Nuo Rokiškio langinių iki senuko Stelmužės ąžuolo

Rokiškis nuo mūsų tokioje “nepakeliui“ vietoje, kad labai ilgai ruošėmės į tą pusę važiuoti. Ir prisiruošėm… Spalvotų langinių ir kitų grožių pažiūrėti. O nuvažiavę iki Rokiškio, dar pasiekėme ir Zarasus bei Stelmužės ąžuolą. Ryškiai per trumpa diena tokiam turui, nes vien nuostabiuose Zarasų regiono ežerynuose galėtum ilgai mirkti vasaros karštyje.

Bet pradėkime nuo Rokiškio. Man visuomet imponuoja meninės intervencijos į miesto erdves. Rokiškyje taip nutiko su langinėmis ir tai yra vienintelis Lietuvoje tapytų langinių miestas. Daugiau nei 300 spalvingų langinių puošia Rokiškio miesto Respublikos, Kauno, Kęstučio, Ąžuolų, Sodų, Vilniaus, Mikėno gatvių bei Rokiškio rajono Jurgiškių, Kamajų, Antakriaunio, Bajorų, Salų, Šetekšnų kaimų namus. Ši unikali namų puošybos tradicijos atgaivinimo idėja kilo 2003 metais dailininkui Arūnui Augučiui ir iki šiol sėkmingai vykdoma – langinių pleneruose dalyvauja menininkai iš visos Lietuvos bei užsienio. Tad langinių paieška, jų apžiūrėjimas gali būti puikiu orientaciniu žygiu po Rokiškį. Taip ir pačių langinių prisižiūrėti galima, skirtingų menininkų stilių atrasti ir patį miestą tokiu būdu daugiau apžiūrėti ir patyrinėti.

Rokiškio langinės:

Rokiškio miestas įeina į sėlių genties gyventos teritorijos ribas. Pirmą kartą minimas 1499 m. Rokiškyje gyveno kunigaikščiai Krošinskiai, valdę miestą 200 metų. Vėliau Rokiškio dvaro savininkais tapo grafai Tyzenhauzai, pastatę iki šių dienų išlikusį Rokiškio dvaro ansamblį, neogotikos architektūros paminklą – Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią. XVIII a. pabaigoje I. Tyzenhauzas pertvarkė miestelį – suformuota erdvi stačiakampė aikštė, kurią su dvaru jungė 1 km alėja. Tyzenhauzų iniciatyva Rokiškyje pastatyti prekybos namai (prekybos rūmai), viešbutis, alaus darykla, plytų fabrikas, malūnas, ligoninė, mokykla. Miestelis pradėjo sparčiau augti 1873 m., kai per jį buvo nutiestas geležinkelis.

1883 m. Rokiškyje atidaryta muzikos ir giedojimo mokykla, vėliau tapusi vaikų muzikos mokykla. Čia mokėsi tokie grandai kaip Juozas Tallat-Kelpša, Juozas Gruodis, Mikas Petrauskas. Įdomu, kad 1961–1985 m. veikė Rokiškio oro uostas, aptarnavęs reguliariai skraidžiusius An-2 tipo lėktuvus maršrutu Rokiškis-Vilnius.

Rokiškio kraštas ypatingas tuo, kad savo teritorijoje net triskart atkartoja šalies kontūrus. Tai rajono ribos žemėlapyje, sala Dviragio ežere ir Apvalusis ežeras. Rokiškyje mus iš tiesų labai nustebino įspūdinga bažnyčia – ko gero gražiausias Lietuvos neogotikos ansamblis – švento Mato bažnyčia. Labai patiko šalia bažnyčios pastatyta Šv. Juozapo koplyčia, kuri yra nacionalinis architektūrinis ir sakralinis paminklas. Po koplyčia yra kripta, kurioje palaidotas bažnyčios fundatorius – grafas Reinoldas Tyzenhauzas (1830–1880).

Dar vienas lankytinas objektas yra Rokiškio dvaras ir visa teritorija aplink jį. Ten įsikūręs Rokiškio krašto muziejus. Rokiškio dvaro sodyba yra vienas iš vertingiausių klasicizmo-istorizmo laikotarpio sodybinių ansamblių Lietuvoje. Rokiškio miesto centre galima pasivaikščioti po klasicistinės urbanistikos pasididžiavimą – Nepriklausomybės aikštę. Centras gražiai sutvarkytas ir prižiūrėtas, tik labai jau atrodė tuščias, bet tai būdinga daugeliui Lietuvos miestelių.

Rokiškio centras, bažnyčia ir dvaras:

Iš Rokiškio dar patraukėm apžiūrėti senuko Stelmužės ąžuolo. Vis dar stovi, paramstytas iš visų pusių, bet dar gyvas. Stelmužės ąžuolas – seniausias ir storiausias Lietuvoje augantis ąžuolas ir vienas seniausių ąžuolų Europoje. Spėjama, kad jo amžius yra apie 1500–2000 metų, jo skersmuo rekordinis 3,5 m. (kamienui apimti reikia 8–9 vyrų), aukštis 23 m. Tačiau Stelmužės dvarvietėje, kurios parke ir yra šis senolis, rasite ir daugiau dėmesio vertų objektų. Spėjama, kad Livonijos laikais čia stūksojo pilis, priklausiusi Livonijos ordino riteriui, vėliau buvo pastatyti dvaro statiniai, kuriuos nuo XVI a. pradžios valdė vokiečių baronai von Bercken, vėliau von Folkersamb, von Hahn ir kiti.

Šalia Stelmužės ąžuolo stovi medinė bažnyčia – išskirtinis istorijos paminklas – Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia. 1650 m. bažnyčia iškilo dvare gyvenusių vokiečių baronų von Bercken iniciatyva. Ją pastatė tik kirvį ir kaltą naudoję medžio drožybos meistrai iš Latvijos. Baronai von Folkersamb Stelmužės bažnyčią pertvarkė 1713 m. Šalia bažnyčios dėmesį patraukia kadaise buvęs mauzoliejus, kuriame buvo laidota ne viena bajorų, valdžiusių Stelmužės dvarą, karta. Karų metu mauzoliejus buvo suniokotas, o palaikai perkelti į bažnyčios požemius.

Stelmužės ąžuolas saugo ir dar vieną paslaptį – jo drevėje buvo rasti ten besislėpusio Napoleono armijos kareivio griaučiai ir ginklai. Dar už kelių šimtų metrų galima pamatyti akmeninį pastatą, kuris vadinamas Vergų bokštu, nes jame dvarininkai laikydavo baudžiauninkus, norėdami juos nubausti už blogą elgesį. Netoli išlikę ir Stelmužės dvaro likučiai – apgriuvusios arklidės, ūkiniai pastatai – jie šiuo metu labai liūdnos būklės, tik kelios sienos stūkso. Pagrindinis dvaro pastatas neišliko, jis buvo sugriautas karo metu, o jo vietoje sovietiniais laikais pastatė mokyklą, bet ir ši šiuo metu apleista ir apgriuvusi. Gerokai palandžiojome po tuos griuvėsius – ir liūdna, ir smalsu vienu metu. Jausmas apie kažką nenumaldomai prarastą…

O pabaigai dar ryškiai per trumpas užsukimas į Zarasus ir jau naktinis maudymasis Švento ežere. Zarasams ir šiam regionui reikia atskirų ekskursijų, tyrinėjimų ir pasibuvimų, bet šį kartą nors trumpai žvilgtelėjom kaip katinas į lašinius, apėjome puikųjį apžvalgos taką virš ežero. Bet už tai turime priežastį ir jauką kitai kelionei… Ten reikia važiuoti ir mėgautis kraštovaizdžiais ir vandens pramogomis. Ir tikrai ne vienai dienai.

Zarasai: