Miestus galima atrasti skirtingais pjūviais – tyrinėjant architektūrą, lankant muziejus, degustuojant vietinę ar globalią virtuvę. Galima miestuose tiesiog būti ir nieko neveikti – leisti sąmonei ir pasąmonei pasyviai plaukti miesto paviršiais ir gyliais, jausti vietovės kvapus, vibracijas ir garsus. Miesto tapatumą galima atverti ir kitaip – keliaujant gatvės meno kūrinių vertikalėmis ir horizontalėmis. Šį kartą – apie Šiaulius. Per keletą metų čia atsirado įvairių naujų meno kūrinių viešose miesto erdvėse – nuo sienų tapybos iki įvairiausių skulptūrinių objektų – keistų, provokuojančių, žaismingų, melancholiškų, drąsių, ramių… Skirtingi, kasdienybės monotonijai iššūkį metantys kūriniai. Treniruotė apsnūdusiam protui. Be jų jau būtų kitaip – plikos ir pilkos betono sienos su mumis niekaip nekalba ir mūsų nejaudina. Komunikacija ima rastis, kai yra turinys. Ne veltui sūnus, būdamas kokių penkerių metų, intensyviai ir garsiai svarstė, kad paprastos namų sienos yra absoliučiai neįdomios, kad jas reikia išpiešti ir nuspalvinti. Tiesa kalba vaiko lūpomis.
Renesanso epocha iškėlė menininko asmenybę. Verta prisiminti, kad iki tol menininko statuso nebuvo, jis buvo prilyginamas paprasčiausiam amatininkui – staliui ar laivadirbiui, kuris moka gerai ir dailiai pagaminti daiktą. Būtent tuomet atsirado suvokimas, kad Italijos miestai savo identitetą gali susikurti pasitelkdami didžiųjų menininkų – Mikelandželo, da Vinčio ar Botičelio linijas, spalvas, potėpius. Renesanso laikais, kuomet atsirado pirmieji prekybininkai meno kūriniais, buvo nesuvokiama, kaip kūriniai, buvę gana uždaroje bažnyčios ar aristokratijos regimojo pasaulio teritorijoje, atsirado turguje tarsi pigi prekė. O dabar meno kūriniai ne tik kad nepriklauso uždarų kastų akims, bet dar ir dirgina mūsų vaizduotę viešose erdvėse. Dabartiniai milijonieriai neretai save tapatina su didžiųjų menininkų asmenybėmis, jų unikalumu, įsigydami kūrinius aukcionuose – plodami už juos nesuvokiamas sumas ir išpūsdami kainas iki neįtikėtinų aukštumų. Nes kito van Gogh’o, Warhol’o, Pollock’o ar Basquiat’o jau tiesiog nebus.
Miestai ir dabar konkuruoja, ieško savo tapatumo remdamiesi menininkais, jų idėjomis, novatorišku, kitokiu žvilgsniu į mus pačius, į mūsų aplinką. Kažkada Gustave’as Eiffel’is sukėlė absoliutų paryžiečių nepasitenkinimą ir pasipriešinimą pastatydamas bokštą – “pabaisą“ iš gelžgalių ir uzurpuodamas įprastą miesto horizontą nesuvokiamu svetimkūniu. Prieš šimtą trisdešimt metų pastatyta ir turėjusi būti laikina konstrukcija kaip įkalta stovi iki šių dienų kaip neatsiejama vizualinė Paryžiaus identiteto dalis. Nieko nėra amžiniau nei laikinumas…
Būtent menininkai, pasitikėjimas jais ir kūrybinės laisvės nevaržymas gali pastūmėti link pačių įdomiausių sprendimų, kurie miestus paverčia gyvais organizmais su pačiomis keisčiausiomis ir netikėčiausiomis istorijomis bei legendomis. Miestas yra tikrai miestas, kai jis kinta, pulsuoja, sugriūna ir vėl atsinaujina. O kas belieka Šiauliams, kai karai nušlavė aštuoniasdešimt procentų miesto architektūros, o sovietai nesismulkino ir pristatė anemiškų blokinių dėžių. Piešti! Piešti ant sienų. Kurti įvairiausius objektus, formuoti naujus reginius ir teritorijas žvilgsniui ir apsnūdusiai sąmonei. Atiduoti pilkas sienas menininkų drąsai ir laisvei. Ir tada viskas ima atrodyti gerokai įdomiau. O pačiam menininkui siena – tai jo idėjų ir vaizduotės ruporas bei galimybė pasiglemžti praeivio žvilgsnį ir dėmesį, kad šis pasižavėtų, suklustų, paklaustų, nustebtų, atrastų, suprastų… Beje, net ir sovietiniais laikais Šiauliai garsėjo savo sienų tapyba, dizaineriškais meniniais akcentais ir pirmuoju sovietijoje ir trečiuoju Europoje pėsčiųjų bulvaru.
Gatvės menas, užgimęs priešistoriniuose uolų piešiniuose visu trenksmu pasaulyje išsiskleidė praeito amžiaus septintajame – aštuntajame dešimtmetyje. Niujorkas, Paryžius, Berlynas tapo naujomis menininkų drobėmis. Ir dabar tai jau neatsiejama miestų kraštovaizdžio dalis. Taip kaip ir nuo šios kultūros neatskiriamas gatvės meno ikona tapęs garsusis graffiti chuliganas Banksy, savo darbais nuolat pažeriantis kritikos visuomenės įpročiams ar primėtantis akmenų į politikų daržą. Tokio menininko darbų geidžia kiekvienas miestas, o populiarumą didina dalijimasis darbais socialiniuose tinkluose. Ir gatvės menas iš nelegalių grafičių vis labiau tampa įteisintomis miestų saviraiškos formomis. Ir čia labai svarbūs kontekstai ir idėjos, kurias menininkų vaizduotė padalija visiems. Pietvakarių Anglijos Bristolio muziejus 2009 metais pasiūlė Banksy jame parodyti savo darbus. Jis pasielgė kaip itin jautrus aplinkai, situacijai ir kontekstui menininkas – savo kūrinius įkomponavo į tuščias muziejaus erdves šalia kitų muziejaus kūrinių, tokiu būdu tarsi surišdamas juos į vieną visumą. Bristolio muziejaus lankomumas šoktelėjo į nebūtas aukštumas. Muziejuje apsilankė žmonės, prieš tai niekada jame nebuvę… Garsiojo Banksy, kuris, kaip ir dera tikram gatvės menininkui, dirba anonimiškai, kūriniai neretai būna uždažomi, nes yra neteisėti, nors vietiniai žmonės jau visai to nenori.
Siena – tai lyg riba, atskirianti erdves, žmones, veiklas, pojūčius. Sienomis mes kuriame savo klaustrofobiškas erdves, saugiai už jų slepiamės arba esame jų įkalinti. Sienomis atsiveriame ir pakliūname į dirbtinę izoliaciją. O meno kūriniai, prabildami savo universaliu žodynu, sienas paverčia plastiškomis vizualumo salomis, ugdančiomis toleranciją ir atvirumą. Ir “čia – dabar“ akimirka akistatoje su meno kūriniu tampa gerokai gyvesnė ir tikresnė.
Kviečiu pakeliauti po Šiaulių miestą ir atrasti jo meniškus pasakojimus. Nes būtent gatvės meno kūriniai gali nuvesti mus į labai netikėtus atradimus apie kultūrinę miesto raidą, čia kuriančius ir atvykusius menininkus. Šiaulių miesto sienos persikūnija į Tado Vincaičio riterį spindinčiais šarvais, menantį Saulės mūšį, o iš čia ir Šiaulių miesto legenda, nors mes taip ir nesužinojome, kur gi tas mūšis iš tiesų vyko. Čia galime sutikti Algirdą Julių Greimą su įspūdingais ūsais ar įsikandusį cigaretę, nes jis rūkė be perstojo, net ir skaitydamas paskaitas studentams. Kūriniai mums primena apie garsiojo semiotiko sąsajas su Šiaulių miestu. A. J. Greimo portretą sukūrė puiki tapytoja Laura Guokė, kuri nurungusi keletą tūkstančių varžovų iš aštuoniasdešimties šalių tapo Didžiosios Britanijos “BP Portrait Awards“ nugalėtoja 2016 metais. Tik jau su kitu, Petro portretu. Sekdami jos pėdsakais galime atsidurti ir pabėgėlių stovyklose ar tiesiog nykstančiame Lietuvos kaime ir pabandyti suvokti, ką jaučia žmonės, atsidūrę tokiose aplinkybėse.
Vaikštinėdami pėsčiųjų bulvaru ir kilstelėję aukštyn galvas, galime atrasti balkonus, kuriuos ištapė Arūnas Uogintas. Tai spalvingi ir linksmi “paminklai“ jau išėjusiems charizmatiškiems miesto kūrėjams. Reda Uogintienė savo sukurta ir ant pastato kampo apgyvendinta laume vėl mums primena Greimą, kuriam laumių tema buvo labai artima. O ar kas žino, kaip iš tikrųjų atrodo laumė? Jei pasigilintume į šios menininkų poros kūrybinę biografiją, atrastume ne tik jų kūrinių plastiką ir idėjas – ten slypi ir Šiaulių miesto performanso meno istorija, scenografijos teatro spektakliams, avangardinės mados eksperimentai.
Sigito Prancuičio asambliažas “Teleradijo žinių miksažas“ ne tik puikiai susikalba su už sienos veikiančiu radijo ir televizijos muziejumi. Gilindamiesi plačiau į Sigito kūrybą, galime atrasti puikios, jautrios ir subtilios modernistinės tapybos raidą bei unikalumą Šiaulių mieste, menininko sukauptų daiktų istorijas, sulipdytas į fantastiškus asambliažus ir atgimusias naujomis prasmėmis. Martyno Gaubo meninis akcentas “Penzeliukas“ gali papasakoti pirmojo diplomuoto Šiaulių miesto dailininko Gerardo Bagdonavičiaus gyvenimo ir kūrybos istoriją, o to paties menininko sukurti batai gali nuvesti tiek į garsiojo šiauliečo Chaimo Frenkelio odų karalystę (tuo metu vieną didžiausių Rusijos imperijoje), kuri ir pačius Šiaulius augino kaip miestą, tiek į sovietinį “Elnio“ fabriką. Čia galime atrasti ir visą modernistinę miesto istoriją, ir tragiškus karų laikotarpius. O buvusio sovietinio monumento vietoje Salduvės piliakalnyje kaip Ikaras skrydžiui išskleidė rankas Gintauto Lukošaičio skulptūra “Deguonis“, suraišiojanti savyje labai skirtingus istorinius ir kultūrinius praeities ir dabarties kontekstus: antiką, renesansą, sovietmetį ir dabartinius laikus bei realijas. Didžiulė Donato Jankausko-Duonio skulptūra “Nerimas“ paniro į Talkšos ežerą. Prisiminkime garsųjį M.K.Čiurlionio paveiklsą “Ramybė“ ir pamatysime tam tikras sąsajas ir aliuzijas. Milžiniškas King Kongas žvelgia į mus iš ežero vidurio tarsi ketindamas išnirti visa savo didybe. Jis ir baugina, ir linksmina, bet netikėtumo faktorius pats stipriausias. O pamąstyti tikrai yra apie ką: ir apie pop kultūrą, ir apie globalėjantį pasaulį, ir mus supančią artimiausią aplinką. King Kongas turi ir draugę savo nebyliems pokalbiams – garsiąją skardinę Viliaus Purono “Lapę“, kuri jau tapo tam tikru miesto simboliu. Dar viena iš šiuolaikiškos medžiagos – putplasčio sukurta Gintaro Linkevičiaus skluptūra “Chameleonas“ – tikras atradimas nuobodžiaujančiam praeiviui ir, be abejonės, smagumas vaikams.
Sauliaus Gudelevičiaus sukurtas meškiukas iš Šiaulių herbo ridena rutulius su miesto gimtadienio skaičiais 3D kūrinyje. Ir antropomorfiška Martyno Šniokos ir Edvardo Šepučio lapė, savais dažniais susikalbanti su kita, skardine miesto lape Talkšos ežero pakrantėje, kurios autorius Vilius Puronas. Jei pasigilinsime į juodai baltą Petro Rakštiko piešinį, atrasime ne tik nežemišką princesę su pabėgusia šukuosena, bei ir už viso to slypintį puikų rašytoją ir jo meistriškus esė. Lygiai taip pat galime atrasti ir tyrinėti ir kitų žinomų Šiaulių miesto jaunosios ir viduriniosios menininkų kartos kūrybą miesto pastatų sienose: Dainiaus Trumpio, Beno Alejūno, Edmundo Birgėlos, Adomo Žudžio, Roko Blėdžio, Martynos Ratnikaitės, Dalvyčio Udrio, Mindaugo Lukošaičio, Virginijaus Kinčinaičio, Daliaus Puzino darbus, kurie iš tiesų nėra gatvės menininkai, bet priėmė iššūkį savo drobes, fotografijas, grafikos lakštus iškeisti į monumentalias sienų plokštumas. Čia rasime ir gerai Lietuvoje ir užsienyje žinomų “tikrų“ gatvės menininkų Tado Vincaičio, Edvardo Šepučio, Martyno Šniokos, Morfai – Timotiejaus Norvilos, italų menininko Guido Bisagni kūrinius.
Pjūvių ir gylių, kuriuos atveria miesto sienos gali būti labai daug. Svarbu pamatyti. O tada atrasti. Ne tik paviršiaus plastiką, bet ir po ja slypinčias miesto istorijas ir gyvas legendas. Didžioji dalis kūrinių įsikūrę miesto bulvare, kai kurie – keli žingsniai nuo jo. Tad keliaujant nuo turgaus link Talkšos ežero arba atvirkščiai galima atrasti ir patyrinėti meninį miesto veidą.
Teksto ir fotografijų autorė Ernesta Šimkienė.
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą