Ryga ir jos pirmoji RIBOCA

Šiandien buvo paskutinė diena, kai Rygoje veikė pirmoji šiuolaikinio meno bienalė RIBOCA. Lygiai prieš savaitę, kai visa Lietuva atidarinėjo MO muziejų Vilniuje, mes ištrūkome į Rygą – reikėjo spėti pamatyti ambicingą kaimynų meno projektą. MO muziejus irgi labai ambicingas, bet jo atradinėjimas dar mūsų laukia artimiausiu metu. Yra vienas svarbus vardiklis, siejantis šias dvi iniciatyvas – abi jos privataus kapitalo produktai. Skaityti toliau “Ryga ir jos pirmoji RIBOCA“

Molavėnai. Mėnuo Juodaragis. Burtai

Ar esate buvę Molavėnuose? Man tai buvo absoliutus šios vasaros atradimas Lietuvoje. Molavėnų vardo nebuvau nei mačiusi, nei girdėjusi. Nei viena, nei dviem akimis ar ausimis. Ir kai sužinojau, kad festivalis “Mėnuo Juodaragis“ rugpjūčio pabaigoje vyks Molavėnuose, įsivaizdavau plynę, na gal kažkiek medžių, netoliese fermas – maždaug toks reginys vaizduotėje buvo iškilęs prieš važiuojant į šią nežinomą man erdvę. Rašau, erdvę, nes kai patekau čia, supratau, kad net ir realiame pasaulyje įmanoma sukurti pačias neįtikėčiausias paralelines erdves, pripildytas mistiškos energijos, ritualizuotų šamaniškų būsenų ir betarpiško santykio su praeitimi, gamta bei pačiu savimi. Lėto būvio su vieta ir laiku pleištas skubančiame pasaulyje. Magiškas žingsnis atgal į praeitį, bet tuo pačiu į esmes – savęs, kaip žmogaus, genties paieškas, bandant suvokti, kas buvome ir kas esame. Skaityti toliau “Molavėnai. Mėnuo Juodaragis. Burtai“

Dainų šventės kūnas ir kraujas

Galima pradėti taip. Dainų šventė yra absoliuti nesąmonė, sovietinis “kolūkis”, prievolė, muštras, nepatogumai, neišmiegotos naktys, nugulėti šonai, kietos mokyklų grindys, ilgos repeticijos, nesibaigiantis lietus, šokiai balose, šlykšti košė, bjaurus guliašas, nutrintos iki kraujo kojos, persirenginėjimas ant šaligatvio, ant žolės sėdintys ir nuo kalno slystantys žiūrovai, nustovėtos kojos ir na, tiesiog, kam ta šventė reikalinga, gerai ir be jos. Skaityti toliau “Dainų šventės kūnas ir kraujas“

100. O kas po to?

Kažkada labai seniai studijuodama antrame ar trečiame kurse su grupe kitų studentų išvykau į Daniją. Pasisemti patirties, susipažinti su danų švietimo sistema. Ta proga, be abejo, vyko visokie abi šalis reprezentuojantys renginiai, pristatantys danų ir lietuvių kultūrines tradicijas. Daug ko neatsimenu. Bet labai gerai atmintin įsirėžė daniškos vėliavėlės. Jos buvo visur, kur tik įmanoma jas įsmeigti ar pakabinti. Tarkime, koks 17 mažų popierinių vėliavėlių ant daniško naminio pyrago. Ir ant sumuštinukų. Ir palubėje. Ir atlapuose… Absoliutus pasididžiavimas savo valstybe. Dar labai gerai atsimenu jų atvirus langus – tarsi teatro scenoje galėjai stebėti jų svetainių dekoracijas ir pačius danus jaukiai vakarieniaujančius šeimos ar draugų kompanijoje. Skaityti toliau “100. O kas po to?“

Kalėdiniai laiko rūmai

Kiekvienais metais tas pats per tą patį. Mus kaip kokia apokalipsė ištinka Kalėdos. Jos puola, atakuoja, smūgiuoja iš visų įmanomų perspektyvų. Kalėdos virsta tam tikra įsivaizduojama sąmonės riba, kurią turime pasiekti labai labai greitai bėgdami ir karštligiškai šokinėdami per įvairaus aukščio barjerus ir, tik įveikę šią beprotišką distanciją, būsime išganyti kūčiukais su aguonpieniu ir krisime be sąmonės į šventinę nirvaną. Skaityti toliau “Kalėdiniai laiko rūmai“

ĮKVĖPTI ir kvėpuoti…

ĮKVĖPTI pirmą kartą išvydus šį pasaulį, ĮKVĖPTI po ilgo nėrimo vandenyje, ĮKVĖPTI, kai iš jaudulio pamiršti kvėpuoti, ĮKVĖPTI laisvės, ĮKVĖPTI kvapų, vėl ĮKVĖPTI, kai nuo tavęs atjungiamas dirbtinio kvėpavimo aparatas.

Vadinasi, ĮKVĖPIMAS yra esminis dalykas, nes be jo niekaip ir niekur. O kai apsidairai aplink, suvoki, kad nuolat ĮKVEPI ne tik pats, bet ĮKVEPI ir kitus: mažulėlius vaikelius, savarankiškus paauglius, mylimus šeimos narius, kasdien matomus kolegas, nedrąsius senukus ir t.t. Tai tampa nebevaldoma, nes išsivysto apsėdimas, vardu GYVENIMO ĮKVĖPIMAI. Juk tiesa, kad pojūtis, žinojimas, kad tu gali ĮKVĖPTI kitus geriems pokyčiams išties maloniai kutena padus ir pilvą.

Skaityti toliau “ĮKVĖPTI ir kvėpuoti…“

Atostoginė odė Juodkrantei

Aš negaliu sau atsakyti kodėl, kaip ir kada ji užgimė, bet toji meilė Kuršių Nerijai yra ypatinga. Ji tarsi dalis manęs pačios – trapi akimirka neskubraus buvimo, lėtumo, laimės, laisvės, be kurio tiesiog nenoriu ir net nesistengiu būti. Negaliu net tiksliai įvardinti to jausmo, bet Juodkrantės pasiilgstu dar neišvažiavusi iš jos. Todėl nors kelioms dienoms, o dar geriau ilgesniam laikui noriu ten panirti kiekvienais metais. To pušų ir marių kvapo, visur limpančio smėlio, stipraus plaukus draikančio vėjo, ilgo ėjimo ar važiavimo dviračiu mišku, talžančių ir bloškiančių iš koto bangų man reikia kaip gyvybės gurkšnio trokštančiam, kad galėčiau persikrauti prieš naują rudenį, naują sezoną, naują maratoną… O dar geriau būtų tiesiog dirbti ten ir pasenti, o pasenus keltis anksti ryte ir eiti prie jūros, tada grįžti mišku susirenkant mėlynes ir grybus, o vakare skaityti neperskaitytas, nesuspėtas gyvenimo knygas ant marių kranto su savo žmogumi. Klausykit, o gal tikrai galėčiau dirbti iš Juodkrantės…

Skaityti toliau “Atostoginė odė Juodkrantei“

MENAS+

 

Visą laiką mane žavėjo ir labai rūpėjo tie stebuklingi dalykai, kurie gimsta netikėtai sujungus mokslą ir meną, pažvelgus į tradicinius dalykus per kitokią prizmę ar temą. Pabandžiau sudėlioti šias idėjas į vieną vietą – gal bus naudinga ir kitiems, ypač tiems, kam įdomus kūrybiškesnis mokymas ir mokymąsis. Pavartykite ČIA:

 

Ačiū Tau, Islandija / Takk, Island

Prieš porą savaičių mano vyriausias sūnus grįžo iš Islandijos. Gyveno ten puikioje islandų šeimoje. Daug pamatė, daug patyrė. Bet aš ne apie tai. Paskutinę buvimo saloje dieną jis gavo dovaną – tris didžiules juodai baltas fotografijas, padarytas vieno garsiausių Islandijos fotografų ir pelniusio pasaulinį pripažinimą, Ragnar’o Axelsson’o – RAX. Nuotraukos buvo padarytos iškart po sausio 13-os įvykių. Tą sausį Islandijos užsienio reikalų ministras Jón Baldvin Hannibalsson atvyko į Vilnių susitikti su Vytautu Landsbergiu ir kitais, kad palaikytų Lietuvą kovoje už nepriklausomybę. Kartu su Hannibalsson’u atvyko ir nedidelė Islandijos televizijos komanda. Tarp jų ir buvo žymusis fotografas Ragnar Axelsson, kuris ir padarė šias fotografijas šalia įtvirtinto Parlamento, kur žmonės degino laužus ir tikėjo savo dideliu tikslu. Tarp žurnalistų buvo ir tos islandų šeimos vyras Hallur. Todėl, taip neįtikėtinai apsukusios ratą, po 26 metų fotografijos atsidūrė Lietuvoje. Ir tai turbūt pati geriausia dovana, kokią tik šeima galėjo sugalvoti. Skaityti toliau “Ačiū Tau, Islandija / Takk, Island“

Vasario 16-oji

Šiandien, Vasario 16 dieną, Vasario 16-osios gatve keliavome į Vasario 16 dienos šventę miesto centrinėje aikštėje. Paskui kepėm trispalvį pyragą. Sveikinom Lietuvą su gimtadieniu. Ir uždegėm vieną žvakutę – iki 100-ojo Lietuvos gimtadienio liko tik vieni metai. Ir gerai, kad viskas taip. Kad galime sakyti, ką norime. Galime nuvažiuoti ten, kur mums patinka ir grįžti. Kad galime klausytis muzikos, kuri įkvepia. Skaityti knygas, kokias tik fantazija leidžia. Valgyti tai, ką akys ir kūnas geidžia. Mylėti… Būti laisvi… O visa kita, kai gerai pagalvoji, ne taip jau ir svarbu…

16797765_10210776553186363_1134200312516104022_o

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: