Biržai auksinę bobų vasarą

Biržai nuo mūsų vos už šimto kilometrų, bet kažkodėl vis atrodydavo baisiai nepasiekiami, nepakeliui, dar ne šiandien. Visoms įmanomoms prognozėms plyšaujant apie artėjanį vasariškai šiltą spalio savaitgalį ir lauke tvieskiant aksominei šilumai, pagaliau išsiruošėm Lietuvos šiaurėn – į Biržus. Ir ką? Na ir buvo labai šiltas, stebinantis, netikėtas susitikimas su vieta. Dar važiuojant mašina paprašiau, kad vaikai vietoje žaidimų telefonų ką nors įdomaus surastų internete apie Biržus. Didieji sūnūs pasistengė neišgirsti šio mano “viliojančio“ pasiūlymo, bet mažasis uoliai ėmė skaityti faktus ir įdomybes apie Biržus. Ką aš viso labo žinojau apie Biržus iki šios mūsų mažos kelionės, tai buvo smegduobės, biržietiškas alus ir duona, dvaras, Biržuose vykstantis literatūros festivalis “Šiaurės vasara“, fragmentai iš Kristinos Sabaliauskaitės “Silva rerum“ ir dar viena kita detalė.
Reikia pripažinti, kad beržai ir Biržai lyg ir turi kažką bendro, bet iki galo nėra patvirtinta, kad būtent šis medis, tiksliau beržynas, biržtva, biržė davė pavadinimą Biržams. Miestas, įsikūręs strategiškai svarbiame Rygos – Vilniaus kelyje galėjo nuo senų laikų mėgautis savo geografiniu pranašumu ir net turėjo privilegiją versti sustoti visus keliaujančius iš Rygos į Vilnių. Kai pagalvoji, puiki vieta vystytis amatams, prekybai ir steigtis karčemoms. Nes tu tiesiog būsi priverstas sustoti Biržuose. Meistriškai ir įtaigiai K. Sabaliauskaitės “silvose“ papasakota Lietuvos istorija, didikų Radvilų gyvenimai nejučia susieja skaitytą tekstą su vieta ir tai veikia labai nostalgiškai. Nes ir vėl norisi perskaityti “Silva rerum“. O tokios istoriškai prisodrintos vietos visada turi ir savo unikalią aurą.
Radvilos Biržuose atsirado penkiolikto amžiaus vidury, kai vienas Radvilų giminės atstovas iš Kazimiero Jogailaičio gavo šešis pavaldinius ir šmotą žemės. Radvilų istorija čia tęsėsi iki pačios devyniolikto amžiaus pradžios. Čia veikė Gediminaičių Biržų Radvilų giminės palikuonys: Mikalojus Radvila Rudasis ir jo sūnus Kristupas Radvila Perkūnas bei pastarojo sūnus Kristupas Radvila Jaunasis. Jų gyvenimo Biržuose liudininkė – Biržų pilis, pastatyta šešioliktame amžiuje. Tai renesansinė bastioninio tipo tvirtovė, geriausiai išsilaikiusi šiaurės rytų Europoje ir vienintelė Lietuvoje. Pilies apylinkės su visais pylimais išties fantastiškos – nuauksintos švelnaus ir šilto spalio geltonumo kuria pačius nuostabiausius reginius, o mintys bando rekonstruoti tą buvusią unikalią vietovės istoriją. Nekvaili buvo didikai, skonį gerą turėjo – mokėjo išsirinkti sau puikias vietas gyventi.
Biržai kentėjo, griuvo, atsistatinėjo, nes čia siautė ir karai su švedais, ir Šiaurės karas. Jo  metu Biržai buvo visai sudeginti. Nepaisant to, kad XVII amžiuje miestas klestėjo, veikė odininkų, siuvėjų, kalvių, audėjų cechai, pirklių draugija, pradžios mokykla, miesto galia sumenko. Kitas pakilimas įvyko XIX a. antroje pusėje – miestas vėl ėmė augti, čia veikė 40 parduotuvių, keli šimtai amatininkų. Tarpukario metais Biržai tapo svarbiu šiaurės Lietuvos miestu – čia veikė 228 parduotuvės, 5 viešbučiai, 2 kino teatrai, 14 savarankiškų visuomeninių draugijų skyrių ir 46 kultūrinių organizacijų skyriai. Biržai buvo Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinis centras, taip pat veikė katalikų, evangelikų liuteronų, metodistų, baptistų, judėjų religinės bendruomenės, laisvamaniai. Neįtikėtina. Tokiais momentais norisi iškeliauti laiko mašina atgal ir viską pasukti taip, kad na, tiesiog, nebūtų karo…
Biržuose yra Širvėnos ežeras. Gana netikėta buvo tai, kad šis ežeras XVI amžiaus pabaigoje buvo dirbtinai suformuotas užtvenkus Agluonos ir Apaščios upes. Ir tai yra seniausias tvenkinys Lietuvoje. Neįtikėtina ir tai, kad jis kažkokiu būdu jungėsi su Rygos uostu. Per ežerą yra nutiestas medinis tiltas – negalėjome juo pereiti, nes vyko remontas, bet, ko gero, turėtų būti smagus maršrutas. Tai yra ilgiausias medinis pėsčiųjų tiltas Lietuvoje. Iš vieno ežero kranto tiltu galima nukeliauti į kitą pusę ir atsidurti Astravo dvare. Šį dvarą įkūrė grafai Tiškevičiai, įgiję Biržus XIX a. pradžioje iš Dominyko Radvilos. Tai viena raiškiausių XIX amžiaus romantizmo architektūros sodybų Lietuvoje – italų vilą menantys mūriniai ampyro stiliaus rūmai su belevederiniu bokštu. Prie įėjimo pastatytos betoninės dekoratyvinės liūtų skulptūros. Autentiškos šių liūtų skulptūros stovi prie Kauno karo muziejaus. Astravo dvare buvo dalis Tiškevičių ir Radvilų archyvo, biblioteka, kurioje buvo XV-XVII a. knygų, archeologijos, etnografijos, dailės kolekcijos, vėliau išvežtos į Vilnių ir Paryžių. Labai patiko mažytis namelis prie įvažiavimo į Astravo dvaro sodybos teritoriją – toks jaukus, pasakiškas ir siauras vartininko namukas. Tarpukaryje dvare pradėjo steigtis pramonės įmonės – pieninė, pakulinių maišų, špagato fabrikas, lininių audinių fabrikas „Siūlas“. Man atrodo, kad jis veikia iki šių dienų.
Lėtai apvaikščiojome Biržų pilies, Astravo dvaro teritorijas. Nemačiau, kaip jos atrodo ir kokią aurą kuria vasarą ar žiemą, bet šis trumpas ištrūkimas vasarišką rudens savaitgalį į Biržus buvo be galo gražus savo spalvomis, prieš šviesą virpančiais voratinkliais, ant nukritusių lapų nutįsusiais šėšėliais, nes saulė jau nebeišgali aukščiau išsiridenti. Toks tikras aksominis jausmas. Alkis ir troškulys atvedė į restoraną “Alaus kelias“ šalia Rinkuškių alaus daryklos. Restorano vieta, švelniai tariant, baisi – šalia gamybinių patalpų, bet, be abejonės, labai tinkanti alaus “edukacijai“ – visas komplektas paduotas ant lėkštelės: fabrikas, restoranas, parduotuvė. Žmonių kiekis sunkiai nusakomas. Išbandyti verta alaus degustaciją – devynios rūšys alaus nedideliais kiekiais yra visai nebloga atrakcija.
Šalia Biržų yra tikrai nuostabių gamtos vietų. Tai visų pirma karstinių įgriuvų – smegduobių suformuotas reljefas. Jis toks kažkoks pasakiškai neįtikėtinas, nors gerai supranti, kad tos įgriuvos realybėje smagiai neatrodo. Aplink Biržus kai kur smegduobių tankumas siekia 80 įgriuvų viename kvadratiniame metre. Aplankėme “Karvės olą“ – karstinę įgriuvą, kuri yra bene geriausiai ištyrinėtas ir žinomiausias geologijos paminklas. Legenda pasakoja, kad ten yra prasmegusi karvė, o prie olos krašto liko tik grandinė.
Pavažiavus dar keletą kilometrų, randame Kirkilų apžvalgos bokštą. Kirkilų ežerėlių panorama besileidžiant rudens saulei yra tikrai fantastiškas reginys. Man šis ežerų ir miškų tandemas kiek priminė skandinavišką kraštovaizdį. Kad atsivertų šios puikios panoramos, pastatytas Kirkilų apžvalgos bokštas – mano skoniui vienas gražesnių apžvalgos bokštų, primenantis ir laivą, ir mėnulį, o mažajam dar ir į bananą panašus pasirodė. Patiko, kad bokštas – ne metalinių konstrukcijų kratinys, bet organiškos lakoniškos formos statinys.
Grįždami namo dar užsukome į Likėnus – čia gi prisiminėm nuo seno žinotas gydyklas, Likėnų mineralinį vandenį ir kad vyro senelis, kilęs kažkur iš Biržų apylinkių mėgo važiuoti gydytis būtent į Likėnus. Ir aš taip gerai suprantu tą jo norą ten pabūti, nes be galo gražus senas parkas, tvenkinys, ramybė. Neatmetu, kad šiltą auksinio rudens vakarą visas tas grožis dar paaštrėja, bet vieta tikrai kerinti. Čia dar yra ir “Smardonės“ šaltinis, kurio vandens gydomosios savybės buvo suprastos jau šešioliktame amžiuje, o pavadinimą padiktavo karstelėjęs vandens skonis ir išsiskiriantis sieros vandenilio dujų kvapas.
Pasikrovėmė pačių geriausių įspūdžių ir reginių trumpoje kelionėjė į Biržus. Grįžinėjant, tiesiai virš plento degė didžiulė raudona saulė, nudažiusi visas pakeles rausva šviesa ir taip tik dar labiau sustiprindama emocijas. Toks iš anksto neplanuotas spontaniškas ištrūkimas bobų vasarą – metą, kai sako, senos moterys dar gali pasišildyti saulėkaitoje, tikrai buvo auksinis tiek reginių, tiek spalvų, tiek jausmo prasme. Ir visai nesvarbu, kad bobų vasara iš tikrųjų susijusi ne su bobomis, o su “bobais“ – taip liaudiškai buvo vadinami dideli vorai, pievose pinantys besisiūbuojančius šilkinius voratinklius.
Ai, ir dar prisiminiau. Sužinojau, kad garsusis Jonas Mekas, kuriam dabar yra 95 metai ir kuris gyvena Niujorke, yra kilęs iš Biržų apylinkių, o mokėsi Biržų gimnazijoje. Jonas Mekas yra filmų kūrėjas, menininkas ir kuratorius, dažnai vadinamas amerikietiškojo avangardinio kino krikštatėviu. J. Mekas artimai bendravo ir dirbo su tokiais menininkais kaip Jurgis Mačiūnas, Andy Warhol, Nico, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon ir Salvador Dali. Dabar Jonas Mekas yra Biržų garbės pilietis.

Taigi, Biržai ir jų apylinkės – puikūs. Ypač bobų vasarą.

2018 m. spalis.

2 komentarai “Biržai auksinę bobų vasarą

Pridėti Jūsų

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: