544. Eurovizijos ekspertai

Jaunėlis A jau porą mėnesių aktyviai analizuoja Eurovizijos konkursą. Žino visas šalis, atstovus, apie ką dainos ir dar visokių detalių. Peržiūrėjo interviu su dalyviais, perklausė podkastus, susireitingavo dainas, pasiruošė ir dabar bando mums jas visas pristatyti. Nors ir nelabai mums tas konkursas, nu bet vis tiek neišvengiamai girdime, o ir žmogaus pastangos didžiulės. Žodžiu, intensyvus darbas vyksta nuo ryto iki vakaro. Vieno tokio pristatymo metu, prieina vidurinysis D ir pareiškia:

– Nieko nenoriu įžeisti, bet jei jums įdomi mano nuomonė, galiu pasakyti, kad Eurovizijos konkurse yra tik dviejų tipų dainos: “stiprios moters“ dainos, tipo Nettos “I’m not your toy“, o kitos – apie meilę. Iš esmės visos dainos yra apie nieką. Bet konkurso tikslas ir yra ne kažką pasakyti, o įtikti…

A, 11 metų; D, 12 metų.

543. Chaoso teorija

– Kas yra chaoso teorija? – klausia D mūsų, akivaizdžiai kažkur jau apie tai skaitęs ir girdėjęs.

Bandau dar paieškoti info, pasidaro tik vos vos aiškiau. Padiskutuojam kiek, kad chaosas yra visur, kad menkiausi pokyčiai įtakoja visa kita ir kad mes net negalime žinoti ir numanyti, kaip elgsis kitas žmogus ar mes patys. D pasvarsto ir daro išvadą:

– Taip, tu galėtum tik tada nuspėti žmogų, jei būtum viskas apie jį.

Vėliau kalba pakrypsta apie įvairius politinius režimus nuo sovietų iki Šiaurės Korėjos, nuo Lenino iki Hitlerio ir D nutaria, kad geriausias valdovas būtų… robotas. Toks labai pažengęs robotas. Na, kad nepadarytų tokių dramatiškų dalykų ir klaidų. Bet robotą kažkas turi valdyti, suteikti tam tikrą info. Ir tai, pasirodo, irgi nekokia išeitis…

D, 12 metų.

542. Ritualas

– Nu bet aš nežinau, ar netikėti svečiai yra labai gerai… – svarsto D.

– Kodėl? Taigi visai smagu, – sakau.

– Nu bet jei tu esi ritualo vidury, tai negerai…

– Kokio ritualo? – vis dar nesuprantu.

– Nu, pavyzdžiui, ožį aukoji…

D, 12 metų.

541. Tuoj!

– D, eik valgyti!

– Tuoj!

Po 5 minučių:

– D, eik valgyti!

– Tuoj!

Dar po kokių 3 minučių:

– D, eik valgyti pagaliau!

Dar po kelių minučių pagaliau pasirodo D.

– Man reikėjo pasukti galvą! Reikėjo pasukti galvą, ką reiškia “eiti valgyti“ – kaip sliekas išsisukinėja D.

Ir tikrai, man ima atrodyti, kad šita karta labai ilgai apmąsto kiekvieną kylantį klausimą ir pasiūlymą, nes kiekvieną kartą kelionė iki stalo trunka nuo 5 iki 20 minučių. Negi taip paprastai imsi ir ateisi… O žodis “tuoj“ – bene populiariausias ir dažniausiai girdimas.

O kaip pas jus?

D, 12 metų

536. Kaip patobulinti švietimo sistemą

– Jei švietimo sistema paremta tuo, kad svarbiausia vis dėlto būtų išmokimas, o ne vertinimas, tai turėtų būti tokia kaip ir trijų pliusų sistema. Jei atsiskaitymą parašai tobulai, gauni 3 pliusus, jei ne taip gerai — 2 pliusus ir prasčiau – 1 pliusą. Tai atitiktų 10, 9 ir 8. Jei parašai blogiau, turi tiesiog perrašyti, kol gauni pliusą. Ir tavo problema, jei mokytis nenori. Tada pliusų ir neturi. Nes visi kiti pažymiai tiesiog neturi prasmės. Tada ir mokytumeis, kol iš tikrųjų išmoktum. Arba tau tiesiog gerai be pliusų.

D, 12 metų.

535. Veidrodis ir saulė

– Jeigu tu paimtum daug veidrodžių ir juos sudėtum kampu taip, kad nuo vieno veidrodžio šviesos spindulys kristų ant kito, tuomet atsispindėjęs kristų ant kito ir nukreiptum į jį saulę, tai galiausiai, po truputį blėstant ryškumui, kažkuriame veidrodyje galėtum žiūrėti į saulę be jokios apsaugos.

D, 12 metų.

528. Priklausomybė

– Dievas sako, kad reikia neturėti priklausomybių. O aš manau, kad tikėjimas Dievu irgi yra priklausomybė – vien tai, kad pirmasis Dievo įsakymas liepia neturėti kitų dievų, tik jį vieną. Tu negali tikėti jokiais graikų Olimpo, romėnų, senovės lietuvių, Egipto ir kitais dievais. Todėl Dievas irgi yra priklausomybė – aš taip manau.

A, 10 metų.

525. Amžina šviesa

– Žinai, mama, jei turėtum dėžę ir jos visos sienos iš vidaus būtų padengtos veidrodžiais, o tada įdėtum į dėžę žibintuvėlį ir paskui kokiu nors būdu jį labai greitai pašalintum, tai galėtum visą laiką dėžėje turėti šviesą. Veidrodis pats sau būtų šviesos šaltinis.

D, 11 metų.

522. Reikalinga diena

D nuo ryto veiksme: nuotolinės pamokos, nuotolinis sportas, nuotolinis grojimas instrumentu, nuotolinis seminaras, nuotolinis piešimas ir vietinė buitis – nenuotolinis dulkių valymas ir filmukų žiūrėjimas. Po namus nuobodžiai tampydamas dulkių skudurą ir paklaustas, ar dar daug reikalų, D atsako:

– Nu jo, tokia reikalinga diena…

D, 11 metų.

520. Koronos metai

Vakaras, vaikai voliojasi ant kilimo karantininį penktadienį, užsiimdami nežinia kuo, fone televizorius, Zita Kelmickaitė per reklamą įtaigiai pasakoja, kaip Seimas 2020-uosius paskelbė tautodailės metais. A nugirdęs pasipiktina:

– Taigi ne tautodailės, o koronos metais reikėjo skelbti!

A, 10 metų.

519. Biudžetinė gulbė

Žiūrime įkvepiantį filmą, kaip tėvas ir sūnus augina nykstančias žąsis, norėdami parodyti joms naują migracijos kelią ir galimybę išlikti. Vaikai susižavėję žiūri į mažus žąsiukus. Užsimano auginti namie. Nes, nu ir internete matę visokių vaizdų, kai žmonės jas laiko tiesiog namie. D staiga suabejoja savimi:

– Palaukit, pala, o kaip jos atrodo? Jos tokios kaip biudžetinės gulbės?

Po kelių minučių dar lyg tarp kitko užsimena, kad galima nusipirkti ir “domestikuotą“ lapę.

Toks jaunosios kartos žodynas, kai jau ima mąstyti angliškai.

D, 11 metų.

515. Mekai ir jų laiškai

— A, tau čia įdomu, šitie laiškai?
— Nu jo, normaliai… — atsako dešimtmetis A, versdamas naują knygos puslapį, kur broliai Jonas ir Adolfas Mekai rašė laiškus iš, kaip jie patys vadino, Naujorko arba Neujorko, Amerikos.

Po kiek laiko klausia:

— O tu galėtum įsivaizduoti, kad Kalėdas mes švenčiame tik dviese – tu ir aš?

— Na, sunkiai įsivaizduoju. O kodėl tu klausi?

— Tai tu įsivaizduok – Jonas Mekas Kalėdas sutiko visai vienas. Visai visai. Net be Adolfo (brolio)…

A, 10 metų.

 

514. Gyvenimo (ne) prasmė

– Iš tikrųjų tai gyvenimas neturi jokios prasmės. Visiškai jokios. Mama, na, žinai, žmonės susikūrė society, pala, kaip lietuviškai? Ai, taip, visuomenę, kuri yra pagrįsta valdžia ir galia. Viskas yra pastatyta ant pinigų ir valdžios, bet tai neturi jokios prasmės ir esmės. Pirmas dalykas, tai mes visi mirsim. Mirsim, nors žmonės ir sako, kad aš gyvensiu ir mano gyvenimo esmė bus palikti geresnę vietą savo anūkams ir kitiems žmonėms. Bet tame irgi nėra prasmės. Nes tu mirsi, jie mirs, jų vaikai mirs, jų vaikų vaikai irgi mirs. Visi mirs. Todėl, kad ir ką tu darytum, tai neturės jokios prasmės ir naudos. Nes tiesiog nėra dalyko, kuris būtų naudingas. Kad ir tas dailininkas, kur ausį nusipjovė. Taip, van Gogas. Visi tie paveikslai – jie irgi neturi jokios prasmės. Aš labai daug apie tai galvoju. Šeima iš tikrųjų, techniškai, irgi neturi prasmės. Bet nesijaudink, čia ne man, čia visiems. Techniškai. O ne techiškai, tai, na žinai, šeima ir visi kiti dalykai, kurie mums atrodo prasmingi ir mes norime juos daryti, na, aš nežinau net, kaip tiksliai pasakyti, bet nu tiesiog – life is short, tai todėl reikia kažką daryti. Aš, pavyzdžiui, užaugęs noriu važinėtis riedlente, bet tai neturi nei jokios prasmės, nei naudos… Niekas neturi naudos… Žmonių gydymas irgi neturi. Tai yra prieš gamtos būdą ir esmę – silpnesni miršta, stipresni gyvena. Ir aš žinau, kad jūs galite sakyti, kad va, dėl visokių operacijų tu gali gyventi. Tiesiog, pats savaime gyvenimas yra keistas ir nesuprantamas dalykas…

D, 11 metų.

513. Manęs tai ne!

Paauglys eilinį kartą geria vandenį iš čiaupo. Tiesiai iš čiaupo, pakišęs galvą ir aplink taškydamas vandens purslus.

– Na gi, įsipilk normaliai, į stiklinę, pažiūrėk gi kiek vandens be reikalo išbėga! – kartoju jau nusibodusią mantrą.
– Mama, bet stiklinę tai reikia plauti, o manęs tai ne!

D, 11 metų.

 

 

510. Adomas ir Ieva

Tėtis skaito vaikams Haufo pasakas.
– Tėti, o tai kai tuos du žmones – Adomą ir Ievą Dievas išvarė, tai jie buvo pirmieji žmonės pasaulyje? – klausia A.
– Na taip, pagal Bibliją, jie buvo pirmieji žmonės, paskui susilaukė vaikų ir taip atsirado kiti žmonės.
– Bet aš dar nesuprantu, o tai kodėl Dievui buvo gaila to obuolio?
Tada iš kito kambario galo pasigirsta brolio D balsas:
– O tai kaip tau būna gaila kokio nors savo daikto? Ir iš vis, gal Dievas augino tuos obuolius kokiai šventei ir jam jų reikėjo būtent tiek, kiek reikėjo…

A, 9 metai; D, 11 metų.

509. Banano efektas

– Mama, bet žinok, visi parkeriai ir kiti tiesūs dalykai vos vos, labai minimaliai yra banano formos.

Žiūriu nustebusi, bandau suprasti, suima juokas ir sakau:

– Tai kad gal ne. Tiesus daiktas ir yra tiesus daiktas.

– Na, bet žiūrėk. Žemė tai apvali, nors mums atrodo plokščia. Taip, ji didžiulė ir to nesimato. Tai ir visi daiktai labai labai minimaliai, beveik nematomai yra banano formos.

D, 11 metų.

508. Apie Dievo gailestingumą

Bet juk nesąmonė yra tai, kad Dievas iš esmės būdamas geras ir gailestingas, sukūrė žmonės tokius, kokie jie yra ir iškart užprogramavo juos, kad jie turėtų galimybę laisvai rinktis. Ir kad jie tada pasirinktų uždraustą dalyką. Dievas juk iškart žinojo, kad jie taip pasielgs juos tokius sukurdamas. O dar Ieva manipuliavo Adomu, bet išvarė tai juos abu… Ir kodėl Dievas, būdamas toks gailestingas, nužudė tiek nekaltų Egipto kūdikių, jei pats juos ir sukūrė? Aš suprantu, kad jo išrinktoji tauta buvo žydai, bet Egipto kūdikius juk irgi jis pats sukūrė.

D, 11 metų.

506. Šviesa

– Aš šiandien per pamokas vis galvojau, kaip ten yra su šviesa. Tai toks nesuprantamas dalykas. Man atrodo, kad mes dar jos neperpratome. Aš galvoju, kad šviesa turi kažkur baigtis. Pavyzdžiui, virvė – ji turi savo pradžią ir pabaigą. Tai ir šviesa turi kažkur baigtis. Ir aš nekalbu apie mažus šviesos šaltinius, tokius kaip žvakė ar lempa. Aš kalbu apie saulės šviesą. Ji juk turi kažkur baigtis.

D, 11 metų.

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

Pterodaktilis

... IR VAIKAI

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: