Italija. Istorija alsuojančios Bolonija ir Ravena

Taip susiklostė, kad apie praeitos vasaros kelionę į Boloniją vis nerasdavau laiko parašyti. O kai jau lyg ir radau – užslinko pandemija. O jos fone nekilo ranka rašyti apie keliones, visai nekilo… Viduje viskas tarsi sustingo, užsitraukė liūdna gedulo širma. Dabar jau lyg atsiranda maža viltis, optimizmas, tikėjimas. Nors viskas be galo trapu, bet Italija – nuostabioji, gražioji, senoji, skanioji, po mažą centimetrą kelia galvą. Daug kas socialinėse erdvėse diskutuoja ar pasaulis bus, koks buvo, ar jau niekada nebebus. Galėsime sau atsakyti po kokių dešimties metų. Bet kokiu atveju žymė tikrai liks, nes tokia patirtis negali likti nematoma ir nejaučiama…

Skaityti toliau “Italija. Istorija alsuojančios Bolonija ir Ravena“

Toskana: San Gimignano – Monteriggioni – Siena

Toskana… Šis regionas, daugeliui atpažįstamas iš romantiškų filmų yra be galo vaizdinga Italijos dalis. Galėtum čia būti ir būti, žavėtis nesustodamas, aikčioti ir dūsauti, nes tiek gamtinis, tiek kultūrinis, tiek gastronominis pasitenkinimas čia yra neabejotinas. Tris dienas tyrinėję Florenciją (apie Florenciją čia), iškeliavome nuomotu automobiliu paganyti akių ir širdžių po Toskanos kalvas ir istorinius miestelius. Mūsų maršrutas buvo Florencija – San Gimignano – Moneriggioni – Siena – Bolonija. Skaityti toliau “Toskana: San Gimignano – Monteriggioni – Siena“

Rygos automobilių muziejus

Ar žinote, kas pirmasis žmonijos istorijoje buvo nubaustas už greičio viršijimą? Walteris Arnoldas 1896-ųjų sausio 28-ąją lėkė 8 mylių per valandą greičiu ten, kur leistinas greitis buvo 2 mylios per valandą. Nusikaltęs vairuotojas buvo sučiuptas policininko, kuris jį pavijo važiuodamas… dviračiu. Veiksmas vyko Kente, Anglijoje. Beje, Walteris Arnoldas nebuvo paprastas automobilininkas. Jis buvo vienas pirmųjų automobilių pardavėjų šalyje. Jis gerokai pralenkė laiką, buvo įsteigęs savo automobilių kompaniją, gaminančią automobilius „Arnold“.

Skaityti toliau “Rygos automobilių muziejus“

Kemerių nacionalinis parkas

Kemerių nacionalinis parkas Latvijoje pribloškia savo dydžiu ir grožiu. Plyti jis šalia Jūrmalos, o rasti jį galima pasukus nuo Rygos – Ventspilio kelio. Pelkynų dydis įpūdingas, vaikštant mediniais takais atsiveria didžiuliai samanų aikštynai, o ežerėlių gausybė, kuriuose, tarsi, veidrodžiuose atsispindintis dangus sukuria tokį jausmą, lyg raistas iš tiesų bedugnis – statysi koją akivaran ir prasmegsi, tiek ir tematė… Skaityti toliau “Kemerių nacionalinis parkas“

Žavinga ir neišsemiama Venecija

Venecija žavi ir nepakartojama – kitos tokios nėra. Adrijos jūros karalienė yra absoliučiai unikali savo nugrimzdimu į lagūną, savo neišsemiamais ir nesutramdomais vandenimis, kasmet po keletą milimetrų pasiglemžiančiais miesto architektūrines vertikales. Venecija neišsemiama, niekaip nesibaigianti, vis turinti ką atskleisti ir savo kultūriniuose – meniniuose sluoksniuose. Ji tokia tiršta, pilna, kunkuliuojanti, bet tuo pačiu turinti savo griežtas judėjimo taisykles ir topografinį savitumą. Judėjimo trajektorijos dažnai užsidaro kanalų aklakeliuose ir išsilaisvinti gali tik klajodamas tiltų labirintais arba judėdamas vandeniu. Venecija, suspausta kanalų, siaurų gatvelių, kurias užkemša turistai, vis labiau alindami miestą ir dėl to patiems venecijiečiams gyventi čia tampa vis sunkiau. Miestas tuštėja, gyventojų mažėja ir ateities utopijos piešia, kad po kelių dešimtmečių miestas taps vaiduokliu, kuriame klajos tik turistai. Nežinau, nesinori tuo tikėti, kaip ir tuo, kad klimatas šyla ir mes visi nugimzime po vandeniu, gal ne taip greitai, kaip Venecija, bet vis tiek…

Skaityti toliau “Žavinga ir neišsemiama Venecija“

Florencija. Žmogaus ir meno triumfas

Florencija man yra pats tikriausias renesanso miestas. Miestas – valstybė, tada prieš pusę tūkstantmečio, sugebėjęs suprasti, kad savo veidą gali sukurti tik pasitikėdamas pačiais geriausiais menininkais, skleidęs tuo metu pačias pažangiausias meno ir mokslo idėjas. Miestas, toks tirštas dabar meno kūrinių ir kultūrinių sluoksnių. Vaikštant Florencijos gatvėmis, nejučia galvoji, kad štai čia, būtent šioje erdvėje formavosi pažangiausios meno ir kultūros idėjos, sklido laisvėjanti mintis, pasitikėjimas paties žmogaus galiomis, o ne tik viduramžiams būdinga dieviškąją duotybe. Renesasanso epocha suformavo naują žmogaus ir jo gyvenimo tikslo sampratą, kuri patikėjo jo genialiu protu bei neišsemiamomis kūtybinėmis galiomis. Visatos centru tapo universalaus žmogaus koncepcija.

Skaityti toliau “Florencija. Žmogaus ir meno triumfas“

Sarema ir Muhu – Estijos salų ramybė

Sarema salos pavadinimą pamenu dar iš tos “žalios“ vaikystės (tikrai žalios, nes gi kaime ir žolės, ir medžių, ir bulvienojų buvo į valias), kai tėvai palikę mane vasaros sveikatinimosi atostogų pas senelius, patys išvažiavo būtent į šią salą. Neatsimenu, ar už tą palikimą pykau labai ar ne, bet serbentų ir braškių apsuptyje nuoširdžiai pumpavau į save vitaminus žiemai – kadangi buvau vienintelė senelių anūkė, tai priežiūra šiuo klausimu buvo neabejotinos kokybės. Grįžę tėvai parvežė kokakolinės gumos “Kalev“ – tokios, kur prakandi guminę pagalvėlę ir išbėga kvapnus kolos skonio skystis. Nuo tos dienos Sarema ir Estija visuotinio sovietinio deficito fone nevalingai asocijavosi su kažkelintu pasaulio stebuklu. Skaityti toliau “Sarema ir Muhu – Estijos salų ramybė“

Slidinėti ir ne tik

Grožėtis, stebėtis, ilsėtis, pažinti, atrasti, džiaugtis ir mėgautis – tai yra tai, ką galima veikti žiemą kalnuose. Slidinėjimas yra nuostabus užsiėmimas. Gaila, kad gyvenime slidinėjimas ištinka pernelyg retai. Ir dėl savo nepigumo, ir dėl didelio atstumo iki artimiausių tikrų slidinėjimo kurortų. Būnant kalnuose visada tįsta pavydo seilė, galvojant apie kalnų čiabuvių ar bent jau tų, kurie gyvena arčiau kalnų, galimybes. Ką dažniausiai sau gali leisti lietuvaitis, tai penkios šešios dienos nusileidimų nuo kalnų, o paskui nebent vietinių lietuviškų – latviškų kalvelių trasos. Ir tai – su sąlyga, kad bus šalčio ir sniego, nebūtinai tikro… Nenumaldomą aistrą slidinėjimui ir kalnams ne kartą matėme savo akimis: čiuožia žmonės netekę abiejų kojų ar tik su viena koja, čiuožia akli, lydimi palydovo, čiuožia besilaukiančios moterys ir tėčiai su kūdikiais ant kupros. Ir tiesiog daugybė žmonių iš įvairių kraštų, nuo mažiausių pyplių iki senjorų. Ir žinai, kad tuo metu visiems jiems rūpi tik kalnai, sniegas, saulė ir vėjas galvoje, kai leidiesi nuo kalno.

Skaityti toliau “Slidinėti ir ne tik“

Londonas ir pietų Anglija

Kažkodėl ėmiau ir gana ryškiai prisiminiau jau seniai buvusią kelionę į Londoną ir jo apylinkes. Gal čia tie Brexit reikalai iššaukė, o gal šiaip vėl norėtųsi kažkur… Perverčiau nuotraukas ir dar kartą supratau, kad tada turėjome puikią kelionę – keturios dienos sodrių ir įvairiaspalvių įspūdžių rugsėjo pabaigoje tyrinėjant Londoną ir apylinkes į pietus nuo jo. Atrodytų, kad ką čia galima ir atrasti, visi ten keliauja, daug kas gyvena, bet kiekvienas žmogus unikalus, tad ir kiekviena kelionė kupina skirtingų patirčių ir atradimų.

Skaityti toliau “Londonas ir pietų Anglija“

Lenkija. Torunės lobiai – meduoliai, gotika ir Žemę pajudinęs Kopernikas

Kalėdinių meduolių laikotarpis ir nepabaigtų metų darbų jausmas privertė įsispirti sau į vieną vietą ir prisiminti trijų mėnesių senumo kelionę į fantastiškai jaukų Lenkijos miestą Torunę. Kepdami šių metų meduolius, darėme ne tik mūsų tradicinius plonus traškius imbierinius sausainėlius, bet ir grūdome tešlą į raižytą medinę širdies formą, kurią parsivežėme iš Torunės. Torunės muziejuose tokių medinių ir metalinių meduolių formų matėme tokių įvairių, kad jas tikrai galima būtų priskirti tam tikrai liaudies meno rūšiai.

Šis viduramžius menantis miestas įsikūręs šalia Vyslos ir garsėja savo “piernikais“ ir “katarzynkomis“ – imbieriniais meduoliais, taip pat gotikine architektūra (UNESCO saugomas senamiestis, o gatvių tinklas išliko nepakitęs nuo XIII a.) ir mokslininku astronomu Mikalojumi Koperniku, kuris “sugebėjo sustabdyti Saulę ir išjudinti Žemę“.

Skaityti toliau “Lenkija. Torunės lobiai – meduoliai, gotika ir Žemę pajudinęs Kopernikas“

Ryga ir jos pirmoji RIBOCA

Šiandien buvo paskutinė diena, kai Rygoje veikė pirmoji šiuolaikinio meno bienalė RIBOCA. Lygiai prieš savaitę, kai visa Lietuva atidarinėjo MO muziejų Vilniuje, mes ištrūkome į Rygą – reikėjo spėti pamatyti ambicingą kaimynų meno projektą. MO muziejus irgi labai ambicingas, bet jo atradinėjimas dar mūsų laukia artimiausiu metu. Yra vienas svarbus vardiklis, siejantis šias dvi iniciatyvas – abi jos privataus kapitalo produktai. Skaityti toliau “Ryga ir jos pirmoji RIBOCA“

Lenkija. Plockas. Nuo gotikos iki art nouveau

Į Plocką Lenkijoje patekau gana keistomis aplinkybėmis. Specialiai turbūt niekada nebūtų atvedę keliai, bet kad jau taip susiklostė, beliko išnaudoti galimybę ir patyrinėti miestą. Tam turėjau visą dieną, tad kažkaip taip ir pasileidau lyg iš tų pasakų vedina minties “nueik nežinia kur, parnešk nežinia ką“. Juolab, kad turistinės informacijos apie miestą daug neradau.

Pirmiausia atvažiuojant į miestą pasitiko didžiulė, tiesiog gigantiška “Orlen“ naftos gamykla, kur tą vakarą net penki kaminai spjaudė liepsnas į vakarėjantį dangų. Tai yra tai, kuo garsus miestas šiandien – naftos imperija, kuri nors ir varo iš proto vietinius žmones savo smarve, bet tuo pat suteikia jiems darbo, o vadinasi ir žaidimų. O dar Plockas draugauja su lietuviškaisiais Mažeikiais, nes interesai gi panašūs. Skaityti toliau “Lenkija. Plockas. Nuo gotikos iki art nouveau“

Slovakija. Atvirlaiškiai iš Aukštųjų Tatrų

Slovakija turi labai daug privalumų. Pirmiausia – ji turi kalnus. Antriausia – iki jų nukakti automobiliu iš Lietuvos pakanka vienos ilgos dienos. Arba nakties… O galima taip labai ir neskubėti, pasidarant pažintinį sustojimą nuostabioje Krokuvoje ar Veličkose. Trečia – tai tiesiog nuostabios gamtos šalis. Ketvirta – ne taip brangu. Penkta, na kad ir tai, kad ten yra puikių aktyvaus laisvalaikio prekių parduotuvių – kai prieš daugybę metų pirmą kartą apsilankėme, buvome gerokai nustebinti. Mes vis dar nedaug pažengėme šioje srityje – gyvename treningų ir sportbačių pasaulyje. Šešta, į tavo viešbučio kiemą vidurnaktį gali ateiti meška su meškiukais, su trenksmu išversti šiukšlių konteinerį po langais ir, ištaršius šiukšles, susirasti sau maisto. Po to tą pačią mešką gali susitikti vidury gatvės, atsistojusią ant dviejų kojų ir besidairančią, kur toliau nešti savo kailį. Ir juokinga, ir baisu, bet ne kas kitas, o mes, žmonės, šluodami miškų ir upių gėrybes, priverčiame meškas eiti arčiau civilizacijos ieškoti maisto. Septinta… Skaityti toliau “Slovakija. Atvirlaiškiai iš Aukštųjų Tatrų“

Kalimera, Kreta!

Kretoje mes esame buvę dvi savaites. Viena nedidelė smulkmena – tas savaites skyrė vienuolika metų. Nei daug, nei mažai. Daug, kai palygini su žmogiškuoju amžiumi, mažai, kai grįžti į tas pačias salos vietas ir supranti, kad gamta, laimei, taip greitai nesikeičia.

Taigi, kalimera, nuostabi ir karšta Kreta! Kalimera – “labas rytas“ graikiškai. Dvi savaitės karštoje Viduržemio jūros saloje su jau skirtingu vietos atradimo ir patirties lygmeniu. Pirmas kartas skirtas atrasti, antras – suprasti. Nors… ką gali suprasti per tokį trumpą laiką, nebent tai, kad tu esi tik turistinė pelė, kuri pasivagia kretietiško sūrio gabalą ir bando įsivaizduoti, kad išragavo visus restorano patiekalus. Skaityti toliau “Kalimera, Kreta!“

Atvirlaiškiai iš Romos

Tada man buvo kokie dveji treji metai. Suprantama, kad to meto prisiminimai gyvi tik kitų šimtus kartų perpasakotose istorijose. Na, gal dar kažkokioje pasąmonės salelėje ar kūniškoje atmintyje. Tai va, tada, mano tėvas išvažiavo ne bet kur, o į tarybiniam žmogui nepasiekiamą šalį – Italiją, o tiksliau į Romą. Aš to nepamenu, bet visa tai labai ryškiai buvo įrašyta į mano vaikystės prisiminimus. Kodėl? Todėl, kad po to namie atsirado ryškus albumas – gidas ROME. Net ir dabar pamenu, kaip su didžiausiu malonumu ir pagarba, jau būdama net ir mokinukė, vartydavau tuos fotografinius puslapius, kurie mano galvoje kažkaip įdomiai dėliojosi. Vatikano vaizdai, Romos bažnyčios, skulptūros, fontanai, Koliziejus, vilkė su Remu ir Romulu. Tai buvo kažkas magiško, tada galvojau – nejaugi būna tokių miestų, tokių vietų… Tada net nesvarsčiau, kad norėčiau ar svajočiau ten kada nors nukeliauti. Tai tiesiog buvo vizija, miražas, paslaptis…

Skaityti toliau “Atvirlaiškiai iš Romos“

Atvirlaiškiai iš Venecijos

Gal dėl to, kad dabar rugsėjis, atmintin prasismelkė dveji rugsėjai, kuomet buvo keliauta į Veneciją ir jos garsiąją Venecijos meno bienalę, vykstančią nuo 1895 metų ir sutraukiančią milijonus kultūros turistų. Todėl nutariau pasikapstyti po fotografijų archyvą ir vėl bent virtualiai pakeliauti po šią Adrijos lagūną, jos kanalus, aikštes, tiltus, istorinius paminklus ir šiuolaikinio meno paviljonus, išsibarsčiusius po visą Veneciją. Šiemet vyko jau 57-oji Venecijos bienalė, o Lietuvą atstovavo Žilvinas Landsbergas. Šį kartą nukeliauti nepavyko, bet labai džiaugiuosi, kad Žilvinas pristatomas didžiuliame tarptautiniame, ko gero viename seniausių ir garsiausių pasaulio meno įvykių.

Skaityti toliau “Atvirlaiškiai iš Venecijos“

Mitai ir atradimai Rumunijoje

Šis kelionės ar automobiliu į Rumuniją dienoraštis atsirado facebook’e – pradžioje kaip karšta naujos nebūtos šalies refleksija, o vėliau, kasdien vis atrandant šalies grožį bei griūvant mitui “ką ten veiksit toje Rumunijoje“ – nebebuvo kur dingti ir kasdien, visas vienuolika kelionės dienų, nusikalusi po dienos įspūdžių ir reginių lavinos, vis tiek sąžiningai spaudinėjau telefone tekstą, kad perteikti tą emociją, kuri mus lydėjo klaidžiojant po nuostabią šalį 2017 m. birželio pabaigoje – liepos pradžioje.

Keliavome per Lenkiją ir Slovakiją, tad viena diena skirta tranzitui, apsistojant motelyje Slovakijoje.

Skaityti toliau “Mitai ir atradimai Rumunijoje“

Ačiū Tau, Islandija / Takk, Island

Prieš porą savaičių mano vyriausias sūnus grįžo iš Islandijos. Gyveno ten puikioje islandų šeimoje. Daug pamatė, daug patyrė. Bet aš ne apie tai. Paskutinę buvimo saloje dieną jis gavo dovaną – tris didžiules juodai baltas fotografijas, padarytas vieno garsiausių Islandijos fotografų ir pelniusio pasaulinį pripažinimą, Ragnar’o Axelsson’o – RAX. Nuotraukos buvo padarytos iškart po sausio 13-os įvykių. Tą sausį Islandijos užsienio reikalų ministras Jón Baldvin Hannibalsson atvyko į Vilnių susitikti su Vytautu Landsbergiu ir kitais, kad palaikytų Lietuvą kovoje už nepriklausomybę. Kartu su Hannibalsson’u atvyko ir nedidelė Islandijos televizijos komanda. Tarp jų ir buvo žymusis fotografas Ragnar Axelsson, kuris ir padarė šias fotografijas šalia įtvirtinto Parlamento, kur žmonės degino laužus ir tikėjo savo dideliu tikslu. Tarp žurnalistų buvo ir tos islandų šeimos vyras Hallur. Todėl, taip neįtikėtinai apsukusios ratą, po 26 metų fotografijos atsidūrė Lietuvoje. Ir tai turbūt pati geriausia dovana, kokią tik šeima galėjo sugalvoti. Skaityti toliau “Ačiū Tau, Islandija / Takk, Island“

Šiaurietiška nuotaika Suomijoje ir truputis Talino

Kai suvoki, kad vasara baigia praeiti, o niekur nespėjai nukeliauti ar bent suplanuoti, kažko naujo pamatyti ir patirti, imiesi desperatiškų veiksmų, kad situacija pasikeistų. Čiumpi akcijinius kelto bilietus, pasiruoši palapinę ir kitus atitinkamus atributus, nes pas suomius gerokai brangūs viešbučiai (o mūsų penkių asmenų šeimynai juo labiau) ir pasileidi su mašina iki Talino. Iš ten siūbuodami ir nuobodžiaudami daugiaaukščiu laivu periskeliame į Helsinkį. Skaityti toliau “Šiaurietiška nuotaika Suomijoje ir truputis Talino“

Website Built with WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover WordPress

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

WordPress.com News

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: