Šilėnų pažintinis takas Neries pašonėje

Neries pakrantės jau nuo neatmenamų laikų garsėja savo grožiu, neretai kurdamos asociacijas su senovės baltų gyvenvietėmis, pagoniškomis šventvietėmis ir apeigomis bei tikruoju lietuviškuoju tapatumu. Atsiveriančios atodangos, piliakalniai ir upės kilpos susipina į nuostabią gamtinę ir kultūrinę visumą. Būtent šios upės slėnių ir kalvų kombinacijos buvo strategiškai dėkingos piliakalniams formuoti ir baltiškajai kultūrai gyvuoti. Ir visai nenuostabu, kad dabar žmonės iš didmiesčių būtent tokiose vietovėse ieško erdvių akims paganyti ir smegenims išvėdinti, o regioninai parkai bei vietinės bendruomenės kuria galimybes patogiam lankymui ir pažinimui. Iš tiesų, paskutiniu metu gerokai padaugėjo puikių pažintinių takų su įrengtomis poilsio ir apžvalgos stotelėmis, aprašymais, o kai kur ir papildomomis aktyviomis atrakcijomis.

Šilėnų pažintinis takas priklauso Neries regioniniam parkui, yra vos už 15 km nuo Vilniaus, pakeliui link garsiųjų Kernavės piliakalnių. Nuspėdami, kad gero savaitgalinio oro fone dieną ten bus daug žmonių, Šilėnų atradimui pasirinkome vakarą, kai “normalūs“ žmonės jau palieka taką. Bet dėl to tik smagiau, nes žmonių mažiau, o vakaro šviesos minkštumas ir nuotaika turi nenuginčijamų privalumų.

Takas eina žiedu nuo kaimo širdies – medinės Šilėnų bažnyčios. Šalia yra automobilių aikštelė ir užeiga. Tako ilgis 6 km, informacinėje lentoje buvo parašyta, kad įveikamas per 2-3 val. Kadangi buvo vakaras, save padrąsinome, kad tikrai čia tuos 6 km nueisime greičiau, nes juk realiai gali ir per valandą tokį atstumą sparčiai nupėdinti. Bet tokiuose žygiuose laikas išsitempia, nes reikia pastovinėti, pasėdinėti, pasigrožėti, nuklysti į šoną ir tiesiog pasigrožėti. Tad planuoti kelias valandas tikrai reikia, kad išvyka atsiskleistų visomis spalvomis. O mes dar pridėjome ir papildomų kilometrų, nes padarėme vieną lankstą į šoną link Sviliškių kaimo ir Neries pakrantės. Pradėję žygį, įsivaizdavome kad jis skirtas pėstiesiems ir dviračiams, bet automobiliai ten gali važinėti, tad tie, kas nenori varginti kojų, gali nuvažiuoti iškart prie norimos vietos, pavyzdžiui piliakalnio ir neiti viso ratu einančio maršruto. Mums, aišku, visai nepatiko, kad ten važinėja automobiliai ir teršia gaivų miško orą, bet ne mūsų valioje jų neleisti…

Šilėnų tako išskirtinumas tas, kad gana didelis jo gabalas driekiasi miškais ir yra grįstas akmeninimis – bruku. Jautiesi kiek paradoksaliai – eini mišku, o atrodo, kad senamiesčio gatvele. Iš kur čia tas brukas? Pasirodo šis kelias tarpukariu vedė į Legotiškių dvarą – modernią Vilniaus universiteto mokslo bendruomenės poilsiavietę, kur vaizdingose Neries pakrantėse galėjo ilsėtis profesoriai ir studentai, o kad neįklimptų smėlėtame kelyje, jis buvo išgrįstas akmenimis. Labai gaila, bet dvaro neliko, sovietmečiu buvo visiškai sugriautas. Šiose vietose apskritai buvo daug dvarų, todėl bruko kelias yra ir tam tikra aliuzija į dingusią, primirštą dvarų kultūrą. Dabar Lietuvoje yra 533 dvarai, o dvidešimto amžiaus pradžioje jų būta virš trijų tūkstančių. Daugiasluoksnė dvarų kultūra keletą šimtmečių buvo neatsiejama mūsų kultūros dalis, kurią labai paveikė ir sunaikino abu karai, ypatingai antras pasaulinis ir sovietmetis, kuris negrįžtamai juos naikinio, dvarus paversdamas fermomis ir sandėliais. Visomis išgalėmis buvo stengiamasi iš žmonių sąmonės ištrinti “buržuazinę“ dvasią, dvarų ir bajorijos reikšmę kultūriniam, intelektualiniam Lietuvos gyvenimui.

Maršruto dalyje nuo Šilėnų kaimo iki Naujosios Rėvos piliakalnio yra šaltinis “Akis“ – liūnas, kuriame klimpdavo ir prasmegdavo jaučiai ir karvės iš greta plytėjusių pievų. Žmonės tikėjo gydančiomis šaltinio galiomis, jo vandeniu gydė akis ir sąnarius. Šaltinio vietos gerokai paveiktos upinio bebro veiklos, daug medžių sąvartų. Einant toliau taku yra nemažai objektų ir informacinių stendų, kelias ilgą laiką kyla į kalną. Galima atrasti ir patyrinėti grindinyje paslėptus gyvūnų pėdsakus. Kulminacija ir vaizdingiausios vietos – Naujosios Rėvos piliakalnis. Įveikus daug laiptelių galima nusileisti iki pat Neries slėnio, nuo piliakalnio atsiveria įspūdingo grožio kraštovaizdis, o dar ir pasisupti gali besigėrint penkių žvaigždučių vaizdu. Nusileidus į upės slėnį, reikia grįžti atgal ir vėl tęsti maršrutą, dabar jau link Šilėnų.

Naujosios Rėvos piliakalnis jau maždaug prieš tūkstantį metų naudotas gynybiniais tikslais. Žmonės jį dar vadina “Rusų bažnyčia“ arba “Popu“, nes sklido legendos apie piliakalnio viduje prasmegusią cerkvę. Taip pat yra nepatvirtintų spėliojimų, kad piliakalnis buvo kaip saulės laikrodis, rodęs tam tikrą dienos laiką savo reljefo ir saulės padėties suokalbyje.

Nuo piliakalnio nusileidus žemyn randame Naujos Rėvos kaimą su keletu namų. Čia mūsų laukė išvykos netikėtumas, kai kaktomuša susidūrėme su vietine gyventoja, užkūrusia “spausdinimo ant visko“ verslą, tada papuolėme į jų dirbtuves, apžiūrėjome spalvotą spaudą ant… sausainių ir džiovinto mežiotojų sūrio, buvome pavaišinti spalvotais spausdintais meduoliais ir gerą kelio galą dar kartu plepėdami ėjome, išklysdami iš kelio ir klausydamiesi neįtikėtinų istorijų. Tokie nutikimai yra geriausios kelionių “razinos“ ir kažkaip mes sėkmingai sugebame jų pasirankioti. Antroji maršruto dalis atgal į Šilėnus nėra tokia įspūdinga, bet manau, kad kiekvienas metų laikas gali įnešti korekcijų, nes pavyzdžiui maždaug savaitė po Joninių orchidėjų pelkėje pražįsta lietuviškosiomis orchidėjomis vadinamos gegužraibės. Dabar mums pasirodžiusi didžiulė nyki pelkė tada turėtų atrodyti kerinčiai.

Kokie dar atradimai? Sužinojome, kad būtent čia, kaimuose tarp Vilniaus ir Sudervės prieš 200 metų yra gimusi garsiųjų ir puošniųjų Vilniaus krašto verbų rišimo tradicija. Tų pačių, kur Kaziuko mugėje visi ieško… O kaltas paskutinis ledynmetis, nes šiose vietovėse jis suformavo kalvas, raguvėles ir slėnius, ypatingai dėkingus dideliai žydinčių augalų įvairovei. Verbų rišėjos dekoratyvinėms verboms naudoja apie 150 skirtingų sudžiovintų augalų, dar ir dabar galima pamatyti džiūstančius augalų kuokštus vietinių žmonių pastogėse.

Senas etnokultūrinis Šilėnų kaimas, žinomas nuo 1500-ųjų metų ir yra pirmasis kaimas Lietuvoje, pasitvirtinęs savo herbą. Būnant ten, gali pajuti sustojusį laiką – rąstinės trobos, kai kur jau labai sulinkusios, mediniais dekorais puošti langai, besiganantys arkliai ir akmeninė gatvė. Miškingos kalvos, nuostabi medinės Šilėnų bažnyčios atsiradimo istorija prieš 300 metų ir stebuklingasis paveikslas (apie jį galima sužinoti pažintinio tako stenduose), Neries slėnio panoramos, orchidėjų pelkės, šaltiniai, mitologiniai „Trijų brolių“ akmenys Neryje, gyvūnų ir paukščių pėdsakų paieškos ir pažintis su krašto istorija ir kultūra – visai nebloga puokštė trumpai išvykai ir pabėgimui iš miesto.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

Pterodaktilis

... IR VAIKAI

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: