Ištarus vardą Kernavė, mintys iškart nuskrieja į nuostabiai vaizdingą, penkių piliakalnių vietovę netoli Vilniaus, šalia Neries vingių. Ko gero, jau visi pradinukai žino, kad Kernavė – vienas pirmųjų Lietuvos miestų, kad tai pirmoji Lietuvos sostinė, kurioje iki 1321 m. buvo valstybės valdovų rezidencijos. Kernavė buvo vienas svarbiausių besikuriančios Lietuvos valstybės ekonominių, politinių ir gynybinių centrų. Ši vieta yra tikrai kerinčio grožio, tarsi pritvinkusi baltiško sakralumo. Kiekvienas metų laikas leidžia atrasti naujas šios vietos peizažo spalvas ir vis kitaip į jį pažvelgti. Šiltomis degančiomis spalvomis medžius nudažęs spalis man Kernavę atvėrė naujais pjūviais, joulab, kad jos įvairiapusiškumą gerokai paryškino ir sustiprino netikėtas miestelio meno keistuolių atradimas: Ipolito Užkurnio medžio drožinių ir skulptūrų ekspozicija, Henriko Orakausko skulptūrų galerija ir S. V. Mitchell galerija “Bardo“.
Kalbant apie istorinę Kernavę, galima paminėti, kad piliakalnių kompleksą sudaro 5 kalnai, kuriems XIX amžiuje buvo sugalvoti vardai: Pilies kalnas, Aukuro kalnas, Mindaugo kalnas (arba Mindaugo sosto piliakalnis), Lizdeikos kalnas ir Kriveikiškio piliakalnis. XII-XIV amžiais, Traidenio ir Vytenio valdymo laikais, čia išaugo viduramžių miestas, turėjęs apie 3–4 tūkstančius gyventojų. Jame buvo gana taisyklinga gatvių sistema, stovėjo gyvenamieji namai ir amatininkų dirbtuvės. Keliama hipotezė, kad čia galėjo būti Mindaugo sostinė.
Yra tekę kažkada Kernavėje būti Joninių naktį, tai tikrai smagus buvimas, žoliaujant ir pinant vainikus, kai naktis trumpa, o diena dovanoja visą savo ilgį. Kernavėje neseniai pagal archeologinių tyrimų medžiagą atkurtas XIII – XIV a. Kernavės viduramžių miesto fragmentas – trijų amatininkų sodybų kompleksas, dar vadinamas Skansenu. Statyboms buvo naudotas tik kirvis. Tokiu būdu tiksliai atkartota tuometė technologija. Lankytis galima ne visus metus, tik balandžio – spalio mėnesiais. Vaikštinėjant po miestelį, galima pamatyti kaip atrodė viduramžių žmonių namai, ūkiniai pastatai, kiemai. Vieną kartą metuose Kernavė virsta viduramžių miestu ir sutraukia tūstančius lankytojų iš Lietuvos ir svečių šalių – tuo metu vyksta įspūdingas renginys „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“.
Lietuvai Kernavė ypač reikšminga ne tik kaip nuostabus gamtos kampelis, Neries vingiai, piliakalniai. Kernavės archeologinė vietovė (Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas) – Unesco saugoma teritorija. Unikalus archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas, reprezentuojantis Lietuvos priešistorę ir ankstyvąjį Lietuvos valstybės formavimosi periodą. Paskutinio ledynmečio suformuotas reljefas, penkių piliakalnių gynybinė sistema ir dešimties tūkstančių metų žmonių gyvenimo ir ryšių su aplinka pėdsakai – tai kultūrinio kraštovaizdžio, mažai pakitusio iki šių dienų, pavyzdys. Miestelyje dar veikia vienas geriausių archeologijos muziejų Baltijos šalyse ir pritraukia tūkstančius lankytojų.
Kernavės miestelis ir piliakalniai:
Kernavės piliakalniais pasižavėjus, galima atrasti ir kitą – meninę kūrybinę miestelio pusę. Čia koncentruojasi labai skirtingi, saviti ir netikėti menininkai. Pirmiausia galima atrasti puikaus tautodailės meistro Ipolito Užkurnio medžio drožinių ekspoziciją. I. Užkurnys (1926 11 05 – 2004 11 10) – vienas talentingiausių ir žinomiausių Aukštaitijos ir visos Lietuvos medžio drožėjų. Jis žinomas ir kaip poetas bei pasakorius. Bene labiausiai įsimintinos jo kamerinės skulptūros folkloro, istoriniais, literatūriniais siužetais. Menininkas turėjo labai savitą, drąsų, žaismingą požiūrį į tai, ką kūrė. Jo kūriniai išsiskiria ne tik puikiu atlikimu, bet labai betarpišku, žmogišku santykiu su kuriamais personažais. I. Užkurnio darbai eksponuoti daugelyje liaudies meno parodų, kurios vyko Lietuvoje ir užsienio šalyse. Ten jis neretai tapdavo laureatu ir prizininku.
Ipolitas buvo šeštas vaikas šeimoje. Būdamas ketverių metų neteko motinos. Pasakojama, kad nuo vaikystės kūrėjas dirbo žemės ūkio darbus, piemenavo, vėliau su kitais meistrais statė apylinkinių kaimų sodybų pastatus. Jam teko dirbti mūrininku, statybininku, atstatinėti Antrojo pasaulinio karo metu apgriautus Lietuvos nacionalinės filharmonijos, Vilniaus geležinkelio stoties ir kt. pastatus. Kasdienis sunkus fizinis darbas neužgesino vaikystėje gimusio noro kurti, būti menininku: „Jau kaip aš norėjau būti menininkas! Tai turbūt niekas kitas taip… Atrodė, kad tie menininkai, kur piešia dievą širdim – šventi nežemiški, nepaprasti…“
Ipolitas Užkurnys išdrožė daugiau kaip 1400 medinių kūrinių, tarp jų – apie 250 monumentalių skulptūrų koplytstulpių ansambliams Lietuvoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Suomijoje. Gali nebūti liaudies meno mėgėju, bet Užkurnio kūriniai tokie ypatingi, kad tiesiog nuginkluoja savo nuoširdumu, meistriškumu ir netikėtais sprendimais.
Būnant Kernavėje tikrai verta atrasti Ipolito Užkurnio skulptūros darbų ekspoziciją:
Apžiūrėjus Ipolito Užkurnio medinių skulptūrų ekspoziciją, galima leistis į metalo plastikos pasaulį – Henriko Orakausko sodyboje įkurtą nuolatinę kūrybos galeriją – studiją „Šulinys“, kur gausybė skulptūrų eksponuojama ir lauke, ir vduje. Tokios galerijos, kur ir gyvenama, ir kuriama turi labai betarpišką santykį su žiūrovu. Pats autorius Henrikas leidžiasi į ekskursiją su lankytojais, pasakoja apie savo kūrybines įžvalgas, inspiracijas, kūrinių idėjas. Kūrybai skulptorius naudoja įvairas medžiagas – metalą, medį, organinį stiklą.
Skulptūros studiją – galeriją Kernavėje skulptorius įrengė buvusiame sovietmečio kolūkio kontoros ir valgyklos pastate. Henrikas kartu su žmona Loreta (ilgus metus ji kūrė ir puoselėjo vieną pirmųjų privačių galerijų Šiauliuose), Kernavėje sukūrė naują kultūrinės traukos vietą. Menininkui labai svarbi kūrinio prasmė, temos atskleidimas ir aiškinimasis. Kūrėjas akcentuoja, kad esmė yra akistata su pačiu savimi, savo vidiniu kritiku, atradėju, mąstytoju. Autorių domina ne tiek skulptūros kaip daikto pagaminimas, kiek pats gyvenimas ir jo filosofiniai klausimai, į kuriuos neretai atsakymą rasti labai sunku arba net neįmanoma. Autorius pasiūlo naują galimybę prisiliesti prie mąstymo paslapties, būties apmąstymų per meno kūrinio metaforas, bronzinius virpančius skulptūrų siluetus ir paviršius.
Ir galiausiai, absoliutus kosmosas, paralelinis pasaulis, kelionė į tamsiąsias žmogaus ir pasaulio puses laukia Bardo galerijoje. Labai jautrūs žiūrovai turėtų pagalvoti ir pasidomėti prieš čia atkeliaujant, ar tai neprieštarauja jų vertybėms, nes nepratusiai akiai vaizdų čia yra tikrai drąsių, o ypatingai dvasingas ir jautrias būtybes gali ir šokiruoti. Steve’as V. Mitchell’as – šios galerijos įkūrėjas, meilės imigrantas. Galerija įsikūrusi jo ir žmonos sodyboje, lankymas yra iš anksto susitarus.
Ekspozicija – tai tarsi labirintinė kelionė į tamsybių, anapusinį pasaulį, į tai, ko nežinome, nesuprantame, bet apie ką visi nuolat mąstome. Menininko S. V. Mitchello darbų tematika – tarsi jungtis tarp šio ir anapusinio pasaulio, amžinas gyvenimo ir mirties ratas, į kurį pažvelgti išdrįsta toli gražu ne kiekvienas. Dažnas jo kūryboje velnio motyvas įkūnija pragaro dievą, kuris prižiūri viską aplinkui. Velnias – viena iš gamtos dvasių, įdomus charakteris, gėrio atsvara, kuri egzistuoja bet kurioje religijoje. Galerijoje galima pabendrauti su pačiu autoriumi ir jo žmona, kurie labai nuoširdžiai pasakoja apie savo gyvenimo ir kūrybos istoriją, galerijos atsiradimą, kūrybos inspiracijas.
Mitchellas gyvenimo prasmės ieškojo Amerikos indėnų gentyse, Nepale, Indijoje. Šamaniškų patirčių pasisėmęs, galiausiai nusėdo Kernavėje, kur kaip ir jo kūryboje, susitinka du pasauliai, praeitis ir dabartis, gyvenimas ir anapusybė. Piešinius kuria naudodamas purškimo aerografu techniką, kai vaizdas kuriamas sluoksnis po sluoksnio, neliečiant darbo nei ranka, nei teptuku. Pats autorius aiškina, kad tai padeda pasinerti į sapnų ir vizijų pasaulį, išeiti į tam tikrą meditacinę būseną, nes darbas išryškėja palaipsniui auginant formas ir būtybes. Įėjus į ekspoziciją patenki į labai atmosferišką, šamanišką, provokuojantį pasaulį.
Vienas iš autoriaus kūrinių – „Kernavės ragana“. Jo atsiradimą inspiravo vienos Kernavės archeologės pasakojimas. “Vėlyvą popietę vyko kasdieniai archeologiniai tyrimai Kernavės viduramžių kapinyne. Tuo metu buvo tiriami keli kapai, atsargiai mentelėmis skutant sluoksnį po sluoksnio. Vienas palaidojimas patraukė visų dėmesį. Neramus jausmas apėmė archeologus, kai prieš juos atsidengė kapas, kuriame buvo sudarkyti moters griaučiai. Galva nukirsta ir apsukta į priešingą pusę, nukirstos rankos gulėjo prie kojų. Ausų srityje gulėjo nuostabūs mažyčiai auskarai su žirgelio motyvais. Tuo metu netikėtai aptemo dangus, pakilo vėjas. Besiartinanti audra nutraukė tyrimus. Kapas buvo uždengtas ir tyrimai atidėti iki rytojaus. Audra įsišėlo, aplink buvę arkliai tapo neramūs, žvengdami stojosi piestu, aplinkinių sodybų šunys be perstojo skalijo, paukščių klegesys kėlė šiurpulius. Visiems tapo aišku, kad vyksta keisti dalykai. Sukosi mintys, kad sutrukdyta kažkieno ramybė…“
Išgirdęs šį pasakojimą menininkas Steve’as V. Mitchell’as suprato, kad būtinai turi nupaišyti Kernavės raganą, taip leisti žmonėms sužinoti jos istoriją ir panaikinti savotišką prakeiksmą, jos norą, kad žmonės su pagarba vaikščiotų ant šventos žemės ir leistų mirusiems ilsėtis ramybėje. Toks, tad netikėtas šios galerijos atradimas buvo Kernavėje, bet labai įdomus.
Kelionė į anapusybę S.V.Mitchell’o Bardo galerijoje:
Na, o emocijas nuraminti padės netoli Bardo galerijos esantis Baltasis kalnas, nuo kurio atrsiveria puikūs vaizdai į Nerį, čia yra ir galimybė pasivaikščioti Baltojo kalno pažintiniu taku. Takas prasideda ant Baltojo kalno ir vingiuoja vaizdingu šilu, palei senuosius X-XI a. pilkapius. Tako trasoje įrengtos poilsiavietės, atokvėpio vietos. Apžvalgos aikštelėje tako pradžioje atsiveria fantastiškas vaizdas į Neries vingį ir miškus kitapus upės. Balto kalno takas yra neilgas – 2,6 km, yra lengvai praeinamas ir nesudėtingas.
Vaizdas nuo Baltojo kalno apžvalgos aikštelės:
Taigi, Kernavės ypatingumą galima atrasti ne tik jos piliakalnių grožybėje, bet ir išskirtinių menininkų kūrybos pasauliuose. Keistuolių gerąja to žodžio prasme, nes tik taip galime suprasti pasaulio sudėtingumą ir įvairovę.
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą