Kalėdinių meduolių laikotarpis ir nepabaigtų metų darbų jausmas privertė įsispirti sau į vieną vietą ir prisiminti trijų mėnesių senumo kelionę į fantastiškai jaukų Lenkijos miestą Torunę. Kepdami šių metų meduolius, darėme ne tik mūsų tradicinius plonus traškius imbierinius sausainėlius, bet ir grūdome tešlą į raižytą medinę širdies formą, kurią parsivežėme iš Torunės. Torunės muziejuose tokių medinių ir metalinių meduolių formų matėme tokių įvairių, kad jas tikrai galima būtų priskirti tam tikrai liaudies meno rūšiai.
Šis viduramžius menantis miestas įsikūręs šalia Vyslos ir garsėja savo “piernikais“ ir “katarzynkomis“ – imbieriniais meduoliais, taip pat gotikine architektūra (UNESCO saugomas senamiestis, o gatvių tinklas išliko nepakitęs nuo XIII a.) ir mokslininku astronomu Mikalojumi Koperniku, kuris “sugebėjo sustabdyti Saulę ir išjudinti Žemę“.
Torunė jau keli metai buvo tam tikras kelionių taikinys, bet keliai taip ir nenuvesdavo, maršrutas vis ne toks susidėliodavo. Tad susiklosčius palankioms aplinkybėms, rugsėjo antroje pusėje porai dienų nusėdome Torunėjė. O koks oras buvo! Beveik trisdešimt laipsnių karščio, tiesa išvažiuojant krito vos ne per pusę, bet spėjome pasimėgauti “bobųvasariška“ šiluma. Torunė tikrai puikus miestas jaukiems pasivaikščiojimams senamiesčio gatvelėmis, pavakarojimams restoranėliuose, pažintiniams atradimams ir tiesiog maistas akims dėl savo prašmatnios viduramžiškos gotikinės architektūros. Torunė – vienas iš kelių laimingųjų Lenkijos miestų, kuris išvengė naikinančių II-ojo pasaulinio karo bombų, tad fantastiški elegantiškai išraityti ir miestietišką, pirklių kultūrą menantys namukai kuria labai jaukią atmosferą. Ir be abejonės – vienas ryškiausių Torunės išskirtinumų – kvapnieji, prieskonių prisodrinti meduoliai, jų parduotuvėlės, muziejai ir edukacijos, kurias turistai yra tiesiog užplūdę. Stebėjome edukaciją “Torunės Pierniko“ muziejuje, kur dalyviai išsikočioja tešlą, deda ją į formeles, tuomet eina į pažintinę eskursiją po muziejų, o jos pabaigoje gauna iškeptą savo meduolį. Jau nuo senų laikų Torunės imbierinių meduolių kepėjai buvo tarsi miesto didvyriai – juos puikiai žinojo visi miestiečiai.
Torunės meduoliai pirmą kartą paminėti 1380 metais. Per visą tą laiką imbieriniai meduoliai su įvairiais pakilimais ir nuopuoliais buvo tikra Torunės miesto vizitinė kortelė. Ir nors 19-ame amžiuje, augant kapitalizmui, smulkiuosius amatininkus “suvalgė“ besikuriantys didieji meduolių fabrikai (vienas iš didžiausių iki šiol veikiančių – Gustav’o Weese’o meduolių fabrikas), iki šiol meduolių kepimas yra svarbus miesto ekonomikos variklis.
Vienas iš pirmųjų Torunės imbierinių meduolių receptų sako, kad reikia imti medaus – „tiek, kiek jums patinka“, jį sudėti į dubenį, kaitinti su stipria degtine ir vandeniu, tada nugriebti tirščius. Šis mišinys turi būti derinamas su įvairiais prieskoniais, citrinos žievelėmis ir šiek tiek cukraus. Iki 19-to amžiaus apskritai nebuvo jokios aiškios imbierinių meduolių receptūros ir proporcijų. Visa informacija apie receptus buvo perduodama kepėjų iš kartos į kartą. Kepant meduolius, jie niekada nebūna tokie patys. Esmė – teisingas prieskonių santykis. Per daug cinamono meduolius padarys per saldžius, o per daug imbiero ar pipirų – per aštrius. Meduoliai gaminami su džemais (ypatingai slyvų), šokoladiniais ir baltais glaistais.
Viena populiariausių Torunės imbierinių meduolių formų yra „Katarzynka“ – mažoji Katerina. Yra net keletas legendų, kaip ji atsirado. Manoma, kad gerai žinomas Torunės meduolių kepėjas susirgo ir paprašė savo vienintelės dukros Katerinos iškepti meduolių. Nepavykus rasti reikiamos kepimo formelės, ji padarė meduolinės tešlos apskritimus, kuriuos sudėjo į krosnį dviem eilėmis po tris. Apskritimai susiliejo, sukurdami formą, kuri ir šiandien yra labai populiari. Kita legenda byloja, kad tas pats kepėjas, susirgo ir paprašė dukters iškepti meduolių. Atvykęs karalius ir paragavęs Katerinos meduolių, buvo taip jais sužavėtas, kad gandas apie meduolius pasklido toli toli po visą Europą. O bene žinomiausia legenda tvirtina, jog garsiųjų Torunės imbierinių meduolių autorius – garsaus ir turtingo kepėjo Bartolomėjo pagalbininkas Bogomilas. Esą jaunuolis buvo iki ausų įsimylėjęs gražuolę šeimininko dukterį Kateriną, ir mergina atsakė jam tuo pačiu. Deja, Bogomilas nebuvo pasiturintis žmogus, tad nedrįso nė tikėtis, kad Bartolomėjus išleis už jo savo dukterį. Bet štai kartą, sėdėdamas ant upės kranto ir mąstydamas apie savo nelaimingą meilę, Bogomilas pamatė į vandenį įkritusią ir beviltiškai besikapanojančią bitę. Geraširdis vaikinas ją išgelbėjo, o tuomet bitė prabilo žmogaus balsu, prisipažino esanti bičių karalienė ir pažadėjo išpildyti jo slapčiausią svajonę – Bogomilui tereikią kitą kartą, kai maišys tešlą sausainiams, įdėti į ją šiek tek prieskonių ir medaus. Netrukus pasklido žinia, jog į Torunę atvyksta karalius. Bartolomėjui buvo patikėta pavaišinti garbingą svečią savo garsiaisiais kepiniais. Tačiau Bogomilas, atsiminęs bičių karalienės pamokymus, šįkart užmaišė kitokią tešlą ir iš jos nulipdė dvi besiliečiančias širdis, centre sujungtas dviem vestuviniais žiedais. Kepant širdys ir žiedai susiliejo, ir Bogomilas iškepė keisto debesies formos, medumi ir prieskoniais kvepiančius sausainius. Pamatęs, kas nutiko, šeimininkas įsiuto, bet kepti naujų sausainių nebebuvo kada. Tačiau karalius, pavaišintas Bogomilo kepiniais, buvo maloniai nustebintas puikaus jų skonio ir panoro pamatyti šių kūrinių autorių. Išgyręs jaunuolį ir sužinojęs liūdną Bogomilo ir Katerinos meilės istoriją, karalius čia pat paskelbė jų sužadėtuves – Bartolomėjui neliko nieko kito, tik paklusti valdovo valiai. Na, o puikieji meduoliai nuo to laiko buvo pradėti vadinti Katerinomis – ir taip tebėra vadinami iki šių dienų.
Istoriniai viduramžiško, įtvirtinto Torunės miesto pastatai ir architektūra padarė didelį įspūdį garsiam lenkų pianistui ir kompozitoriui Frederikui Šopenui, kuris svečiavosi Torunėje ir savo laiške jis rašė: “Tai yra viskas, ką aš galiu jums parašyti apie Torunę – galėčiau jums daugiau pasakyti, bet parašysiu, kad didžiausią įspūdį […] man padarė imbieriniai meduoliai. Aš mačiau – tai tiesa, visų miesto pusių įtvirtinimus su visomis detalėmis, mačiau garsiąją mašiną, skirtą smėlio pernešimui iš vienos vietos į kitą, […] be šių gotikinių statinių, mačiau bažnyčių, įkurtų kryžiuočių riterių, viena iš jų pastatyta 1231 m. Aš mačiau svyrantį bokštą, garsiąją Rotušę – iš išorės, ir iš vidaus, kurios didžiausias ypatumas yra tas, kad joje yra tiek langų, kiek yra dienų metuose, tiek salių, kiek mėnesių metuose, tiek kambarių, kiek metai turi savaičių, ir kad visas pastatas yra didingas, gotikinio stiliaus statinys. Vis dėlto, visa tai neprilygsta meduoliams, kurių vieną išsiunčiau į Varšuvą “.
Meduoliai čia pradėti kepti neatsitiktinai – čia buvo derlingos žemės geros kokybės kviečiams auginti ir iš jų gaminti puikiausius miltus, o aplinkiniai kaimai tiekė medų. Prekybos kelias nuo Juodosios jūros iki Romos, o taip pat Gdansko uostas, Hanzos miestų sąjunga užtikrino prieskonių kelią iš Indijos į Torunės kepyklas.
Kažkaip man, kaip tam Šopenui, čia visas akcentas tekste su tais meduoliais išėjo, bet iš tiesų, tai yra tikrai smagios istorijos ir tai, ko kitur nelabai pamatysi. Dar vienas Torunės faktas yra tas, kad čia gimė ir gyveno garsus mokslininkas astronomas Mikalojus Kopernikas. Sugriovęs legendą apie tai, kad Saulė sukasi aplink Žemę ir įrodęs priešingą tiesą, tapo svarbia asmenybe mokslo pasaulyje. Torunėje yra Koperniko namas, kuriame įsikūręs muziejus, čia galima susipažinti su jo biografija, veikla, ekspozicija interaktyvi, įtraukianti ir verta dėmesio (nemaišyti su Koperniko mokslo centru Varšuvoje, apie tai kitas įrašas). Muziejus įkurtas gotikinio stiliaus jo tėvo pirklio name ir šalia esančiame patricijaus name. Name išsaugota autentiška virtuvė, o Koperniko darbo kabinetas įrengtas remiantis viduramžių mokslininkų kabinetų pavyzdžiais. Muziejuje eksponuojamas originalus gaublys, puikiai nutapytas M. Koperniko portretas, mokslininko darbų faksimilės ir autentiškas jo darbo stalas. Muziejaus rūsiuose įrengtas ir Torunės meduolių muziejus.
Torunėje yra daug mažosios skulptūrinės plastikos kūrinių, paminklas Kopernikui, grojantis fontanas ir dar daug visokių malonių dalykų. Mus dar džiugino, kad kainos draugiškos, tad gali prisikirsti tradicinių jų pyragėlių su pačiais įvairiausiais įdarais, milžiniškų lietinių su kokiu tik nori įdaru ar išgerti imbierinio alaus – gali drąsiai rinktis restoraną pačiame senamiestyje, o piniginė dėl to labai neišsitaško. Beje, gyvenome mes pačiame senamiestyje, o įėjimas į viešbutį ėjo tiesiai per cukrainę, tad pojūčiai dar buvo dirginami ir kvapais.
Dvi dienos Torunėje buvo mums kaip sykis – galėjome ir muziejus aplankyti, ir neskubėti labai. Taigi, Torunė yra tikrai vertas dėmesio Lenkijos miestas, kuris labai įvairiapusiškai gali papildyti kelionių maršrutus.
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą