Sudargo piliakalnių grožybė

Gyvenime kartais dėl pačių įvairiausių priežasčių susiklosto taip, kad vienas vietas mes žinome ir visi krūvomis ten grūdamės, o kitos, nors būdamos ne mažiau svarbios, įdomios ir reikšmingos lieka kažkur paraštėse. Kernavės piliakalnius netoli Vilniaus, šalia Neries turbūt žino visi. O Sudargo piliakalnius? Tuos, kurie Lietuvos žemėlapio kamputyje tūno – tame linkyje šalia Kaliningrado, ant Nemuno kranto, palei Jurbarką… Sako, kad Sudargo miestelyje gyveno visame pasaulyje garsaus rašytojo Džeromo Deivido Selindžerio proseneliai…

Vieta, kartais dar pavadinama Lietuvos Šviecarija, iš ties verta dėmesio ir laiko. Tai puiki galimybė nutrepsėti dienos žingsnių ir laiptelių normą, paganyti akis po atsiveriančias puikias panoramas, pasinerti į romantiškas istorinės praeities klajones, įsivaizduojant čia gyvenusius žmones, stūksojusias medines, kad ir neįspūdingas, bet vis tiek pilis bei čia vykusias lietuvių kovas su kryžiuočiais. Sudargo piliakalnių kompleksas po Kernavės piliakalnių laikomas svarbiausiu istorine, archeologine ir kultūrine prasme. Nuo seniausios praeities iki brandžiųjų viduramžių gyventojai aukštose Nemuno paktantėse (kai kur jos iškyla apie 40 metrų) prisitaikė ir keitė ledynų suformuotas kalvas, gilino griovius, aukštino pylimus, ritino užkardoms akmenis, rentė medinius įtvirtinimus. Šią teritoriją išties galima pavadinti paskutinio ledynmečio dovana šiam kraštui – slinkdami jie užsibuvo kiek ilgiau, todėl sustūmė įspūdingas kalvas ir riedulių šūsnis. Pirmieji gyventojai, atsikraustę iš dabartinės Prancūzijos ir vidurio Lenkijos čia rado atšiaurų arktinį klimatą ir tundrai būdingą augmeniją. Manoma, kad kadaise čia ganėsi net mamutai ir šiauriniai elniai.

Apsilankymas Sudargo apylinkėse nėra dešimties minučių užbėgimas laipteliais į piliaklanio viršūnę. Pakankami sparčiai ir be jokių sėdinėjimų vaikštinėdami užtrukome apie dvi valandas. O pasėdėti ir pamedituoti ar papiknikauti tikrai yra kur. Erdvės galybė, žmonių mažai, tad sėdi sau ir geri į save visą grožį. Aplinka sutvarkyta puikiai – pradedant takeliais ir laipteliais, baigiant šiukšlių dėžėmis ir suoleliais. Vienintelis dalykas, kuris mums pasirodė kiek mažiau patrauklus – tai informacinės lentos apie apie pačius piliakalnius. Pateikta informacija sausa ir nuobodi: metrai, aukščiai ir pločiai. Norėjosi kažkokių istorijų, bet gal nėra išlikusių šaltinių, nežinau. Už tai gerokai apėjus piliakalnius, jau prieš pabaigą laukia netikėtas desertas – basų kojų takas. Prie piliakalnių yra kelios privažiavimo ir stovėjimo aikštelės, tad ir maršrutas gali kiekvienam būti kitaip nueitas, nelygu kur prasidės.

Sudargo penkių piliakalnių kompleksas yra Šakių rajone, prie Sudargo ir Grinaičių kaimų, visai ant upių tėvo Nemuno kranto. Tie penki apsamanoję kalnai sukuria įspūdingą kraštovaizdį. Jie tarsi miegantys, žalią kilimą užsikloję milžinai – vietomis žiūri ir atrodo, kad tuoj pakils koks mitinis personažas, išties savo nugarą, dvi dideles letenas ir prabils čia pat, kaip iš kokio padavimo.

Sudargo pilaikalniai turi savo vardus: du Grinaičių piliakalniai, vadinami Balnakalniu ir Žydkapiais bei trys Burgaičių piliakalniai, vadinami Bevardžiu, Pilaite ir Vorpiliu. Grinaičių ir Burgaičių piliakalniai yra sunumeruoti nuo pirmo iki antro arba trečio, tad patartina laikytis eiliškumo, nes labai gerai yra iš Burgaičių III stačiais laiptais nusileisti žemyn ir dar statesniais ir ilgesniais laipteliais pakilti į Grinaičių pusę. Susidaro tam tikras ratas.

Piliakalniai skaičiuoja savo gyvenimą nuo pirmo tūkstantmečio pradžios, pylimuose rasta suanglėjusių užtvaros rąstų, geležinis įmovinis ietigalis, akmeninio kirvio ir trinamųjų girnų fragmentų, keramikos. Viduramžiais čia buvo gynybinė pilis, laikoma viena svarbiausių kovose su kryžiuočiais, kurie dažnai puldinėjo Sudargą. 1317 metais kryžiuočiams pavyko sudeginti Sudargo pilį, gynusią kelią į Lietuvą. Kautynėse didikas Sudargas žuvo, o jo šeimyna pateko į nelaisvę. Gyvenvietė buvo žvėriškai nusiaubta. Po šių įvykių pilis neatstatyta, tačiau pati gyvenvietė neišnyko. Pirmosios žinios apie Sudargą, kaip apie vietovę, atėjo iš kryžiuočių metraštininko Petro Dusburgiečio kronikų. Sudargas – Žemaičių didžiūnas, gyvenęs XIII–XIV a. sandūroje. Kartu su kitais Žemaičių karvedžiais bei didikais Manstu, Surminu ir Mažonu dalyvavęs daugelyje kovų su kryžiuočiais didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulkuose. Po Vytenio mirties 1316 m., dar vienerius metus, iki savo žūties 1317 m., Sudargas buvo didžiojo kunigaikščio Gedimino karvedys. Manoma, kad karvedys Sudargas dalyvavo bent dešimtyje kautynių, žemaičiams puldinėjant ordino žemes.

1724 m. Jurbarko seniūnas Jonas Radvila išrūpino Sudargui miestelio teises, o 1792 m. savivaldos – laisvojo miesto teises ir herbą Sudargui suteikė Lenkijos ir Lietuvos karalius Stanislovas Augustas.

Nemunas, žmonių veikla ir Antrojo pasaulinio karo metu čia įrengti apkasai gerokai apgadino piliakalnius. Nepaisant visko, čia tikrai yra ką paveikti ir atrasti, pradedant nuostabiomis panoramomis, į kurias įsilieja plati Nemuno juosta, baigiant įspūdingais stačiais laiptais, vedančiais iš vieno piliakalnio į kitą ar net į patį upės slėnį. Sakoma, kad giedrą dieną anapus Nemuno galima įsižiūrėti net už 30 kilometrų esančius Tauragės kaminus ar net Ragainės ir Tilžės bokštus.