kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija
A pristatinėja mums šių metų Eurovizijai atrinktas kitų šalių dainas. Beveik viskas blogai, viena kita daina kaip ir klausosi. Brolis D stebi, klauso komentarų ir galiausiai neišlaiko:
– Aš nesuprantu! Jūs kiekvienais metais žiūrit į Euroviziją kaip į šunį, ir tikitės, kad jis pagimdys katę…
A, 12 metų; D, 13 metų.
– “Kisa, kam jums pinigai, jūs juk neturite fantazijos“, – kalbėdami viena tema prisimename garsiąją Ostapo Benderio frazę. Tai nugirdęs, D pareiškia:
– Aha, va aš irgi dažnai pagalvoju, kam menininkui įgūdžiai, kai vaizduotės neturi… Piešt moka, bet nieko gero nesugalvoja…
D, 13 metų
– D, gal gali įjungti žinias per TV? – prašo tėtis.
– Nu nelabai noriu. Jos visiškai neįdomios, tos žinios, nes ten daug politikos. O politika yra neįdomi, ypatingai Lietuvos. Man yra įdomios tik politinės ideologijos.
D, 13 metų
Žiūrim St. Kubriko filmą. D po gero pusvalandžio reziumuoja netikėtus režisieriaus minties posūkius:
– Bet tai Kubriko filmai tai kaip sudurtiniai sakiniai. Vietoje taško, jis deda kablelį.
D, 13 metų.
– Aš galvoju, o kaip yra – ar žmogaus ląstelės bendradarbiauja su žmogumi, ar yra jo vergės?
D, 13 m.
– Žinduoliai iš esmės yra užprogramuoti patys prieš save. Tam, kad pradėti poruotis, reikia pasitikėjimo savimi, o pasitikėjimas savimi susideda iš kažkokių pasiekimų. Jei žinduolis bus nepasitikintis savimi, silpnas, jis nesiporuos. O tai yra įprogramuota į gyvūną tam, kad rūšyje neatsirastų ir nesidaugintų silpni atstovai.
D, 13 metų.
Vakaras, važinėjam ir vaikštinėjam po vieną miestelį, norėdami jį išsamiau apžiūrėti. Vis sustojam prie kokio lentele pažymėto namo, liudijančio apie ten buvusius įvykius ar gyvenusius žmones. Vaikai jau kurį laiką nuobodžiauja, jaučiasi alkani ir ištroškę, nes diena buvo pilna veiksmo, o simbolinis su savimi pasiimto maisto paketėlis sudorotas jau labai seniai. Jokios kavinės ir parduotuvės nebedirba. Vaikai įjungia ironiją, siūlydami dar sustoti ir apžiūrėti… medį, nes dar ne visus apžiūrėjom.
Vėl pasigirsta zirzimas, kad “mes norim valgyti!“. Tėtis atšauna savo legendine fraze:
– Valgyt – ne šikt, galit pakentėt.
Tada iš automobilio galo pasigirsta:
– Bet juk valgyt ir šikt yra tam tikras “in ir jang“.
D, 13 metų.
Jaunėlis A jau porą mėnesių aktyviai analizuoja Eurovizijos konkursą. Žino visas šalis, atstovus, apie ką dainos ir dar visokių detalių. Peržiūrėjo interviu su dalyviais, perklausė podkastus, susireitingavo dainas, pasiruošė ir dabar bando mums jas visas pristatyti. Nors ir nelabai mums tas konkursas, nu bet vis tiek neišvengiamai girdime, o ir žmogaus pastangos didžiulės. Žodžiu, intensyvus darbas vyksta nuo ryto iki vakaro. Vieno tokio pristatymo metu, prieina vidurinysis D ir pareiškia:
– Nieko nenoriu įžeisti, bet jei jums įdomi mano nuomonė, galiu pasakyti, kad Eurovizijos konkurse yra tik dviejų tipų dainos: “stiprios moters“ dainos, tipo Nettos “I’m not your toy“, o kitos – apie meilę. Iš esmės visos dainos yra apie nieką. Bet konkurso tikslas ir yra ne kažką pasakyti, o įtikti…
A, 11 metų; D, 12 metų.
– Kas yra chaoso teorija? – klausia D mūsų, akivaizdžiai kažkur jau apie tai skaitęs ir girdėjęs.
Bandau dar paieškoti info, pasidaro tik vos vos aiškiau. Padiskutuojam kiek, kad chaosas yra visur, kad menkiausi pokyčiai įtakoja visa kita ir kad mes net negalime žinoti ir numanyti, kaip elgsis kitas žmogus ar mes patys. D pasvarsto ir daro išvadą:
– Taip, tu galėtum tik tada nuspėti žmogų, jei būtum viskas apie jį.
Vėliau kalba pakrypsta apie įvairius politinius režimus nuo sovietų iki Šiaurės Korėjos, nuo Lenino iki Hitlerio ir D nutaria, kad geriausias valdovas būtų… robotas. Toks labai pažengęs robotas. Na, kad nepadarytų tokių dramatiškų dalykų ir klaidų. Bet robotą kažkas turi valdyti, suteikti tam tikrą info. Ir tai, pasirodo, irgi nekokia išeitis…
D, 12 metų.
– Nu bet aš nežinau, ar netikėti svečiai yra labai gerai… – svarsto D.
– Kodėl? Taigi visai smagu, – sakau.
– Nu bet jei tu esi ritualo vidury, tai negerai…
– Kokio ritualo? – vis dar nesuprantu.
– Nu, pavyzdžiui, ožį aukoji…
D, 12 metų.
– D, eik valgyti!
– Tuoj!
Po 5 minučių:
– D, eik valgyti!
– Tuoj!
Dar po kokių 3 minučių:
– D, eik valgyti pagaliau!
Dar po kelių minučių pagaliau pasirodo D.
– Man reikėjo pasukti galvą! Reikėjo pasukti galvą, ką reiškia “eiti valgyti“ – kaip sliekas išsisukinėja D.
Ir tikrai, man ima atrodyti, kad šita karta labai ilgai apmąsto kiekvieną kylantį klausimą ir pasiūlymą, nes kiekvieną kartą kelionė iki stalo trunka nuo 5 iki 20 minučių. Negi taip paprastai imsi ir ateisi… O žodis “tuoj“ – bene populiariausias ir dažniausiai girdimas.
O kaip pas jus?
D, 12 metų
A klausia:
– O kam reikalingi nosies plaukai?
D atsako:
– Iš jų paskui ūsai užauga.
A, 10 metų; D, 12 metų.
– Mama, žinok, jeigu aš kartais praeinu ir nepamatau indų kalno, tai dar visai nereiškia, kad aš aklas.
D, 12 metų.
D pamato per televiziją būsimą ministrę Aušrinę Armonaitę ir sako:
– Ai, tai čia ta TikTok’erė!
D, 12 metų.
– Tai tu ryt miegi kiek nori, ar ne? – klausiu A.
– Ne, aš kelsiuosi anksčiau.
– O kodėl?
– Na, kad pusryčius tau galėčiau į lovą atnešti.
A, 10 metų.
– Jei švietimo sistema paremta tuo, kad svarbiausia vis dėlto būtų išmokimas, o ne vertinimas, tai turėtų būti tokia kaip ir trijų pliusų sistema. Jei atsiskaitymą parašai tobulai, gauni 3 pliusus, jei ne taip gerai — 2 pliusus ir prasčiau – 1 pliusą. Tai atitiktų 10, 9 ir 8. Jei parašai blogiau, turi tiesiog perrašyti, kol gauni pliusą. Ir tavo problema, jei mokytis nenori. Tada pliusų ir neturi. Nes visi kiti pažymiai tiesiog neturi prasmės. Tada ir mokytumeis, kol iš tikrųjų išmoktum. Arba tau tiesiog gerai be pliusų.
D, 12 metų.
– Jeigu tu paimtum daug veidrodžių ir juos sudėtum kampu taip, kad nuo vieno veidrodžio šviesos spindulys kristų ant kito, tuomet atsispindėjęs kristų ant kito ir nukreiptum į jį saulę, tai galiausiai, po truputį blėstant ryškumui, kažkuriame veidrodyje galėtum žiūrėti į saulę be jokios apsaugos.
D, 12 metų.
– Optimizmas, realizmas ir pesimizmas yra tik tam tikros realybės perspektyvos. Viskas priklauso, nuo to, kaip žmonės, visa visuomenė yra susitarusios. Jei, pavyzdžiui, žudyti būtų legalu, tai neatrodytų taip pesimistiškai…
D, 12 metų.
Broliai kažką aptarinėja, didysis reziumuoja:
– Kiek žmonių, tiek nuomonių…
– Ne, – prieštarauja D, – nuomonių yra gerokai mažiau nei žmonių, nes daugelis jų tiesiog neturi savo nuomonės…
D, 12 metų.
– Šiandien susipažinau su urviniais žmonėmis, – dėsto D.
– O kas yra urviniai? – klausiu.
– Urviniai žmonės yra tie, kurie gyvena savo urve, po akmeniu ir kuriems vis dar atrodo, kad rožinė spalva ir ilgi plaukai skirti tik mergaitėms.
D, 12 metų.
– Kai sakai kitam žmogui gražius žodžius, komplimentus, tai malonu yra ir tau pačiam. Čia toks kaip ir egoizmas. Tik tas egoizmas yra gerasis…
D, 12 metų.
– Bet kaip vis dėlto yra gerai, kad tu – mano mama.
A, 10 metų.
– O galima neturėti saiko turėjimui saiko?
D, 12 metų.
– Dievas sako, kad reikia neturėti priklausomybių. O aš manau, kad tikėjimas Dievu irgi yra priklausomybė – vien tai, kad pirmasis Dievo įsakymas liepia neturėti kitų dievų, tik jį vieną. Tu negali tikėti jokiais graikų Olimpo, romėnų, senovės lietuvių, Egipto ir kitais dievais. Todėl Dievas irgi yra priklausomybė – aš taip manau.
A, 10 metų.
– Bet aš galvoju, tai jei yra tas pomirtinis gyvenimas, tai kai jis nusibosta, tai ką tada – reikia vėl iš naujo numirti?
D, 12 metų.
– Palaukit, o tai tie, kurie priima pirmąją komuniją, vadinami komunistais?
A, 10 metų.
– Žinai, mama, jei turėtum dėžę ir jos visos sienos iš vidaus būtų padengtos veidrodžiais, o tada įdėtum į dėžę žibintuvėlį ir paskui kokiu nors būdu jį labai greitai pašalintum, tai galėtum visą laiką dėžėje turėti šviesą. Veidrodis pats sau būtų šviesos šaltinis.
D, 11 metų.
Kalbamės su D – kadangi kažką neaiškiai sumurma, sakau:
– Kalbėk aiškiau.
O jis man:
– Girdėk aiškiau.
D,11 metų.
“- Bet tai jeigu visi visi žmonės būtų labai protingi, tai jie tiesiog būtų normalūs, paprasti…“
D, 11 metų.
D nuo ryto veiksme: nuotolinės pamokos, nuotolinis sportas, nuotolinis grojimas instrumentu, nuotolinis seminaras, nuotolinis piešimas ir vietinė buitis – nenuotolinis dulkių valymas ir filmukų žiūrėjimas. Po namus nuobodžiai tampydamas dulkių skudurą ir paklaustas, ar dar daug reikalų, D atsako:
– Nu jo, tokia reikalinga diena…
D, 11 metų.
D nugirsta per televiziją apie emocinės psichologinės pagalbos telefono numerį žmonėms koronaviruso karantino metu.
– Mhm, tai čia yra pagalbos numeris ekstravertams, kuriems sunku išbūti uždarytiems namie, – nusprendžia labiau intravertas D.
D, 11 metų.
Vakaras, vaikai voliojasi ant kilimo karantininį penktadienį, užsiimdami nežinia kuo, fone televizorius, Zita Kelmickaitė per reklamą įtaigiai pasakoja, kaip Seimas 2020-uosius paskelbė tautodailės metais. A nugirdęs pasipiktina:
– Taigi ne tautodailės, o koronos metais reikėjo skelbti!
A, 10 metų.
Žiūrime įkvepiantį filmą, kaip tėvas ir sūnus augina nykstančias žąsis, norėdami parodyti joms naują migracijos kelią ir galimybę išlikti. Vaikai susižavėję žiūri į mažus žąsiukus. Užsimano auginti namie. Nes, nu ir internete matę visokių vaizdų, kai žmonės jas laiko tiesiog namie. D staiga suabejoja savimi:
– Palaukit, pala, o kaip jos atrodo? Jos tokios kaip biudžetinės gulbės?
Po kelių minučių dar lyg tarp kitko užsimena, kad galima nusipirkti ir “domestikuotą“ lapę.
Toks jaunosios kartos žodynas, kai jau ima mąstyti angliškai.
D, 11 metų.
– Žinai, mama, aksčiau sergantis žmogus buvo tiesiog silpnas ir bejėgis, o dabar jis gali tapti žudiku, – koronaviruso epidemijos fone konstatuoja D.
D, 11 metų.
– Šiaip tai Adomui ir Ievai turėjo būti labai keista, kai jiems gimė vaikas. Jie juk gyvenime nebuvo matę vaikų, nes patys nebuvo nei vaikai, nei paaugliai.
D, 11 metų
– Mama, bet, žinai, yra vienas geras dalykas dėl koronaviruso – numirę mes bent jau žinosim, kad numirėm nuo viruso, o ne nuo karo ir kad pasaulis bei jo žmonės dar nėra tokio žemo lygio ir nesukėlė karo. O viskas atsitiko tik dėl kelių žmonių sukelto viruso.
A, 10 metų.
— A, tau čia įdomu, šitie laiškai?
— Nu jo, normaliai… — atsako dešimtmetis A, versdamas naują knygos puslapį, kur broliai Jonas ir Adolfas Mekai rašė laiškus iš, kaip jie patys vadino, Naujorko arba Neujorko, Amerikos.
Po kiek laiko klausia:
— O tu galėtum įsivaizduoti, kad Kalėdas mes švenčiame tik dviese – tu ir aš?
— Na, sunkiai įsivaizduoju. O kodėl tu klausi?
— Tai tu įsivaizduok – Jonas Mekas Kalėdas sutiko visai vienas. Visai visai. Net be Adolfo (brolio)…
A, 10 metų.
– Iš tikrųjų tai gyvenimas neturi jokios prasmės. Visiškai jokios. Mama, na, žinai, žmonės susikūrė society, pala, kaip lietuviškai? Ai, taip, visuomenę, kuri yra pagrįsta valdžia ir galia. Viskas yra pastatyta ant pinigų ir valdžios, bet tai neturi jokios prasmės ir esmės. Pirmas dalykas, tai mes visi mirsim. Mirsim, nors žmonės ir sako, kad aš gyvensiu ir mano gyvenimo esmė bus palikti geresnę vietą savo anūkams ir kitiems žmonėms. Bet tame irgi nėra prasmės. Nes tu mirsi, jie mirs, jų vaikai mirs, jų vaikų vaikai irgi mirs. Visi mirs. Todėl, kad ir ką tu darytum, tai neturės jokios prasmės ir naudos. Nes tiesiog nėra dalyko, kuris būtų naudingas. Kad ir tas dailininkas, kur ausį nusipjovė. Taip, van Gogas. Visi tie paveikslai – jie irgi neturi jokios prasmės. Aš labai daug apie tai galvoju. Šeima iš tikrųjų, techniškai, irgi neturi prasmės. Bet nesijaudink, čia ne man, čia visiems. Techniškai. O ne techiškai, tai, na žinai, šeima ir visi kiti dalykai, kurie mums atrodo prasmingi ir mes norime juos daryti, na, aš nežinau net, kaip tiksliai pasakyti, bet nu tiesiog – life is short, tai todėl reikia kažką daryti. Aš, pavyzdžiui, užaugęs noriu važinėtis riedlente, bet tai neturi nei jokios prasmės, nei naudos… Niekas neturi naudos… Žmonių gydymas irgi neturi. Tai yra prieš gamtos būdą ir esmę – silpnesni miršta, stipresni gyvena. Ir aš žinau, kad jūs galite sakyti, kad va, dėl visokių operacijų tu gali gyventi. Tiesiog, pats savaime gyvenimas yra keistas ir nesuprantamas dalykas…
D, 11 metų.
Paauglys eilinį kartą geria vandenį iš čiaupo. Tiesiai iš čiaupo, pakišęs galvą ir aplink taškydamas vandens purslus.
– Na gi, įsipilk normaliai, į stiklinę, pažiūrėk gi kiek vandens be reikalo išbėga! – kartoju jau nusibodusią mantrą.
– Mama, bet stiklinę tai reikia plauti, o manęs tai ne!
D, 11 metų.
– Žinai, mama, antisocialumas man atrodo kaip tam tikra duobė, iš kurios išlipti gana sunku. Jei tu pasidarai antisocialus, tai būti socialiu jau kažkaip neišeina.
D, 11 metų.
kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija
iš visur surinkti tekstai
Travel Log by Vita
Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas
jaukus gyvenimas
Gerų knygų paieškos
A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.
The Art and Craft of Blogging
The latest news on WordPress.com and the WordPress community.
ČIA DABAR 