Kažkodėl ėmiau ir gana ryškiai prisiminiau jau seniai buvusią kelionę į Londoną ir jo apylinkes. Gal čia tie Brexit reikalai iššaukė, o gal šiaip vėl norėtųsi kažkur… Perverčiau nuotraukas ir dar kartą supratau, kad tada turėjome puikią kelionę – keturios dienos sodrių ir įvairiaspalvių įspūdžių rugsėjo pabaigoje tyrinėjant Londoną ir apylinkes į pietus nuo jo. Atrodytų, kad ką čia galima ir atrasti, visi ten keliauja, daug kas gyvena, bet kiekvienas žmogus unikalus, tad ir kiekviena kelionė kupina skirtingų patirčių ir atradimų.
Londono niekaip negalėtum aprašyti vienu žodžiu ar palyginimu. Tai toks didelis miestas, kuriame gali paskęsti, ištirpti, tapti mažyte žmonijos ląstele ir plaukti kurion nors pusėn – nelygu, kas patinka. Ir Londonas, nebūdamas kažkokiu supergražuoliu, iš tikrųjų turi tokį didelį kultūrinį-istorinį užtaisą ir įvairovę, kad gali daugybę laiko paskirti būtent šiam laukui tyrinėti – nemokami muziejai su puikiausiomis kolekcijomis (be abejonės ne visi muziejai ir ne visos kolekcijos ar parodos nemokamos, bet tikrai labai daug įvairiausių muziejų galima lankyti nemokamai). Pamenu, kad tada galvojau, kad žiauriai gerai tokiame mieste studijuoti meną, kultūrą, nes visa istorija su geriausiais artefaktais nepriekaištingai sudėliota ant padėkliuko patogiam vartojimui. Aišku, lankė ir kitokios mintys – apie britus, kurie be gailesčio išgrobstė daugelio kultūrų paveldą, meno kūrinius ir sugrūdo į savo muziejus, bet čia jau atskira tema.
Taigi, tuo metu Londone gyveno dvi mano pusseserės, tad turėjom nerealius ir patikimus kelrodžius, gidus ir patarėjus. Vaikštinėjome ir važinėjome po Londoną, garsiausius jo taškus, aplankėme muziejus. Kelionė man visada būna išsipildžiusi, kai pavyksta pamatyti gamtos, miestų ir meno. Labai norėjau į Tate Modern, tad pirmas “must see“ taškas ten ir buvo. Modernaus meno muziejus, 2000 m. įsikūręs buvusios elektrinės pastate ant Temzės kranto iškart sulaukė pripažinimo, tapo vienu šiuolaikinio pasaulio profesionaliojo meno centrų. Pirmaisiais veiklos metais jis tapo lankomiausiu pasauliu muziejumi – čia apsilankė virš 5 mln. lankytojų. Galerijos nuolatinėje ekspozicijoje apžvelgiami visi pagrindiniai XX a. moderniojo meno judėjimai, joje pristatomi Pablas Pikasas, Salvadoras Dali, Anri Matisas, Henris Muras, Endis Varholas, Albertas Džakometis, Choanas Miro, Džeksonas Polokas, Markas Rotko, Rojus Lichtenšteinas ir kiti.
Puikus Viktorijos ir Alberto muziejus – didžiulės meno kolekcijos, daugiausiai dedikuotos dekoratyviajam taikomajam menui, dizainui iš tiesų pribloškia. Medžiagos atradimamas iki ausų. Jei įdėmiai tyrinėti, skaityti ir gilintis į pateiktą medžiagą, tai vienam muziejui ir mėnesio neužtektų. Tad, manau, kad jaunam žmogui studijuoti Londone ir visą istoriją gyvai čiupinėti turėtų būti nerealu.
Vestminsterio rajone apžiūrėjome Londono simbolį Didįjį Beną (Big Ben), sveriantį net 14 tonų. Jis skaičiuoja laiką nuo pat 1859 metų. Įspūdingi Parlamento rūmai, Šv. Margaritos bažnyčia, karališkąjį gyvenimą simbolizuojanti Vestminsterio abatija, kurioje nuo 1066 metų vyksta karūnavimo ceremonijos. Vest Endo rajone (miesto vakarinėje dalyje), kuris yra visuomeninis ir kultūrinis Londono centras, pilna viešbučių ir parduotuvių. Čia fantastiški karališkieji parkai bei garsioji karališkosios šeimos rezidencija – Bekingemo rūmai. Labai patiko stebėti nepriekaištingai sutvarkytus parkus, voverytes, kurios, nesidrovėdamos lenda į akis ir šoka tieisiai į delnus, ieškodamos maisto. Dar labai patiko, kad vaikų klasės tuose parkuose užkandžiauja tiesiai ant žolės, mokosi ir kad jų pilni muziejai – aktyviai tyrinėjantys istorijos bei meno kūrinius vaikai yra nuostabus reginys.
Soho rajonas, kinų kvartalas (Chinatown) su galybe parduotuvių, barų, kazino, kino teatrų bei visokių atrakcijų. Čia yra ir Nacionalinė galerija, kurioje sukaupta viena didžiausių pasaulyje dailės kolekcijų. Dėl laiko trūkumo nepapuolėme tuokart, bet dar ne viskas prarasta. Sičio rajonas – finansinis centras, įkurtas buvusioje romėnų gyvenvietės vietoje. Čia ir kita garsenybė – Londono Taueris bei Tauerio tiltas. Viduramžių pilis storomis aukštomis sienomis saugojo nuo priešų antpuolių, buvo karališkoji rezidencija, vėliau paversta kalėjimu ir karalių bei istorinių asmenybių egzekucijų vieta, pinigų kalykla ir brangenybių saugykla. Tai išties viena įdomiausių miesto vietų. Taueryje gyvena septyni juodvarniai. Anot legendos, jei šie paukščiai paliks pilį, žlugs karalystė. Kasdien 21.30 val. turistai gali išvysti pilies raktų perdavimo ceremoniją. Šalia Tauerio tilto tuo metu buvo galybė spalvingai dekoruotų beždžionų, matyt, kažkoks meninis projektas.
Vienas iš dalykų, kurį norėjome aplankyti buvo Temple Church – Anglijos tamplierių centras, kurį savo knygoje “Da Vinčio kodas“ aprašė Dan Brown. Nedidelė apvali bažnyčia, bet istorija siekia 12-tą amžių ir legendomis apipintą tampierių ordiną. Vakarinio pasivaikščiojimo metu apžiūrėjome ir barokinę Šv. Pauliaus katedrą, turinčią didžiausią Europoje besisupantį varpą, kurio dūžiai pasigirsta kasdien pirmą valandą dienos. Šioje katedroje minimi Karalienės jubiliejai ir aukotos mišios paminėti Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų pabaigai. Čia tuokėsi Velso princas ir princesė Diana. Po visa katedra yra milžiniškas rūsys (didžiausias pasaulyje), kuriame palaidoti Nelsonas, Velingtonas bei pats katedros architektas Rene.
Londono panorama puikiai atsiveria pakilus apžvalgos ratu, vadinamu “Londono akimi“. Penktadiniais pub’us užplūsta ofisų tarnautojai su prašmatniais kostiumais ir sukelia normalaus tūso įspūdį. Tiesiog stačiomis, gatvėje vyksta gyvas bendravimas. Atrodo tikrai įspūdingai.
Po dviejų kupinų dienų Londone, pajudėjome iš šio didmiesčio į pietus nuo Londono. Turėjome, kas mus vežioja ir tai buvo puiku. Nes tiek pamatyti nedrįsome nei planuoti, nei tikėtis. Visiškas ekspromtas, bet tame ir didysis gėris. Po Londono tirštumo papuolėme į miestelį, kurio namų šiaudiniai stogai ir angliški sodeliai kaip koks absoliutus kontrastas oficialiam Londono šaltumui ir didingumui kūrė visiškai kitą nuotaiką. Miestelio pavadinimo neprsimenu, bet labai gerai pamenu kelią link jo, apaugusį senais senais medžiais. Lėtumas, jaukumas, tikrumas. Senoji Anglija.
Pernelyg netroškom, bet kad jau pakeliui ištiko, aplankėm ir Stounhendžą. Didelių akmenų krūva vidur plyno lauko – tikrai nieko įspūdingo, bet visada geriau vieną kartą pamatyti savo akimis, nei šimtą kartų vis kažką apie tai išgirsti. Stounhendžas yra vienas pačių svarbiausių priešistorinių statinių Europoje. Ratu išdėstyti didžiuliai akmeniniai žiedai. Nėra aišku, kas ir kodėl pastatė Stounhendžą, bet greičiausiai tai buvo didžiulė astronominė stebėjimo vieta.
Aplankėm Salisburio miestelį su įspūdinga katedra. Tai ankstyvosios anglų gotikos statinys, kuriam jau beveik 800 metų. Ir tai yra aukščiausias bažnyčios bokštas visoje Anglijoje. Neveltui S. Skripalio nuodijimu kaltinami Rusijos piliečiai dangstė savo nusikaltimą, neva jie atvažiavo šios katedros apžiūrėti. Salisburio katedroje tuomet papuolėm į anglikonų mišias, o tai buvo ganėtinai įspūdingas patyrimas. Tikri viduramžiai. Kitas nuostabus dalykas – visoje katedros teritorijoje apgyvendintos šiuolaikinio menininko Saen Henry skulptūros. Projektas “Conflux: A Union of the Sacred and the Anonymous“ – tai dvidešimt skulptūrų, kurios labai netikėtose erdvėse tiek katedros viduje, tiek išorėje sujungė sakralumą ir šiuolaikybę. Labai įspūdingas projektas.
Na, o gamtinis pietų Anglijos atradimas buvo baltų uolų pakrantė, išnyranti iš jūros – neįtikėtinas, užburiantis kraštovaizdis. Tai South Down Nacionalinis parkas – labai gera vieta pasivaikščiojimams. Žaliose vejose strikinėja kiškiai, horizonte matyti Bičihedo švyturys, o uolos, tarsi pačios didžiosios gamtos kūrėjos su teptuku baltai nudažytos, kaip kokio Santorinio miestelio Graikijoje namukai. Mes buvome Bičio kyšulyje arba Bičihede, kuris yra Anglijos Rytų Sasekso grafystėje. Tai aukščiausias kreidinis klifas visoje Didžiojoje Britanijoje – aukščiausias taškas virš jūros lygio iškilęs 162 m. Bičio kyšulio kreidiniai klifai yra ilgesnės kreidinių klifų pietinėje Anglijoje dalis prie Lamanšo sąsiaurio, šalia Septynių Seserų kreidinių klifų. O Septynių Seserų uolos kartais naudojamos filmams ir televizijos projektams filmuoti kaip dekoracija. Jos buvo rodytos filmo „Robinas Hudas – vagių karalius“ pradžioje ir filmo „Atpirkimas“ pabaigoje. 2009 m. vasarą uolos tapo oficialiu „Microsoft“ operacinės sistemos „Windows 7“ darbalaukio fonu kaip „Jungtinės karalystės“ tema.
Taigi, toks trumpas nuklydimas į Londoną ir netolimas teritorijas aplink jį. Visko labai daug per trumpą laiką. Kiekvienas ten tikrai gali atrasti savo teritorijas ir maršrutus, nes miestas turi labai didelį kultūrinį lobyną. Įvairovę. Laisvę. Pasitikėjimą. Linkėjimai Londonui iš praeities!
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą