Sarema salos pavadinimą pamenu dar iš tos “žalios“ vaikystės (tikrai žalios, nes gi kaime ir žolės, ir medžių, ir bulvienojų buvo į valias), kai tėvai palikę mane vasaros sveikatinimosi atostogų pas senelius, patys išvažiavo būtent į šią salą. Neatsimenu, ar už tą palikimą pykau labai ar ne, bet serbentų ir braškių apsuptyje nuoširdžiai pumpavau į save vitaminus žiemai – kadangi buvau vienintelė senelių anūkė, tai priežiūra šiuo klausimu buvo neabejotinos kokybės. Grįžę tėvai parvežė kokakolinės gumos “Kalev“ – tokios, kur prakandi guminę pagalvėlę ir išbėga kvapnus kolos skonio skystis. Nuo tos dienos Sarema ir Estija visuotinio sovietinio deficito fone nevalingai asocijavosi su kažkelintu pasaulio stebuklu.
Suprantama, kad anksčiau ar vėliau išsiruošėme ir patys atrasti šio “stebuklo“ – didžiausios Estijos ir trečios pagal dydį Baltijos jūros salos. Sarema keliu sujungta su Muhu sala. Tad, norint keltu patekti į Saremą, pirma patenki į Muhu. Keltas apie pusę valandos plaukia iš Virtsu miestelio. Jis yra šiauriau kurortinio Parnu miesto, o tai yra Estijos vasaros sostinė su galybe kultūrinių renginių, jaukiais mediniais nameliais, plačia pliažo juosta su puikiomis promenadomis bei spa centrais. Todėl vykstant arba grįžtant iš Sarema salos, Parnu galėtų būti viena iš sustojimo vietų maloniam poilsiui.
Saremos gyventojai save vadina Rytų Baltijos vikingais. Saremiečiai tvirtina, kad jie yra kitokie nei estai, gyvenantys žemyninėje šalies dalyje. Saremoje žmonės gyvena jau per 8000 metų. Vietos unikalumas, ko gero, užkoduotas pačioje salos, atskirtos nuo žemyninės Estijos, geografinėje izoliacijoje. Be to, sovietmečiu čia buvo įkurta slapta karinė teritorija, į kurią patekti galėjo tikrai ne kiekvienas. Todėl ir išliko namai nendriniais stogais, senovišku būdu sukrautos dolomitinės tvoros. Šiaurietiškas klimatas formavo ir savotišką, saremietišką charakterį ir gyvenimo būdą – gerokai lėtesnį nei žemyne. Iš tiesų sala alsuoja sunkiai nusakoma ramybe, tvirtybe, tam tikru atšiaurumu, bet tuo pat metu jaukumu.
Saloje fantastiškai tyras oras – auga daug kadagių, o jie renkasi tik ypatingai švarias vietoves. Čia tradiciškai gaminami įvairūs dirbiniai iš kadagio. Ši mediena turi malonų kvapą ir yra tvirta. Nuo seno buvo tikima ypatingomis šių gana sudėtingas klimato sąlygas pakeliančių augalų galiomis. Tikėta, jog kadagio dūmai apsaugo nuo piktųjų dvasių, o kadagio uogos turi svarbių maistingųjų elementų, dėl to senoliai patardavo per dieną suvalgyti bent penkias kadagio uogas.
Salos grynumas, nenutryptas unikalumas ir daug erdvės bei laisvės padarė didžiulį įspūdį. Saloje buvome birželį, kai naktys pačios trumpiausios, o Saremoje jos dar buvo ir baltos. Sėdi lauke vidurnaktį, o šviesu kaip penktą vakaro… Ramybės saloje pasikrauti tikrai gali vaikštinėdamas unikaliomis gamtos vietovėmis – didžioji salos dalis yra gamtos rezervatas. Saremos salos augmenija ir gyvūnija gausi ir įvairi: priskaičiuojama apie 200 nykstančių ir saugomų rūšių. Čia puikios sąlygos keliauti dviračiais arba sveikatintis SPA centruose – jų yra tikrai nemažai.
Ddidžiausias ir vienintelis Sarema salos miestas bei sostinė yra Kuresarė, garsėjanti savo jaukiu ir tvarkingu senamiesčiu bei viduramžių pilimi. 14 a. vyskupų pilis-tvirtovė yra viena geriausiai išsilaikiusių tvirtovių Baltijos šalyse. Ją šimtmečiais saugojo „Aukštuoju germanu“ pramintas masyvus pilies bokštas, niekada neįveiktas priešų. Pilyje įkurto muziejaus ekspozicija supažindina su Saremos istorija ir gamta. Tad kultūros ir istorijos mėgėjai, atsikvėpavę grynu oru ir atsigrožėję gamta, gali lįsti ir į muziejų.
Iš esmės, Saremos saloje reikia keliauti. Taip ramiai, neskubant, apvažiuoti salos pakrantes, žymesnes vietas. Viena salos įžymybių – Kaali meteorito krateriai. Tai tarptautiniu mastu žinomas objektas. Krateriai galėjo susiformuoti prieš 2400-7500 metų ir buvo aprašyti dar Antikos laikų tyrinėtojo ir keliautojo Tacito. Didžiausiame iš devynių kraterių, kurio skersmuo 110 metrų, telkšo žalias žalias taisyklingos apskritimio formos Kaali ežeras. jo gylis – 22 metrai. Spėjama, jog kadaise krentantis meteoritas sprogo maždaug 5-10 km aukštyje ir jo nukritusios dalys suformavo devynis kraterius. Kaali krateris yra aštuntas pagal dydį meteorito suformuotas krateris pasaulyje, be to, vienas vaizdingiausių. Anot estų mitologijos, Kaali ežeras turi stebuklingų galių. Manoma, jog kadaise tai galėjo būti ir ritualinių apeigų vieta. Kaali krateriai nuo Saremos salos sostinės Kuresarės miesto nutolę apie 18 km.
Kitas objektas – Angla vėjo malūnai. Šis kompleksas – tai penki malūnai, esantys 5 km nuo Leisi vykstant link Kuresarės. Tai vienintelė išlikusi malūnų kalva Saremos saloje. Anksčiau Saremos saloje malūnus turėjo kiekvienas kaimas, o šiuo metu malūnų išlikę vos keletas. Prieš kelis šimtmečius saloje buvo daugiau nei 800 vėjo malūnų. Jie tradiciškai naudoti grūdams malti. Malūnai kiek priminė olandišką peizažą, iš esmės nieko ypatingo, bet palankyti galima.
Viena iš įsimintiniausių ir gražiausių salos vietovių – Panga skardis, virš Baltijos jūros iškilęs 21 metrą. Vakarinis saulės apšvietimas oranžine šviesa dažė skardžio uolienas ir vaizdas buvo tikrai kerintis. O dar kažkokių raudonų dumblių pilna pakrantė buvo. Turistų nedaug, erdvės į valias ir tai, ypatingai grįžus iš salos, suvoki kaip neįtikėtiną privalumą.
Patiko pasivaikščioti po Siorvės pusiasalį, nusidriekusį apie 30 km į jūrą pietvakarinėje salos dalyje. Sako, jog giedrą dieną nuo pusiasalio matosi Latvijos krantai. Pusiasalyje išlikę II Pasaulinio karo laikų militaristinių objektų ir didžiulis juodai baltas Siorvės švyturys.
Didžiausia Saremos salos bažnyčia Poide savo masyviomis sienomis primena tvirtovę. Tokios bažnyčios anksčiau buvo statomos tam, kad prireikus galima būtų nesunkiai ją paversti tvirtove ir atremti priešų puolimus. Saremos saloje taip pat išlikusi ir 800 metų senumo Valjala bažnyčia, kuri laikoma seniausia šioje šalyje.
Su Saremos sala pylimu sujungta Muhu sala. Nors važiuojant automobiliu gali nė nepastebėti, kad patekai į kitą salą, Muhu gyventojai nieku gyvu savęs nevadina saremiečiais. Muhu saloje esantis Koguvos kaimelis garsus etnografinėmis sodybomis, kurių dauguma dar mena tuos laikus, kai salą valdė švedai. Su Saremos sala besijungianti Muhu sala išlaikė labai daug senųjų papročių, tradicinių amatų ir liaudies meno puoselėtojų. Čia išlikę daugybė gražių, apsamanojusių žvejų kaimelių, o gamta yra praktiškai nepaliesta. Čia įsikūrusi ir Muhu stručių ferma, kurioje auginami didžiausi pasaulio paukščiai, taip pat čia gyvena ir daugiau egzotinių gyvūnų – tai kengūros, zebrai, emu, alpakos ir kiti.
Reziumuojant norisi pabrėžti, kad būnant Saremos saloje lyg ir galvoji – na, nieko gal čia tokio ypatingo nėra, gal ir neatrandi to stebuklo, bet kažkokia magiška ramybe ji alsuoja. Ir lyg magnetas traukia sugrįžti. Vieta, kur tikrai gali išsivalyti smegenis, persmelktas civilizacijos stigmų, gaiviais salos vėjais, grynu oru ir unikaliu būties ir buities pojūčiu. Ir dabar, rodos, labai gerai jaučiu tą gryną Saremos pušų ir jūros kvapą.
Saloje gyvenome keturias dienas, puikiame ramiame Tehumardi kempinge. Ten yra ir mediniai nameliai, ir palapinių bei kemperių statymo galimybės. Tad norintiems ramybės, Sarema ir Muhu salos yra puiki poilsinė alternatyva. Nespėjome nusigauti į dar vieną salą – Hiuma, kuri, girdėjome, irgi yra nuostabi – pasilikome kitam kartui.
Sarema salos konkrečios vietos nurodytos prie nuotraukų.
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą