Jeigu reiktų įvardinti mieliausią ir gražiausią gamtos kampelį šalia Šiaulių, be konkurencijos tai būtų Kurtuvėnų regioninis parkas su savo nuostabiais miškais, ežerais ir pievomis bei įvairiausiomis galimybėmis atitrūkti nuo civilizacijos rutinos. Už Bubių yra asfaltuotas kelių kilometrų miško keliukas, tiesa, jis jau senas ir gerokai apgriuvęs, bet vis tiek gerai, kad jis yra – žmonės tikrai jį mėgsta tiek žiemą, tiek vasarą. Tik 15 km nuo Šiaulių miesto ir atsiduri gaivinančiame gamtos glėbyje. Čia galima tiesiog pasivaikščioti, bėgioti, eiti šiaurietiškai, piknikauti ar važinėtis dviračiais.
Apie dviračių trasas šįkart labiausiai ir norėčiau papasakoti. Mūsų mėgstamas maršrutas yra vadinamoji 33-ia trasa (nes tiek kilometrų tenka numinti), kuri eina žiedu Kurtuvėnų regioniniame parke. Trasa yra įdomi, tikrai nelengva, vadinama vidutinio sudėtingumo, tad paprastu pasivažinėjimu pavadinti negalima, bet smagiu tai tikrai. Trasa yra labai įvairi savo danga, besikeičiainčiu kraštovaizdžiu ir nuolatine įkalnių ir nuokalnių dinamika. Keliolika, o gal jau ir dvidešimt kartų važiuota šia trasa, bet ji kaskart atsiveria vis kitaip, priklausomai nuo metų laiko ir dienos meto. Čia vyksta ir Lietuvos daugiadienės kalnų dviratininkų lenktynės „MTB Šiauliai“.
Trasa vingiuoja maršrutu Bubiai – Kurtuvėnai – Naisiai – Jautmalkė – Pageluvis – Mirskiškė – Bubiai. Ji prasideda jau minėtu asfaltuotu dviračių taku, menančiu šlovingą “Šiaulių – dviračių miesto“ praeitį. Tai buvo ir vienas pirmųjų dviračių takų Lietuvoje. Ketvirtame kilometre iš šio tako reikia išsukti kairėn ir nerti tiesiai į mišką. Čia praktiškai asfalto danga ir baigiasi, išskyrus dvi atkarpas po kelis šimtus metrų ties Bijotės aikštele prie plento ir buvusia “Tauro“ stovykla. 8-ame kilometre atsiveria nuostabus vaizdas nuo kalno, matosi puikios Kurtuvėnų apylinkės – tai viena vaizdingiausių vietų trasoje. Man ji turi ir skaudžių prisiminimų, nes prieš porą metų šioje vietoje, gana dideliu greičiu leidžiantis nuo kalno, dviračio padanga smigo į smėlį, aš verčiausi ant galvos. Pasekmės – daug kraujo, peties lūžis, prakirstas antakis ir beveik trys mėnesiai gijimo. Bet ko nepasitaiko…
Tagi, toliau trasa driekiasi žvyro, smėlio danga, miškų keliukais, pievomis. Kai kur pravažiuoji pro žmonių sodybas – vienoje jų tradiciškai išbėga piktai lojantis šuo ir bando ginti savo teritoriją, bet turbūt pats labiau bijo, tai taip kažkaip ir išsiskiriam savais keliais. Automobilių pasitaiko labai retai, o tai yra tikras gėris. Trasos privalumas, kad savo 33-juose kilometruose jis vis kitokia, besimainanti, įvairi ir nenuobodi. Legendos pasakoja, kad šiomis vietovėmis Vytautas Didysis keliavo pas žemaičius. Gal ir taip…
15-ame kilometre trasa pasiekia savo aukščiausią tašką – apie 180 metrų virš jūros lygio. Nuo jos smagiai leidžiamasi į Vainagių gyvenvietę. 16-ame kilometre pasitinka sunkiausias kalnas link Gordų. 18-ame kilometre kelias suka link tradicinės žemaitiškos sodybos. Kurtuvėnų regioninio parko direkcija čia yra įkūrusi Jautmalkės gamtos centrą. Aplinkinėse pelkėse peri gervės, tvenkiniuose apsistoja gulbės, laukiai, antys, naktimis galima pamatyti šikšnosparnių. Prie vieno iš tvenkinių auga trikamienė pušis, vadinama Napoleono pušimi. Jai apie 300 metų, o iš kartos į kartą plinta legenda, kad prie pušies Napoleono auksą užkasė prancūzų kariuomenė, besitraukdama iš Rusijos.
Maršrutas toliau veda puikiomis apylinkėmis – kelias vingiuoja keleto didesnių ir mažesnių ežerų ir ežerėlių pakrantėmis – Bijotės, Barsukyno, Geluvos, Dubuko bei Šermukšnyno. Prie Bijotės, kirtus virš galvos einantį plentą, yra poilsio aikštelė su meniniu akmeniu pakelės akcentu “Kristinis“, kurį sukūrė šiaulietis menininkas Darius Linkevičius. Bijotės apylinkės yra II pasaulinio karo liudininkės, čia vyko mūšiai, o tai primena įtvirtinimų liekanos ir ežere nuskendęs vokiečių lėktuvas, kurį galima apžiūrėti nardant. Atkarpa ties Bijote gana sudėtinga, tenka važiuoti nuokalnės šlaitu manevruojant tarp medžių, o kelyje daug išsiraizgiusių pušų šaknų, į kurias kartais smingi arba nuo jų paslysti, bet vietos labai gražios. Pavargus galima pasidaryti poilsio pertraukėlę ant ežero kranto ir pasimėgauti paukščių čiulbėjimu ir švariu oru.
Trasos pabaiga – slidininkų, orientacininkų bei motociklistų pamėgtos vietos. Kalnuota vietovė, gražus miškas, jaukios sodybos, apleista ir sentimentus kelianti “Tauro“ stovykla. Pabaigoje – vingiuota Bobslėjaus įkalnė yra tikras iššūkis, bet čia jau ir kelionės pabaiga, nusileidimas prie sodybų ir buvusios “Vingio“ kavinės ir grįžimas į pradžios tašką – aikštelę prie dviračių tako pradžios.
Taigi, kelias valandas skirti šiam maršrutui yra puiki sportiška aktyvi pramoga. Patyrę sportininkai ją, ko gero įveikia per pusantros valandos ar mažiau, mums su visokias sustojimais reikia kokios pustrečios… Bet esmė yra procese. Beje, tomis pačiomis vietomis vingiuoja ir ilgesnė, 50-oji trasa, kuri savo penkias dešimtis kilometrų nuolat persipina, susikerta ir didžiąją trasos dalį eina ta pačia 33-iąja trasa. Čia yra 33 km trasos maršrutas:
O štai čia yra trasos sutrumpinimas, nukertant vieną “apendicitą“, trasa sutrumpėja kokiais šešiais kilometrais ir sudaro apie 27 km. Ties medine rodykle, rodančia link Vainagių 3 km, link Kurtuvėnų 3,5 km, reikia nesukti vieškeliu į dešinę, o važiuoti rodyklės kryptimi tiesiai, kuri rodo, kad iki kelio A12 yra 2 km.
O kai norisi lengvo pasivažinėjimo, užsukant į pačius Kurtuvėnus, galima tiesiog važiuoti jau aprašytu dviračiu takeliu iki galo, tada sukti vieškeliu į kairę pro Sodeliukų kaimą, tuomet link Kurtuvėnų, o čia galima apžiūrėti Kurtuvėnų svirną, žirgyną, pasigrožėti puikiu kraštovaizdžiu, užkąsti ar atsigerti legendinėje Kurtuvėnų smuklėjė “Kryžkelė“, pasigrožėti tvenkiniais, o tuomet asfaltuotu keliu apsukti ratą ir grįžti į tą patį dviračių takelį. Iš viso nuvažiuojama apie 17 km. Kas nenori važiuoti vieškeliu, galima tiesiog važiuoti ne ratu, bet pirmyn ir atgal iki Kurtuvėnų tuo pačiu keliu.
Na, ir visai paprastam, lengvam, tarkim vasaros vakaro pasivažinėjimui, – važiavimas asfaltuotu dviračiu takeliu per nuostabius Bubių – Kurtuvėnų miškus. Fantastiški pušynai, savo grožiu ir kvapu pirmenantys mano numylėtus Neringos miškus yra puiki alternatyva dūstančiam miestui. Maršruto ilgis – apie 12 km.
Taigi, tokios tad pačios įvairiausios galimybės aktyviam laisvalaikiui su dviračiais Kurtuvėnų regioniname parke. Gamta čia iš ties puiki – kurį laiką nepabuvus, imi ilgėtis šių vietų ir nori sugrįžti. Nuotraukų albume – vaizdai važiuojant 33-iąja trasa.
Čia senesnis tekstas apie pasivažinėjimą Kurtuvėnuose.
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą