrojo pasaulinio karo metais. 1935 m. pilies griuvėsiai perduoti Švietimo ministerijai.
Ruduo su savo spalvingais medžių peizažais tikrai puikus metas pasimėgauti vaizdingomis panemunės vietovėmis, įkpoti į kokį piliakalnį, suvalgyti sultingą obuolį Nemuno pakrantėje ar pilies restorane.
ČIA DABAR 