Venecija žavi ir nepakartojama – kitos tokios nėra. Adrijos jūros karalienė yra absoliučiai unikali savo nugrimzdimu į lagūną, savo neišsemiamais ir nesutramdomais vandenimis, kasmet po keletą milimetrų pasiglemžiančiais miesto architektūrines vertikales. Venecija neišsemiama, niekaip nesibaigianti, vis turinti ką atskleisti ir savo kultūriniuose – meniniuose sluoksniuose. Ji tokia tiršta, pilna, kunkuliuojanti, bet tuo pačiu turinti savo griežtas judėjimo taisykles ir topografinį savitumą. Judėjimo trajektorijos dažnai užsidaro kanalų aklakeliuose ir išsilaisvinti gali tik klajodamas tiltų labirintais arba judėdamas vandeniu. Venecija, suspausta kanalų, siaurų gatvelių, kurias užkemša turistai, vis labiau alindami miestą ir dėl to patiems venecijiečiams gyventi čia tampa vis sunkiau. Miestas tuštėja, gyventojų mažėja ir ateities utopijos piešia, kad po kelių dešimtmečių miestas taps vaiduokliu, kuriame klajos tik turistai. Nežinau, nesinori tuo tikėti, kaip ir tuo, kad klimatas šyla ir mes visi nugimzime po vandeniu, gal ne taip greitai, kaip Venecija, bet vis tiek…
Venecijos neįmanoma atrasti per vieną kartą, juolab per vieną dieną. Krūvos turistų dažnai taip ir keliauja – minios išsigrūda iš didžiulio kruizinio laivo, traukinio ar autobuso, kaip skruzdės subėgioja nuo vieno turistinio objekto iki kito, plūsdami miestą, koks jis pergrūstas ir ko čia visi suvažiavo, “kai aš čia atvažiavau“. Tuomet nakčiai išsibogina į aplinkinius miestelius ar kitus miestus. Dalis, be abejo lieka. Bet vakarais čia jau tikrai lengviau kvėpuoti. Pasikeičia ritmas ir greitis. Daugiau ramybės ir atsipalaidavimo. Trečią kartą būdami Venecijoje buvome išlaisvinti iš to jausmo, kai būtinai reikia pamatyti turistinių dešimtukų įžymybes ir galėjome ramiai rinktis nuošalesnius maršrutus: gatveles, tiltus, kanalus. Ir tai buvo iš esmės visai kitą Venecijos veidą ir miesto pojūtį piešiantys miesto peizažai.
Kitas dalykas, dėl ko mes ir važiuojame į Veneciją – jos garsioji meno bienalė. Tai turbūt pats žinomiausias meno padangės įvykis, sutraukiantis būrius meno išalkusių turistų. Ir jau vien dėl Venecijos bienalės šis miestas niekada negali būti toks pat, nes visas architektūrinis ir kultūrinis sluoksnis kas du metus yra perveriamas naujais šiuolaikinio pasaulio ir meno dūriais. Venecijos kultūra ir menas neišsemiami, jie kaip bedugnė, kur nukrapščius vieną paviršių, atsiveria dar ir dar naujų gylių. Ir rinktis gali labai plačiai – nuo viduramžių, renesanso, baroko, modernizmo iki šiuolaikinės kultūros. Kai aš žiūriu į Venecijos žemėlapį, visada matau dvi rankas, kurias jungia Didysis kanalas, išsiraitęs kaip “s“ raidė. Ir man tai tarsi skirtingų Venecijos laikotarpių, meno epochų, žmogaus kūrybiškumo jungtis.
Apie Veneciją galima kalbėti faktais, galima širdimi ir emocijomis. Kaip į ją bežiūrėtum, ji vienintelė tokia nepaprasta. Ir tikrai nepaprasta ten gyventi, kur sukeistos įprastos materijos, kur judėjimas vyksta siūbuojant lagūnos ir vandens kanalų ritmu. Čia yra mano senesnis foto pasakojimas iš ankstesnių kelionių į Veneciją – Atvirlaiškiai iš Venecijos. Tada mes gyvenome ne pačioje Venecijoje, o plaukdavome nakvoti į Lido di Jesolo kurortą. Tada buvo apiplauktos ir Murano, Burano bei San Mikelės salos. Bet visą laiką svajojome Venecijoje pabūti ne tik dieną, bet ir ankstyvą rytą ir naktį. Ir tikrai yra labai geras dalykas ne tik atrasti naujas vietas pasaulyje, bet tiesiog sugrįžti. Sugrįžti, kad ramiai atrastum iš naujo. Ir išties, negali išsemti Venecijos. Gyvenimo neužteks. Rūmai rūmeliai. Krūvos muziejų, kolekcijų, atnaujinamų vis naujais meno ir kultūros reiškiniais. Ir tas vandens jausmas. Vienu metu nešantis atsinaujinimą, bet ir tuo pačiu apokaliptinę grėsmę.
Taigi, Venecijos faktai. Taip. Jie padeda suvokti jos mastelį ir unikalumą:
- Venecijoje yra 417 tiltų, iš kurių 72 yra privatūs.
- Veneciją sudaro 118 salų. Miestas stovi ant alpinio maumedžio polių – ši mediena ypač atspari puvimui.
- Venecijoje yra 177 kanalai. S formos Didysis kanalas yra didžiausias ir padalija miestą į dvi dalis.
- San Marco varpinė arba Kampanilė, buvo pastatyta XII amžiuje ir sugriuvo 1902 metais. Bokštas buvo atstatytas visiškai toks pat kaip ankstesnis. Jis yra 98,6 metro aukščio ir yra penkta aukščiausia varpinė Italijoje.
- Venecija nugrimzta 1–2 milimetrus per metus.
- Venecijos gyventojų skaičius per pastaruosius 50 metų sumažėjo nuo 120 000 iki 60 000.
- Venecija buvo pastatyta maždaug prieš 1500 metų.
- Venecijoje yra viena siauriausių gatvių pasaulyje. Ji yra tik 53 cm pločio ir vadinama Calletta.
- Venecijos simbolis yra sparnuotasis Šv. Marko liūtas.
- Naujausias, vienas iš keturių pagrindinių tiltų per Didįjį kanalą – Ponte della Costituzione, pastatytas 2008 metais, jau nyksta, nors kiti tiltai stovi šimtmečius. Italijos teismas tilto architektui paskyrė 78000 Eur baudą už nekokybišką darbą.
- Venecijoje yra daugiau nei 450 rūmų ir 200 bažnyčių.
- Namai Venecijoje yra sunumeruoti pagal rajonus, o ne pagal gatves, todėl sunku rasti adresus, net paštininkams. Bet visada galima ieškoti nuorodų link pagrindinių objektų.
- Seniausia miesto katedra – Šv. Marko bazilika pastatyta 1094 m.
- Venecijoje yra apie 350 gondolų ir 425 gondolininkai. Šis skaičius nesikeičia, nes išėjusį į pensiją gondolininką kaipmat pakeičia kitas. Yra tik viena moteris gondolininkė ir tai patys gondolininkai vyrai sunkiai priima. Vidutiniškai gondolos yra 11 metrų ilgio ir sveria apie 600 kilogramų. Gondolos tapo neatsiejamu Venecijos simboliu jau nuo XI a. Kiekviena gondola turi vardą. Beveik visada tai moteriškas vardas, kurį suteikią gondolos vairuotojas. Vardas būna mylimosios, žmonos, dukros, mamos, meilužės… Gondola gaminama iš aštuonių medienos rūšių, iš viso ją sudaro 280 skirtingų dalių. Anksčiau gondolos buvo spalvingos ir padengtos įvairiais brangiais audiniais ir medžiagomis. Tačiau po 1562 m. įsakymo visos buvo nudažytos juodai, kad nedemonstruotų puikybės ir turto. Kita versija sako, kad gondolos buvo nudažytos juodai po Venecijoje prasiautusio maro, nusinešusio daugelio venecijiečių gyvybes.
- 1608 m. Venecijos taryba patvirtino, kad kaukes galima dėvėti tik per karnavalą. Pažeidę įstatymą būdavo griežtai baudžiami – nuo dvejų metų kalėjimo iki viešo mušimo ir pririšimo prie gėdos stulpo. Kaukės Venecijoje buvo nešiojamos lygybei palaikyti. Viduramžiais kaukės miestiečių buvo dėvimos beveik pusmetį nuo karnavalo tam, kad skirtingų luomų žmonės galėtų netrukdomi bendrauti.
- Venesuela, šalis Pietų Amerikoje, pavadinta itališku Venecijos miesto vardu. Venesuela ispanų kalba reiškia mažąją Veneciją.
- Pirmoji moteris pasaulyje, gavusi universiteto diplomą gimė Venecijoje 1646 m. Tai buvo Elena Lucrezia Cornaro Piscopia, kilminga venecijietė, pirmoji gavusi filosofijos daktaro laipsnį.
- Pirmasis pasaulyje kazino buvo atidarytas Venecijoje 1638 m.
- Visas Venecijos miestas ir lagūna 1987 m. dėl savo puikios istorijos ir architektūros tapo UNESCO pasaulio paveldo objektu.
Tokia neįtikėtina, be galo vaizdinga ir turtinga yra Venecija, galima būtų be perstojo apie ją kalbėti, rašyti ir svajoti vėl ten nuvažiuoti. Šalia jau anksčiau buvusio teksto ir visų Venecijos patirčių išskirsiu keletą šios kelionės atradimų, iliustruodama juos vaizdais.
Labai malonus radinys buvo fantastiškai jaukus knygynas Acqua Alta. Jo pavadinimas reiškia didelį vandenį arba tiesiog potvynį. Krūvos senų knygų, visokiausio žanro, kai kas sudėta ir drėksta bei pelyja tiesiog lauke. Lentynos iš gondolų, baidarių ir net vonių. Atvirukai, suvenyrai ir kokybiški grafikos atspaudai su Venecijos vaizdais. O smagiausia, kad šalia kasos tingiai guli du katinai, tarsi įkūnydami skaitymo malonumą ir lėtumą. Kol susiruošiau fotografuoti, vienas katinas kažkur išsliūkino, o kitas taip ir nepakilo nuo prekystalio.
Knygynas Libreria Acqua Alta:
Venecijos turgus šalia Rialto tilto, Mercato di Rialto labai vertas aplankymo. Tiek jūros gėrybių Lietuvoje tikrai nepamatysi. Kvapai atitinkami, bet atrodo tikrai žavingai. O po to reikia nueiti ir į jūros gėrybių restoraną. Tik ne turistų nusėstą, o atrasti tą, kur eina patys vietiniai. Vieną tokių restoranų aplankyti mums patarė apartamentų, kuriuose gyvenome savininkas. Ieškodami jo, jau buvome praradę viltį, visiška užkampinė siaura gatvelė, vedanti link jo nieko gero nežadėjo, bet galiausiai išnirome prie Didžiojo kanalo ir panašu, kad turistai šio restorano tikrai lengvai neatranda.
Venecijos turgus, Mercato di Rialto:
Dar vienas naujas šių metų kelionės objektas – Peggy Guggenheim kolekcijos muziejus. Daugelis turbūt žino Solomoną R. Guggenheimą ir jo muziejus. 1929–1930 m. būdamas šešiasdešimties metų amžiaus, turtingas Amerikos pramonininkas Solomon’as R. Guggenheim’as pradėjo kolekcionuoti svarbių modernizmo avangardistų: Vasilij Kandinsky, Paul Klee, Marc Chagall ir kitų darbus. 1937 metais Niujorke įkūrė muziejų, kuris dabar yra vienas žinomiausių muziejų pasaulyje. Muziejaus filialai yra visame pasaulyje: Guggenheim Bilbao, Peggy Guggenheim Collection Venice, Deutsche Guggenheim Berlin, Guggenheim Hermitage Museum Las Vegas, statomas muziejus Abu Dabyje ir buvo minčių jį statyti Vilniuje, bet idėja žlugo.
Marguerite „Peggy“ Guggenheim buvo Amerikos meno kolekcininkė, bohemos atstovė, Solomon’o Guggenheim’o dukterėčia. Jos tėvas Benjamin’as Guggenheim’as 1912 m. nuskendo su „Titaniku“. 1949 m. Peggy apsigyveno Venecijoje, kur visą likusį gyvenimą ir gyveno bei eksponavo savo kolekciją. Peggy Guggenheim kolekcijos muziejus yra šalia Didžiojo kanalo ir yra vienas žinomiausių Venecijoje. Rūmai, kuriuose įsikūręs muziejus, pradėti statyti 1750 metais, bet nebuvo baigti – pastatytas tik vienas aukštas. Gali būti, kad pinigai baigėsi, o gal suveikė kiti galios ir konkurencijos mechanizmai. Būtent todėl šiandien pastatas yra išskirtinis ir atrodo gerokai kitaip, nei kiti trijų – keturių aukštų pastatai Venecijoje. Peggy Guggenheim įsigijo šiuos rūmus – Palazzo Venier dei Leoni, pavertė juos savo namais ir atvėrė kolekciją visuomenei. Kolekcija apima svarbių modernizmo atstovų darbus, nuo P. Picasso iki J. Pollocko. Mums besilankant muziejuje dar veikė ir puiki laikina paroda, dedikuota garsiam skulptoriui, poetui, dadaizmo pradininkui Jean’ui (Hans) Arp’ui.
Viena įdomi istorija yra susijusi su Peggy Guggenheim kolekcijos muziejuje eksponuojamu kūriniu, Constantin Brancusi “Paukščiu erdvėje“:
Šis kūrinys buvo tarp kitų daiktų, kuriuos į Niujorką 1926 metais atsiplukdė garsusis ir kontroversiškas menininkas Marselis Duchamp’as. Muitininkai šio abstraktaus ir tam laikmečiui gana radikalaus C. Brancusi skulptūros darbo niekaip nenorėjo pripažinti meno kūriniu, o tai iš esmės keitė situaciją – meno kūriniams muito mokestis nebuvo taikomas, o metaliniams daiktams galiojo 40 proc. mokestis. Duchamp’as ir Brancusi pasiuto, prasidėjo metus trukę teismai, kur viena pusė aiškino, kad objektas per daug abstraktus ir neturi skulptūrai būdingų formų. Visgi laimėjo Brancusi – teismas patvirtino, kad tai originalus menininko kūrinys, tuo pačiu galima sakyti, kad Amerikos teismai tokiu būdu oficialiai pripažino abstraktųjį meną.
Peggy Guggenheim kolekcijos muziejus Venecijoje:
Venecijos nuotaikos ir keletas praktinių dalykų:
Iš Treviso oro uosto į Veneciją autobusai vyksta dažnai, kaina žmogui 12 Eur, važiuoja nepilną valandą. Venecijoje judėjimas, kaip žinia, kojomis arba vandeniu. Vienkartinis bilietas vandens autobusu – vaporetto, galiojantis 75 min kainuoja 7,5 Eur. Trijų dienų bilietas – 40 Eur. Tad planuojant kelių dienų vizitą tikrai apsimoka pirkti trijų dienų (72 val.) bilietą – tuomet be galvos skausmo galima judėti Didžiuoju kanalu, aplink Veneciją ir aplinkines salas. Vaporetto stotelėse reikia grai įsigilinti kaip viskas sustyguota – viena stotelės pusė būna skirta judėjimui į vieną pusę, kitą – į kitą. Didžiosiose, pagrindinėse stotelėse būna net po kelis stotelių punktus, tad prie kiekvieno reikia žiūrėti lentas, kuriose būna aiškiai surašytos kryptys ir stotelės, link kur juda vandens autobusas. Pasiplaukiojimas gondola kainuoja apie 80 Eur už pusvalandį. Beje, kartasi kojomis nueti būna greičiau, nei nuplaukti. Mes gyvenome visai šalia San Marco aikštės, tad iki Rialto tilto pėstute eidavome penkias minutes, o plaukti išeidavo daugiau nei dvidešimt. Ir apskritai Venecijoje reikia vaikščioti ir sąmoningai leisti sau pasiklysti – tik taip atrandamos įdomesnės vietos, kuriose nėra tursitų. Kai įkėliau nuotraukas į socialinį tinklą, vienas žmogus pakomentavo “O kur turistai?”. Yra jie, bet reikia pabandyti nuo jų pabėgti. Valgyti ir gerti kavą taip pat nerekomenduojama ten, kur tursitų minia. Geriausia atrasti vietą, kur sėdinėja patys vietiniai.
Na, ir, be abejo, vienas mūsų kelionės tikslų – 58-oji Venecijos bienalė su didžiule tarptautine dailės paroda, pavadinimu “May You Live In Interesting Times“ („Gali būti, kad gyveni įdomiais laikais“) bei daugybės šalių paviljonais, išsibarsčiusiais Giardini soduose, Arsenale bei visoje Venecijoje. Parodos pavadinimas nurodo netikrumo, krizės , suirutės laikotarpius – „įdomius laikus“, būtent tokius, kokiais mes ir gyvename šiandien. Daugybė menininkų kalbančių apie klimato pokyčius, grėsmes, virtualias dirbtines tikroves ir iš to kylantį trapumą. O istorinis, jaudinantis ir labai smagus Lietuvai faktas, kad būtent trys lietuvės kūrėjos: Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė nušluostė nosis visam pasauliui ir laimėjo pagrindinį prizą, Auksinį liūtą už geriausią šalių paviljoną. Jų sukurta opera “Saulė ir jūra“ (“sun and Sea“), kur ant smėlio gulintys daininkai operiniais balsais apdainuoja klimato kaitos, kūniškumo, ekologijos ir vartotojiškumo temas. Paviljonas įrengtas istoriniame Venecijos arsenale, kur anksčiau veikė laivų statykla. Eilės į operą nesibaigia, žmonės iš viso pasaulio trokšta pamatyti ir išgirsti šį pasirodymą. Labai labai vertą apdovanojimo pasirodymą.
Ir jau vėl noriu grįžti į Veneciją – rankioti dar nesurinktų trupinių, gerti juos nuotaikas ir tiesiog jausti šį miestą. Kaip dažnai yra cituojama Peggy Guggenheim – „Įprasta manyti, kad Venecija yra ideali vieta medaus mėnesiui. Tai rimta klaida. Gyventi Venecijoje ar net ją aplankyti reiškia, kad įsimyli patį miestą. Niekam kitam jūsų širdyje vietos nelieka“.
58-osios Venecijos bienalės (2019) fragmentai:
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą