Štai taip ėmė ir nustebino. Užmoju. Drąsa. Įspūdžiu. Miestas, kuris tik ką pabaigė Lietuvos kultūros sostinės kadenciją, sau matyt išsikėlė tokią kartelę, kad kitaip jau tiesiog nebegali. Reikia daryti taip, kad sukurta intriga išluptų žmones iš jų patogių gyvenimų, iš Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiančių miestų ir miestelių. Ir visi užtvindytų Klaipėdą nesibaigiančia gyva minia, aikčiojančia italų sukurtoje “Šimtmečių vartų“ šviesos ir garso misterijoje. Galingas pliusas Klaipėdai už tai, kad kultūra, tebūnie šiuo atveju populiarioji kultūra, užima deramą vietą miesto strategijoje, už suvokimą, kad būtent kultūra atves į miestą mases ir formuos tikro miesto įvaizdį. Pliusas ir už tai, kad festivalis nepasitenkino tiesiog šiais įspūdingais vartais, bet pakvietė menininkus kurti įvairius objektus ir šviesos instaliacijas įvairiose miesto erdvėse.
Miestas pilnas gyvybės ir šviesos – toks jis mums pasirodė 2018 vasario 16 dieną, sukurdamas vidinio pasitenkinimo ir optimistinės ateities nuojatą naujam Lietuvos šimtmečiui. Miestą, kurį dažniausiai pravažiuojame vasarą skubėdami į pajūrį, atradome iš naujo. Ne tik dėl šių fantastiškų šviesų – suprantama, kad miestas po kelių dienų įgaus įprastinį kvėpavimą, išlaisvins gatvių arterijas nuo užplūdusio automobilių srauto ir vėl gyvens savo gyvenimą. Bet tai kaupia miestui jau neatimamą simbolinį kapitalą, kuriantį pagarbą ir pasitikėjimą miestu. Teatras, džiazas, šiuolaikinis menas, šviesos ir visi kiti kultūros pasireiškimai mezga ir pririša žmones prie šio miesto. Ir jau nekalbu, kad pati Klaipėda turi be galo jaukių senamiestiškų užkaborių, kuriais gali slampinėti ir jausti istorinę laiko dvasią. O dar jūra… Gerai, Klaipėda! Buvo verta trenktis tuos 365 kilometrus primyn atgal sningant ir pulsuojant rūko debesims Lietuvos šimtmečio naktį.
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą