Kėdainiai – miestas pro kurį tekdavo ir tenka pravažiuoti galybę kartų, bet užsukti vis nepasisekdavo. Vis pažiūrėdavom pravažiuodami į cheminių atliekų kalnus ir vis atidėdavom – “na, kitą kartą tai tikrai užsuksism…“. Tokia “tranzitinių“ miestų dalia, matyt.
Vis dėlto Kėdainiuose yra ką pamatyti. Nepaisant sekmadieninės tuštumos pojūčio mieste, kuomet mes po jį bastėmės, čia galima pamatyti puikios senamiesčio architektūros, įvairių tautų ir religijų kultūrinio palikimo, išragauti unikalių kulinarinių eksperimentų, o be to, kiekvienas gali rasti savo ypatingą atradimą ir netikėtumą. Man, pavyzdžiui, toks atradimas buvo Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija su puikiomis parodomis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išeivė, menininkė Janina Monkutė-Marks nusprendė padovanoti gimtinei savo kūrybą. Su moderniais tekstilės, tapybos ir grafikos darbais galima susipažinti nuolatinėje autorės ekspozicijoje, taip pat rengiamos keičiamos parodos, vyksta edukacinės veiklos.
Kėdainių miesto istorija prasideda XIV amžiuje, kada 1372 m. Kėdainių miesto vardas buvo pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose – Hermano Vartbergės ,,Livonijos kronikoje“. Pasak legendos, Kėdainių pavadinimas kilęs iš turtingo pirklio Keidangeno, atvykusio iš Kuršo ir įkūrusio nedidelį žvejų ir žemdirbių kaimelį, vardo. Kėdainiai pradėjo augti ir plėstis nuo XV amžiaus vidurio kaip svarbus regioninės prekybos centras, tam įtakos tikrai turėjo tai, kad Kėdainiai tuomet atiteko Radvilų giminės, nulėmusios tolimesnę miesto ateitį, atstovui Radvilai Astikaičiui. Tuo metu buvo pastatytas dvaras bei pirmoji gotikinė Šv. Jurgio bažnyčia (~1460), atsirado pirmoji turgaus aikštė – Senoji rinka. Kad Kėdainiuose būta turtingų žmonių, liudija aptiktas pirmųjų lietuviškų sidabrinių monetų lobis.
Valdant kunigaikščiui Jonui Radvilai XVI a. Kėdainiai septyneriems metams tapo Žemaitijos administraciniu centru. Po kunigaikščio Jono Radvilos (1542 m.) mirties Kėdainiai atiteko jo dukrai Onai Radvilaitei (1525–1600), kuriai ištekėjus už Vitebsko vaivados Stanislovo Kiškos, Kėdainiai atiteko Kiškų giminei. Šios giminės rūpesčiu nuo 1549 m. miestas tapo vienu pirmųjų ir aktyviausių reformacijos židinių LDK, o 1590 m. Kėdainiams buvo suteiktos Magdeburgo teisės, kuriomis miestas įgavo savivaldos teisę, buvo patvirtintas pirmasis Kėdainių herbas su Kiškų giminės simbolika.
1627 m. Kristupas Radvila patvirtino senąsias Kėdainių miesto laisves ir suteikė naująjį herbą. Tais pačiais metais buvo suteikta teisė Kėdainiuose laisvai įsikurti ir netrukdomai iš jų išvykti. Todėl mieste apsigyveno nemažai atvykėlių iš kitų LDK miestų, taip pat iš Lenkijos, Vokietijos ir Škotijos. Kristupas Radvila rūpinosi atvykėliais ir palankių mokesčių politika skatino jų įsikūrimą mieste.
Nuo XVII amžiaus vidurio Kėdainių Senosios rinkos prieigose įsikūrė žydai, kurių religinė bendruomenė (kahalas) ilgainiui tapo viena iš didžiausių Žemaitijoje. Senosios rinkos šiaurinėje dalyje žydai pastatė sinagogą, prie jos – ligoninę, įkūrė nemažai smuklių ir krautuvių, o amatininkai buvo susibūrę į cechą. Žydai buvo pavaldūs dvaro jurisdikcijai. Įdomu, jog būtent žydų iniciatyva Kėdainiuose XIX a. antroje pusėje suklestėjo agurkų verslas. Čia buvo didžiausi šių daržovių auginimo plotai visame Pabaltijyje. Kiekvienais metais – apie 150 ha agurkų, apie 100 centnerių agurkų sėklų ir apie 300 tūkst. agurkų ir pomidorų daigų!
1648 m. pietinėje Kėdainių dalyje, prie Knypavos turgavietės įsikūrė rusų stačiatikiai. Miesto savininko Jonušo Radvilos antroji žmona Marija Mogilaitė buvo stačiatikė, todėl jos prašymu 1652 m. buvo pastatyta medinė stačiatikių cerkvė ir prie jos įkurtas vienuolynas. Vienuolyne gyveno tik keli vienuoliai, o pati bendruomenė buvo nedidelė, todėl ir didesnės reikšmės miesto ūkiniam ir visuomeniniam gyvenimui neturėjo.
Centrinėje miesto dalyje, prie pagrindinės Didžiosios pilies gatvės ir Didžiosios rinkos turgavietės gyveno evangelikai reformatai – į Kėdainius atsikėlę škotai, ieškoję savo ,,pažadėtosios žemės“ – utopinės Antilijos. Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia (statyta 1631–1652) buvo globojama Radvilų. Kairiojoje miesto pusėje, aplink Šv. Jurgio bažnyčią, nuo seno gyveno katalikai. Mieste gyvavo ir arijonų bendruomenė, kuri čia veikė viešai iki 1658 m., kai visi arijonai Seimo sprendimu buvo išvaryti iš LDK ir Lenkijos.
XVII amžiaus viduryje Kėdainiai buvo įvairių tautybių ir religinių konfesijų miestas. Miestą valdė miestiečių renkamas Magistratas, kurio nariais galėjo būti visų tikybų ir tautybių miestiečiai. Skirtingų religinių konfesijų miestiečius saugojo 1627 m. pasirašytas taikaus sambūvio principas. Nuo 1659 m. Kėdainius valdė Jonušo Radvilos pusbrolis Boguslavas Radvila (1620–1669) – paskutinis Radvilų Biržų ir Dubingių giminės atstovas.
Kėdainių senamiestis – valstybinės reikšmės urbanistinis paminklas, gausiai lankomas turistų. Tai vienas iš septynių išlikusių senamiesčių Lietuvoje. Šalia Kėdainių traukinių stoties galima pamatyti Lietuvos urbanistiniam kraštovaizdžiui neįprastą vaizdą – minareto bokštą, karūnuotą islamo kultūros pusmėnulio simboliu. Tai dar vienas liudijimas, kad Kėdainiai visuomet buvo daugiakultūris miestas. Tai vienas iš dviejų minaretų Lietuvoje (kitas yra prie Kauno mečetės) ir vienintelis, laisvai stovintis minaretas šalyje. Pastatytas 1880 m. rusų generolo Eduardo Totlebeno, kuriam priklausė Kėdainių dvaras. Minaretas skirtas atminti Rusijos-Turkijos karą. Viena legenda pasakoja, kad generolas jį pastatė musulmonų tikėjimo žmonai, kita sako, jog egzotiškąjį statinį jis išmūrijęs meilužei, trečia skelbia – minaretas atgabentas iš Bulgarijos miesto Pleveno: ten generolas per 1877–1878 m. Rusijos ir Turkijos karą jį dažnai lankydavęs ir pavargęs nusnūsdavęs ant jo laiptų. Greičiausiai statinys buvo pastatytas iš sentimentų Balkanams. Iš minareto Kėdainių ir jų apylinkių savininkas rodydavo svečiams parką ir savo valdas. Mečetėje ir aivane generolas saugojo savo praeitį šlovinančius daiktus. Minareto aukštis – 28 metrai.
Gražiausioje pagrindinėje senamiesčio erdvėje – Didžiojoje Rinkos aikštėje Radvilų giminės istoriją vaizduoja įspūdingas skulptoriaus Algirdo Boso sukurtas paminklas „Skrynia“. Masyvus bronzos ir granito kūrinys – LDK iždą simbolizuojanti skrynia, virš jos iškilęs LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos biustas, iškalti Kristupo Radvilos Perkūno ir Kristupo Radvilos II bareljefai. Skulptūra gausi istorinių simbolių, kuriuos žiūrėtojas gali bandyti iškoduoti.
Beje, garsus rašytojas Česlovas Milošas (lenk. Czesław Miłosz) yra kilęs iš Kėdainių rajono, čia galima rasti ir jam dedikuotą meninę instaliaciją – “Milošfoną“. Žymus visame pasaulyje poetas ir rašytojas visada siejo save su Lietuva, sakydavo esąs paskutinysis LDK pilietis. Už gimtąją Lietuvą ir Nevėžio upės apylinkes Kėdainių rajone išaukštinusį romaną „Isos slėnis“ (1955) Česlovui Milošui 1980 m. buvo suteikta literatūrinė Nobelio premija. Šiuo metu jis yra vienintelis lietuvių kilmės Nobelio literatūros premijos laureatas.
Na, o kad būtų smagu visapusiškai, dar galima paragauti agurkų ledų ar čeburekų. Tikrai verta skirti laiko pasivaikščioti Kėdainių senamiesčiu, akmenimis grįstomis gatvelėmis ir pajausti istorinę miesto dvasią.
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą