Molavėnai. Mėnuo Juodaragis. Burtai

Ar esate buvę Molavėnuose? Man tai buvo absoliutus šios vasaros atradimas Lietuvoje. Molavėnų vardo nebuvau nei mačiusi, nei girdėjusi. Nei viena, nei dviem akimis ar ausimis. Ir kai sužinojau, kad festivalis “Mėnuo Juodaragis“ rugpjūčio pabaigoje vyks Molavėnuose, įsivaizdavau plynę, na gal kažkiek medžių, netoliese fermas – maždaug toks reginys vaizduotėje buvo iškilęs prieš važiuojant į šią nežinomą man erdvę. Rašau, erdvę, nes kai patekau čia, supratau, kad net ir realiame pasaulyje įmanoma sukurti pačias neįtikėčiausias paralelines erdves, pripildytas mistiškos energijos, ritualizuotų šamaniškų būsenų ir betarpiško santykio su praeitimi, gamta bei pačiu savimi. Lėto būvio su vieta ir laiku pleištas skubančiame pasaulyje. Magiškas žingsnis atgal į praeitį, bet tuo pačiu į esmes – savęs, kaip žmogaus, genties paieškas, bandant suvokti, kas buvome ir kas esame.

Taigi, baltų kultūros festivalis “Mėnuo Juodaragis“. Festivalio programėlėje labai gražiai buvo įvardytas neatsitiktinis atsitiktinumas. Būtent tokiu būdu ir patekau šiemet į šį genties šventimą: burtus, kuždesius, ritualus, ritmus, garsus, apeigas. Būnant ten apima keista transo būsena, nes tik įžengęs į festivalio teritoriją, suvoki, kad išskridai į kitą “kosmosą“, kupiną šamaniškų burtų ir stebuklų. Ir baisiausia, kad jis kažkaip įtraukia, pasiglemžia ir grįžti iš jo nelabai norisi. Nes šiame festivalyje yra dirginami patys įvairiausi pojūčiai, kutenama sąmonė ir pasąmonė, praeitis ir dabartis. Čia labai ryškiai sau pajauti, kiek daug nežinai apie protėvių gyvenimą ir būdą didelio būrio į tai besigilinančių žmonių, šeimų ir genčių kontekste. Jie groja senoviniais instrumentais, nešioja pagonišką laikmetį atspindinčius rūbus, papuošalus, verda ir geria keisčiausių žolių ir šaknų nuovirus smilkydami dar keistesnius kvapus. Ir migruodamas skirtingose erdvėse jautiesi kaip magiškoje kelionėje.

Festivalio tema šįkart buvo burtai. Na, ir tikrai festivalis būrė visais įmanomais būdais: garsais, šviesomis, kvapais, reginiais. Traukė iš praeities senolių išmintį, tradicijas, amatus, gyvenimo būdą, mitologiją. Ir man, šiuo atveju, muzika liko antrame plane. Ir tai ne minusas, o iš tiesų labai svarbus ir išskirtinis festivalio braižas – visumos ir bendros kolektyvinės energijos, buvimo čia ir dabar akcentas. Festivalis sąmoningai neatskleidė ir muzikinių grupių pavadinimų, dalyvausiančių festivalyje, iki pat renginio atidarymo, tarsi, siųsdamas žinutę, kad svarbiausia susiBURTI, o tuo pačiu, Juodaragis deklaravo savo genčiai ir auditorijai – taip, pasitikėkite festivaliu, mūsų siūloma muzikine kelione ir pasinerkite į bendrą kelionę laiku ir erdve. Gal tai nėra mano pati pačiausia muzika, bet visas kokteilis tikrai vykęs.

Apie fizinę Molavėnų erdvę – šios vasaros atradimą. Tai didžiulis piliakalnių kompleksas ir iš tiesų išskirtinė vietovė Šešuvies dešiniajame krante. Kai kurių istorikų nuomone, šioje vietoje kadaise buvę garsieji Pilėnai, tačiau patvirtinančių faktų ar dokumentų nėra. XII amžiuje, prasidėjus kryžiaus žygiams į Lietuvą, Molavėnų apylinkėse gyvenusiems žemaičiams buvo nesaugu, todėl reikėjo statyti medinę pilį.

Labai keista, kad mes liaupsiname Kernavę, o tokia vieta, tikrai prilygstanti jai, lieka nežinoma. Tai nėra tiesiog kalnelis, kurį dažnai randame lankydami piliakalnius. Tai didžiulė teritorija su įrengtais laiptais, takais ir tilteliais, jungiančiais skirtingas piliakalnių komplekso dalis. Slėnyje vinguriuoja upelis, sukurdamas fantastišką reginį, kuris kaip piešinio linija išraižo slėnio plokštumą ir ypatingai gerai atrodo nuo aukštesnių vietų. Ir man tai yra stebuklas, kad apie šią vietą nėra tiek daug informacijos, kad visa tai kažkaip praslydo nepastebėta ir nežinota.

O būnant festivalyje jausmas toks, tarsi visą piliakalnių kompleksą protėviai supylė nujausdami, kad čia kažkada vyks mitologija alsuojantis festivalis “Mėnuo Juodaragis“, kad kalnelius ir pylimus supylė taip, kad galima būtų patogiai įrengti scenas, o garsai skirtingose scenose nepjautų vienas kito. Kad galėtume matyti atsiveriančias festivalio scenas ir erdves nuo kalno viršaus ar medžių kamienų fone ir turėtume laisvę pasirinkti erdvę būti pačiame festivalyje. Pagarba festivalio rengėjams už savitą braižą, tradicijų tęstinumą ir naujovių paieškas, už koncepcijos grynumą, už ilgas vietovės paieškas ir pačių įvairiausių saviraiškos ir kūrybos formų suliejimą į vientisą organą, į burtais ir magija tvinksinčią juodaragišką erdvę. O pilnatis tas dienas buvo tokia pat mistiška, kaip ir pats festivalis. Ir aš iš tikrųjų neįsivaizduoju, kaip įmanoma senovines tradicijas išsaugoti ir puoselėti taip sparčiai globalėjančiame pasaulyje, nesuvokiu, kaip tos tradicijos įsikomponuos ateities kontekste, bet tikrai turėjau progą suvokti, kad yra gentis, kuri tuo rūpinasi ir saugo.

Tikiu, kad Raseiniai prabils garsiau ir apie patį Molavėnų piliakalnių kompleksą, nes atklydusi čia festivalio takais ir netikėtai atradusį šią istorinę vietovę, tikrai ketinu jį patyrinėti ir natūraliomis aplinkybėmis, nes vieta tikrai įspūdinga.

Foto ir tekstas: Ernesta Šimkienė, 2018