514. Gyvenimo (ne) prasmė

– Iš tikrųjų tai gyvenimas neturi jokios prasmės. Visiškai jokios. Mama, na, žinai, žmonės susikūrė society, pala, kaip lietuviškai? Ai, taip, visuomenę, kuri yra pagrįsta valdžia ir galia. Viskas yra pastatyta ant pinigų ir valdžios, bet tai neturi jokios prasmės ir esmės. Pirmas dalykas, tai mes visi mirsim. Mirsim, nors žmonės ir sako, kad aš gyvensiu ir mano gyvenimo esmė bus palikti geresnę vietą savo anūkams ir kitiems žmonėms. Bet tame irgi nėra prasmės. Nes tu mirsi, jie mirs, jų vaikai mirs, jų vaikų vaikai irgi mirs. Visi mirs. Todėl, kad ir ką tu darytum, tai neturės jokios prasmės ir naudos. Nes tiesiog nėra dalyko, kuris būtų naudingas. Kad ir tas dailininkas, kur ausį nusipjovė. Taip, van Gogas. Visi tie paveikslai – jie irgi neturi jokios prasmės. Aš labai daug apie tai galvoju. Šeima iš tikrųjų, techniškai, irgi neturi prasmės. Bet nesijaudink, čia ne man, čia visiems. Techniškai. O ne techiškai, tai, na žinai, šeima ir visi kiti dalykai, kurie mums atrodo prasmingi ir mes norime juos daryti, na, aš nežinau net, kaip tiksliai pasakyti, bet nu tiesiog – life is short, tai todėl reikia kažką daryti. Aš, pavyzdžiui, užaugęs noriu važinėtis riedlente, bet tai neturi nei jokios prasmės, nei naudos… Niekas neturi naudos… Žmonių gydymas irgi neturi. Tai yra prieš gamtos būdą ir esmę – silpnesni miršta, stipresni gyvena. Ir aš žinau, kad jūs galite sakyti, kad va, dėl visokių operacijų tu gali gyventi. Tiesiog, pats savaime gyvenimas yra keistas ir nesuprantamas dalykas…

D, 11 metų.

513. Manęs tai ne!

Paauglys eilinį kartą geria vandenį iš čiaupo. Tiesiai iš čiaupo, pakišęs galvą ir aplink taškydamas vandens purslus.

– Na gi, įsipilk normaliai, į stiklinę, pažiūrėk gi kiek vandens be reikalo išbėga! – kartoju jau nusibodusią mantrą.
– Mama, bet stiklinę tai reikia plauti, o manęs tai ne!

D, 11 metų.

 

 

510. Adomas ir Ieva

Tėtis skaito vaikams Haufo pasakas.
– Tėti, o tai kai tuos du žmones – Adomą ir Ievą Dievas išvarė, tai jie buvo pirmieji žmonės pasaulyje? – klausia A.
– Na taip, pagal Bibliją, jie buvo pirmieji žmonės, paskui susilaukė vaikų ir taip atsirado kiti žmonės.
– Bet aš dar nesuprantu, o tai kodėl Dievui buvo gaila to obuolio?
Tada iš kito kambario galo pasigirsta brolio D balsas:
– O tai kaip tau būna gaila kokio nors savo daikto? Ir iš vis, gal Dievas augino tuos obuolius kokiai šventei ir jam jų reikėjo būtent tiek, kiek reikėjo…

A, 9 metai; D, 11 metų.

509. Banano efektas

– Mama, bet žinok, visi parkeriai ir kiti tiesūs dalykai vos vos, labai minimaliai yra banano formos.

Žiūriu nustebusi, bandau suprasti, suima juokas ir sakau:

– Tai kad gal ne. Tiesus daiktas ir yra tiesus daiktas.

– Na, bet žiūrėk. Žemė tai apvali, nors mums atrodo plokščia. Taip, ji didžiulė ir to nesimato. Tai ir visi daiktai labai labai minimaliai, beveik nematomai yra banano formos.

D, 11 metų.

508. Apie Dievo gailestingumą

Bet juk nesąmonė yra tai, kad Dievas iš esmės būdamas geras ir gailestingas, sukūrė žmonės tokius, kokie jie yra ir iškart užprogramavo juos, kad jie turėtų galimybę laisvai rinktis. Ir kad jie tada pasirinktų uždraustą dalyką. Dievas juk iškart žinojo, kad jie taip pasielgs juos tokius sukurdamas. O dar Ieva manipuliavo Adomu, bet išvarė tai juos abu… Ir kodėl Dievas, būdamas toks gailestingas, nužudė tiek nekaltų Egipto kūdikių, jei pats juos ir sukūrė? Aš suprantu, kad jo išrinktoji tauta buvo žydai, bet Egipto kūdikius juk irgi jis pats sukūrė.

D, 11 metų.

506. Šviesa

– Aš šiandien per pamokas vis galvojau, kaip ten yra su šviesa. Tai toks nesuprantamas dalykas. Man atrodo, kad mes dar jos neperpratome. Aš galvoju, kad šviesa turi kažkur baigtis. Pavyzdžiui, virvė – ji turi savo pradžią ir pabaigą. Tai ir šviesa turi kažkur baigtis. Ir aš nekalbu apie mažus šviesos šaltinius, tokius kaip žvakė ar lempa. Aš kalbu apie saulės šviesą. Ji juk turi kažkur baigtis.

D, 11 metų.

503. Ko moko mokykloje?

D visiškai susikrimtęs dėl klimato atšilimo, degančių Brazilijos ir Sibiro miškų, šylančių vasarų ir didžiulių potvynių. Kartais jam dėl to net užmigti sunku, lenda mintys kaip pasiutusios. Suskaičiavo, kad jei visi mokyklos vaikai pasodintų po medį, o jei dar ir ne po vieną, tai visai neblogas skaičius gautųsi… Bet tada iškyla dilema, kaip ir kur tuos medžius teisėtai sodinti, kaip nepakenkti natūraliems miškams. Ir tada minčių viražas nukrypsta link tų, kurie turi sprendimų galią.

– Mama, o mokykloje moko, kaip reikia išsirinkti prezidentą? Na, tokį protingą ir teisingą? Nes dabar tai gaunasi tokia nesąmonė, kai žmonės išsirenka Trumpą, Putiną, Bolsonarą, Kim Džonguną? Ir dėl to pasaulyje vyksta blogi dalykai.

D, 11 metų.

502. Iš aukšto

Du vyresnieji broliai diskutuoja. Diskutuoja įnirtingai, kiekvienas gindamas savo poziciją. Tam tikru etapu jaunesnysis D pajaučia pranašumą. Kiek patyli ir, jau iškart patenkintas savo sąmoju ir visa situacija, sako vyresniajam J:

– Žinai, būčiau aukštesnis, tai žiūrėčiau dabar į tave iš aukšto.

D, 11 metų

500. Holokaustai

Važiuojam mašina. Devynmetis A pamato ženklą su užrašu “Holokausto aukų kapai“ ir emocingai sušunka:

– Palaukit, o tai ne mes buvom Holokaustai?

Minutėlę visi nesuprantam. Tada po truputį situacija aiškėja. Lygiai prieš metus šventėm mūsų Holochwastų giminės bajorystės statuso suteikimo 400 metų jubiliejų. Tai žmogui tas holokaustas kažkaip panašiai nuskambėjo.

A, 9 metai.

P. S. Ir tai yra 500-tasis vaikų išminties įrašas mano bloge. Ir dar šiandien yra lygiai 2 metai, kaip mano blogas išėjo į eterį.

499. Tomas Laukia

– Tėti, man atrodo, kad tie tėčiai plikiai, nu tie plikagalviai beplaukiai, yra protingesni už tuos, kur su plaukais, – konstatuoja A.
– Mhm, tu taip manai? Užskaitysiu kaip komplimentą, – nudžiunga tėtis.
– Nu jo, tai dabar galėtum ir man kokį komplimentą pasakyti, – nesididžiuoja A.
Po kiek laiko tėtis paleidžia Tom Waits dainą per youtube, D pasižiūri ir sako, kad čia Tomas Laukia, o tada prisimena, kaip anksčiau galvojo, kad grupė “Dead Can Dance“ – tai Mirusios skardinės šokis.

A, 9 metai; D, 11 metų.

497. Negyvi organizmai

Visi trys broliai su tėčiu per televiziją užmato kendo sporto šakos varžybas. Žiūri žiūri kurį laiką, tada tėtis nusprendžia, kad tai vis tik per daug nuobodus sportas. Tuomet A šauna kontrargumentą:
– Nu bet tai tada galima sakyti, kad tenisą žaisti irgi yra labai nuobodu – mušinėji tą kamuoliuką ir tiek.
Tėtį, mėgstantį žaisti ir žiūrėti tenisą, tai kerta iš esmės.
Tada D šioje vietoje nesustoja ir pratęsia:
– Tokiu atveju galima sakyti, kad maisto gaminimas irgi labai nuobodus dalykas – tai tiesiog negyvų organizmų deginimas su visokiais augalais.

A, 9 metai; D, 10 metų.

496. Rinkimai

Politiškai aktyvus devynmetis stebi aiškėjančius Prezidento rinkimų rezultatus ir sako:

– Viskas gerai bet kokiu atveju! Jūs pagalvokit, kas būtų, jei būtų išrinkę anuos.

Ir pradeda vardinti visus, pradedant Puteikiu, baigiant Tomaševskiu…

A, 9 metai

494. Kodėl sapnuoju košmarus?

– Ne, nu bet kodėl aš sapnuoju košmarus? – klausia devynmetis A.

– O tu sapnuoji košmarus? – pasitikslinu.

– Nu ten ne visai košmarai, ten tokios keistenybės, kaip kokios komedijos. Ir aš nesuprantu, kaip ten viskas susidaro. Iš kur atsiranda? Bet man taip jie patinka! Ir taip nesinori, kad pasibaigtų… Kaip kokie filmai. Tokie netrumpi. O būna, kad tu taip jau smarkiai pajauti, kad jie tuoj baigsis, tie sapnai – dar miegi, bet jauti, kad jau tuoj tuoj viskas baigsis… O taip nesinori… Tau reiktų papulti į mano vaizduotę, kad suprastum. Nu, tai ar gali atsakyti, kodėl sapnuoju košmarus ir kaip ten viskas susidaro ir susisieja? Mmmm?

A, 9 m.

493. Debatai

Negaliu atsistebėti ir negaliu nuvaryti miegoti – devynmetis A ir dešimtmetis D žiūri pretendentų į prezidentus debatus. Ne filmuką, ne youtube, bet debatus. Žiūri rimtai įsispitriję ir susikaupę. Klausiu, tai ar jiems čia įdomu. Sako, taip, nežinom ir nesuprantam kas, bet įdomu. Įdomu, kas ką pasakys.

Man jų metuose tikrai nebuvo įdomi politika, tuo tarpu dešimtmetis D susiskaičiavo, kad Dalia Grybauskaitė buvo visą jo gyvenimą, o devynmetis A išpyškino visas pretendentų pavardes. Na, gal užaugs karta, kuriai rūpės…

A, 9 metai; D, 10 metų

492. Įsivaizduojami dalykai

D serga ir guli lovoje. Nuobodžiauja. Bežiūrėdamas į lubas sako:

– Žinai, aš kartais paprastuose dalykuose matau kitus dalykus. Pavyzdžiui dabar užuolaidose matau sukumpusį vyro veidą, o karnizo gumbas atrodo kaip verkiantis žmogus, kurio akys nutolusios viena nuo kitos arba kaip šiaurės gyventojas su ūsais ir kailine kepure. O eglės šakose mačiau veidą, kuris šypsosi ir žiūri į dešinę, o kitaip pažiūrėjus atrodo kaip vyras, kuris žiūri į kairę ir yra atsukęs pistoletus. O ant balkono matau morką, susikibusią su graikiniu riešutu ir obuoliu. Ir jie visi turi kojas. O va čia – išdžiūvęs Kempiniukas su ilga nosimi. Šalia jo – kaukolytė, piktas vilkas ir žmogus su žiauriai mažom kojom, kaip nušokęs nuo kažko. O kai plaukiau baseine ant nugaros, tai ant lubų mačiau veidą – pusė jo buvo pilka, o kita pusė – šviesiai pilka, tokia meniškai išplaukusi.

D, 10 metų

487. Drugelio efektas

Dešimtmetis D išgyvena praeities ir ateities kelionių dilemas ir klausia tėčio:

– O ką tu darytum jei būtinai turėtum nusikelti į praeitį, bet kiek įmanoma labiau išvengtum drugelio efekto? Kur tu keltumeisi, kad pakenktų mažiausiai? Aš tai kelčiausi vieną minutę atgal. Taip gal būtų mažiausiai pakenkta ateičiai. Nes kitaip, kur besikeltum, vis tiek būtų blogai.

D, 10 metų.

P. S. Drugelio efekto metafora nusako idėją, kad drugelio sparnai gali sukurti nedidelius pokyčius atmosferoje, kurie gali pakeisti tornado kelią arba užlaikyti, pagreitinti ar netgi sutrukdyti jo atsiradimą tam tikroje vietovėje. Mosuojantys sparnai vaizduoja mažus pokyčius pradinėse sistemos sąlygose, kurie sukelia įvykių grandinę, vedančią prie didelio masto permainų. Drugelis nesukelia tornado tuo požiūriu, kad suteikia jam energijos, bet sukelia tornadą tuo atžvilgiu, kad jo sparnų mostas yra esminė dalis pradinėse sąlygose, sukuriančiose tornadą (jei drugelis nesumosuotų sparnais, sistemos trajektorija galėtų būti visiškai kita ir tornadas nesusiformuotų). (Wikipedia)

 

486. Kaip atsirado pasaulis?

– Mama, o kaip tau vis dėl to atrodo – ar pasaulį sukūrė Dievas, ar įvyko didysis sprogimas? – klausia A.  – Mokykloje vienas vaikas sakė, kad tikrai tikrai Dievas sukūrė, o man atrodo, kad buvo sprogimas.

Man dar nespėjus dorai suregzti atsakymo, iš kito kambario galo pasigirsta D balsas:

– Aš tai galvoju, kad yra būdas, paaiškinti abi versijas. Pradžioje Dievas sukūrė tokią ekosistemą, kurioje ir galėjo įvykti didysis sprogimas. Tada abu variantai tinka.

A, 9 metai; D, 10 metų.

485. Laiko pojūtis

– Rytoj jau ketvirtadienis, o, rodos, ką tik buvo šeštadienis, – apie nepaliaujamą laiko bėgimą svarsto D. – Bet, žinai, mama, įdomiausia, kad niekas negalvoja ir nejaučia, kaip laikas slenka dabar, visi apie tai susimąsto tik tada, kai jis jau būna praėjęs.

D, 10 metų.

480. Pradėtofobija

Skaitome su A vakarinę knygą. Tekste išnyra žodis fobija. Pasiaiškinam, ką tai reiškia. Tada pilietis nusprendžia, kad jis turi “pradėtofobiją“. Bijo ką nors pradėti – skaityti naują knygą, nors paskui labai patinka, rašyti į naują užrašinę, nors, tik pradėjus rašyti, pasidaro visai nebebaisu. Tada kartu ir nusprendėme – svarbu pradėti daryti ir baimė dingsta.

Naujieji koučeriai kokie tai…

A, 8 metai

478. Z karta

Aštuonmetis A su tėčiu važiuoja namo. Staiga jam parūpsta vienas klausimas:
– O aš galėčiau tau paskambinti į tą kitokį telefoną, nu žinai, tokį pailgą, nu tokį… nežinau, kaip paaiškinti, – ir ima kažką rodyti ir sukti rankomis.
– Į kokį? – vis dar nelabai suprasdamas perklausia tėtis.
– Nu į tą bananą su apvaliais bumbulais! Kur pas babą yra!

A, 8 metai

477. Kolekcionierius

Maždaug trečią valandą po pietų į bendrą šeimos pokalbių grupę įkrenta aštuonmečio A nuotrauka su tekstu (žr. nuotrauką). Vyriausias brolis liepia nesvaigti, tėtis pasiūlo atidėti klausimą iki vakaro. Bet žmogus nenusimena ir imasi kitos taktikos: “Nesvarbu, tiesiog tada mums, tėti, reikia pasistūmėti su degtukų dėžučių kolekcionavimu“.

A, 8 metai

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: