Aplankę labai jaukų miestelį Vilkiją, pūpsantį šalia Nemuno ant kalvos ir nuostabų Juškų muziejų (apie tai čia), toliau vaizdingu keliu palei upių tėvą keliaujame link Seredžiaus ir Veliuonos, o visai netyčia dar atrandame ir gerokai apleistą, bet teikiantį vilčių, kad griūtis bus sustabdyta, Belvederio dvarą.
Seredžiaus ir Veliuonos praeitis ypač turtinga istorinių įvykių. Ne kartą čia buvo sprendžiamas Žemaitijos ir visos Lietuvos likimas. Kovota ne tik su kryžiuočiais, bet ir su švedais bei kitais LDK priešais. Ir tai nestebina – šalia Nemuno nuolat virė gyvenimas. Upė teikė gėrybes, upė saugojo, bet tuo pat metu atplukdydavo ir savų pavojų.
Ant Palemono kalno arba Seredžiaus piliakalnio XIII-XIV a. stovėjo Pieštvės pilis, turėjusi užtikrinti ne tik Nemuno, bet ir Dubysos žemupio gynybą. Taip taip, būtent Seredžiuje Dubysa įteka į Nemuną. Pieštvės pilis ilgai atlaikė Kryžiuočių ordino puolimus, nes buvo įrengta patogioje gynybai vietoje. 1363 metais, kryžiuočiams apsupus pilį, jos gynėjai nakties tamsumoje ištrūko, o tuščia pilis buvo sudeginta. Beje, kryžiuočiams tai pavyko padaryti tik sugriovus Kauno pilį.
Apie 700 metrus į pietryčius nuo Palemono kalno, Nemuno ir Dubysos santakoje, jų dešiniuosiuose krantuose yra antrasis piliakalnis, dažniausiai vadinamas Palocėliais. Manoma, kad čia stovėjo kryžiuočių Dubysenbuerg pilis (Dubysos pilis). Neišliko nei viena iš pilių, tuo tarpu piliakalnius ir vaizdą nuo jų galima pamatyti ir dabar.
Pasak vienos legendos, Nerono valdymo laikais iš Romos pabėgęs jo giminaitis Palemonas čia rado prieglobstį. Todėl išliko ir toks kalno pavadinimas. Kartais spėjama, kad romėniška legenda gali atspindėti Romos imperijos ir baltų žemių prekybinius ryšius vadinamuoju gintaro keliu ir jūra (I a. ar kiek vėliau). Bychovco kronikoje rašoma kad dėl žiauraus tirono Nerono persekiojimų bėgdamas iš Romos kunigaikštis Palemonas (graikų mitologijoje Palemonas – vienas jūreivystės dievų) kartu su 500 Romos patricijų plaukdami Nemunu „pasiekė Dubysos upę ir, įplaukę į tą Dubysos upę, pamatė abipus aukštus kalnus, o už tų kalnų – plačias lygumas ir vešlius ąžuolynus, lūžtančius nuo gausybės visokių žvėrių, visų pirma taurų, stumbrų, briedžių, elnių, stirnų, lūšių, kiaunių, lapių, voverių, šermuonėlių ir įvairių kitų, o čia pat upėse aibę nepaprastų žuvų – ne tik tų, kurios veisiasi tose upėse, bet daugybę įvairių ir nuostabių žuvų, atplaukiančių iš jūros, nes netoli Nemuno žiotys, kur Nemunas įteka į jūrą. Prie šitų upių – prie Dubysos, prie Nemuno ir prie Jūros – apsigyveno ir ėmė daugintis. Tosios vietos prie tų didelių upių jiems labai patiko, ir tą žemę praminė Žemaitija“. Pabėgėliams įsikūrus naujoje žemėje trys Palemono sūnūs – Speras, Kunas ir Barkas pasistatė po pilį. Kol galiausiai vienas iš Kuno sūnų – Užneryje viešpatavęs Kernius įkūrė valstybę, pavadintą Lietuva.
O vieta tikrai įspūdinga, atverianti labai plačius horizontus. Užsilipus ant piliakalnio matyti Nemuno vingiai, Seredžiaus miestelio stogai ir plytintys laukai. Jauti, lyg dangus priartėja, o erdvės išplatėja.
Seredžius ir jo piliakalniai
Keliaujame toliau ir gana netikėtai atrandame Belvederio dvarą – gerokai sunykusį, sulaužytą, suniokotą, išvogtą. Bet viltis prisikelti yra, nes dvaras turi naujus šeimininkus ir ambicingų planų. Šį dvarą iš Tiškevičių apie 1820 m. nusipirko Kleopas Burba. Jis 1830 – 1840 m. ant aukšto Nemuno kranto pastatė rūmus pagal iš Italijos į Lietuvą atvykusio architekto Pjetro de Rosio projektą. Romantizmo stiliaus rūmai buvo perstatinėjami, tačiau išlaikė architekto sumanytą santūrų neorenesansinį stilių. Rūmai turėjo bokštelį, iš kurio matėsi gražus vaizdas, todėl dvaras pavadintas Belvederiu (it. belvedere – „gražu žiūrėti“). Dvaro savininkas K. Burba ketino statyti cukraus fabriką, o jo sukurtos bendrovės nariu buvo ir vyskupas Motiejus Valančius. Sumanymas buvo nerealus, o už dalyvavimą 1863 m. sukilime pats K. Burba sušaudytas. Tarpukariu dvaras išparduotas dalimis. Dvaro rūmuose įvairiais laikotarpiais nuo tarpukario iki sovietinių laikų yra veikusios žemės ūkio, pienininkystės ir gyvulininkystės, bitininkystės ir sodininkystės meistrų mokyklos.
2005 m. pabaigoje dvaras privatizuotas, perėjo per kelis verslininkus, tačiau dvaro renovacija taip ir nebuvo pradėta. Belvederio dvaras įtrauktas į labiausiai niokojamų Lietuvos dvarų sąrašą. Dvaras yra absoliučiai sunaikintas vandalų, vietinių žmonių, tačiau jį apžiūrėti galima ne tik iš išorės. Atvykus ir susimokėjus, gauname žibintus ir leidžiamės griuvėsių labirintais po kadaise buvusio prašmatnaus dvaro rūsius ir sales. Čia galima puikiai įjungti vaizduotę ir bandyti sau nusipiešti buvusios prabangos vaizdą, nes dabar ten tik visa ko likučiai: trupantys, byrantys ir dar lendantys iš sovietinio vandalizmo sluoksnių, kuomet visas buržuazinis paveldas būdavo paverčiamas kolūkinėmis patalpomis ir būtinai koks pusantro metro kiekvieno koridoriaus ar laiptinės uždažomas šlykčia žalia spalva.
Vienas iš iki šių dienų geriausiai išlikusių dvaro objektų – platūs ąžuolo laiptai, kurie kadaise vedė į antrą aukštą, prie reprezentacinių patalpų, dekoruotų mozaikomis, išklotų parketais, su tapyba lubose, kambariuose stovėjo auksu ir baltu laku dengti Liudviko XVI stiliaus baldai, kabojo reto violetinio atspalvio krikštolo sietynai. Deja, visa tai dabar jau tegalime tik įsivaizduoti. Kaip atrodė šis puošnus statinys, tiek jo išorė, tiek ir vidus yra aprašyta, be to, išliko ne tik valdos savininko Kleopo Burbos (1852 m. litografavo prancūzų dailininkas Marin Lavigne) portretas, bet ir XIX a. antros pusės du Belvedrio rūmų piešiniai.
Tad mėgstantiems egzotiką ir autentiką, šis apleistas Belvederio dvaras gali tikrai patikti, juolab kad situacija gali pasikeisti, jei dvaras bus pradėtas tvarkyti…
Belvederio dvaras
Keliaujame toliau link Veliuonos. Su ja turime įdomių prisiminimų, kai prieš kokį dešimtį metų, keliavome panemume ir stabtelėjome Veliuonoje, prie Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Šioji renesansinė, turinti gotikos bruožų bažnyčia tada buvo užrakinta, bet mus pasitiko bažnyčios prižiūrėtojas, ko gero zakrisitijonas Zenonas su pundu raktų, kaip koks šventas Petras. Jis nepatingėjo skirti mums savo laiko, aprodė bažnyčią, leido užlipti į jos bokštą, apipasakojo apie bažnytinių eksponatų, regalijų ir vėliavų kolekciją bei istoriją. Bažnyčia garsi savo istorija ir meno kūriniais – ji yra pati turtingiausia Jurbarko rajone – paveikslais, skulptūromis, apdaila, architektūra ir istoriniu palikimu. Manoma, kad bažnyčios statyba buvo funduota Vytauto Didžiojo ir Jogailos dar 1416 m.
Pati didžiausia bažnyčios istorinė ir meninė vertybė – gotikinė Marijos su Kūdikiu skulptūra, populiariai vadinama Veliuonos Madona, šiuo metu saugoma Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Ši skulptūra kadaise turbūt buvo didžiajame bažnyčios altoriuje ir greičiausiai prieš ją nuo XVII a. pabaigos iki XIX a. vidurio kasdien būdavo giedamos maldos Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Veliuonos Madona yra bene gražiausia Lietuvoje išlikusi gotikinė skulptūra. Bažnyčioje yra dirbęs garsus dailininkas Petras Kalpokas, nutapęs keletą paveikslų, o kitus restauravęs. Muziejaus 1921-1922 metų aukų knygoje parašyta, kad tuo metu P. Kalpokui buvo sumokėta 8900 auksinų.
Tada mums buvo tikrai labai netikėta personalinė ekskursija. Dabar keliaudami atradome perdažytą bažnyčią, viskas po tiek metų pasirodė kiek kitaip. Labai įdomu, ar Zenonas vis dar nuoširdžiai ir atsidavusiai pasakoja apie visą bažnytinio meno paveldą. Veliuona tikrai įsikūrusi ypatingoje vietoje, kaip ir kiti panemunės miesteliai – žvelgi nuo stačių Nemuno šlaitų į plačias slėnio panoramas ir jautiesi kažkaip ypatingai.
Veliuonoje taip pat yra išlikęs medinis dvaras – XIX a. pradžios klasicistinės architektūros paminklas ir parkas. Įdomu tai, kad apie XVI a. vidurį Žygimantas Augustas Veliuonos miestelį užrašė B. Radvilaitei. Vėliau dvarą valdė karalienė Bona Sforca.
Taip pat, atleliavus čia, būtina įkopti į puikius Veliuonos piliakalnius. Vienas jų yra vadinamas Gedimino kapu, nes pasak legendos čia palaidotas Gediminas. Jis yra Nemuno ir Veliuonos santakoje, iš šiaurinės pusės aukštumos jį supa Veliuonos, o iš pietų ir rytų – Nemuno slėniai. Šlaitai statūs, net 30 m aukščio. Archeologai čia rado net 2 metrų storio kultūrinį sluoksnį su sudegusių medinių pastatų bei įtvirtinimų liekanomis, geležinių arbaletų strėlių, žalvarinių papuošalų likučiais, žiestos keramikos šukėmis ir net apdegusius dviejų žmonių griaučius… Antrasis piliakalnis, dar žinomas kaip Ramybės arba Pilies kalnas, iš šiaurės ir pietų supamas Nemuno ir Veliuonos slėnių, o iš rytų – gilaus griovio. Spėjama, kad 1401 – 1409 metais kryžiuočių ordinas čia pastatė pilį, joje įsikūrė, o po Žalgirio mūšio 1410 metais pilies vietoje statybas pradėjo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas.
Toliau mūsų panemunės kelionė eis į Raudonės ir Panemunės pilis. Apie tai trečias Panemunės turo įrašas – Panemunė III, Raudonės ir Panemunės pilys.
Veliuona
ČIA DABAR 