Grožėtis, stebėtis, ilsėtis, pažinti, atrasti, džiaugtis ir mėgautis – tai yra tai, ką galima veikti žiemą kalnuose. Slidinėjimas yra nuostabus užsiėmimas. Gaila, kad gyvenime slidinėjimas ištinka pernelyg retai. Ir dėl savo nepigumo, ir dėl didelio atstumo iki artimiausių tikrų slidinėjimo kurortų. Būnant kalnuose visada tįsta pavydo seilė, galvojant apie kalnų čiabuvių ar bent jau tų, kurie gyvena arčiau kalnų, galimybes. Ką dažniausiai sau gali leisti lietuvaitis, tai penkios šešios dienos nusileidimų nuo kalnų, o paskui nebent vietinių lietuviškų – latviškų kalvelių trasos. Ir tai – su sąlyga, kad bus šalčio ir sniego, nebūtinai tikro… Nenumaldomą aistrą slidinėjimui ir kalnams ne kartą matėme savo akimis: čiuožia žmonės netekę abiejų kojų ar tik su viena koja, čiuožia akli, lydimi palydovo, čiuožia besilaukiančios moterys ir tėčiai su kūdikiais ant kupros. Ir tiesiog daugybė žmonių iš įvairių kraštų, nuo mažiausių pyplių iki senjorų. Ir žinai, kad tuo metu visiems jiems rūpi tik kalnai, sniegas, saulė ir vėjas galvoje, kai leidiesi nuo kalno.
Slidinėjimui draugiškų vietų pilna visame kalnuotame Alpių regione. Tai Austrija, Italija, Prancūzija, Šveicarija. Šių metų slidinėjimo Austrijoje metu neretai iškildavo klausimas, kiek šalies bendrojo vidaus produkto sukuria visa slidinėjimo infrastruktūra. Faktas, kad į šalį atvyksta keliolika milijonų turistų ir užsako keliasdešimt milijonų nakvynių. Išbandžius keletą slidinėjimo kurortų keliose šalyse vis dėl to sunkiai galėčiau įvardinti, kur slidinėti geriausia. Trasos savaip panašios, bet savaip skirtingos. Keltuvų irgi pasitaiko visokių net tame pačiame regione – nuo komfortiškų su šildomomis sėdynėmis ir dangčiais nuo vėjo ir sniego iki gana paprastų. Bet Austrijoje bendras vaizdas ir įspūdis lyg ir geresnis pasirodė, kaip ir trasų tvarkymas bei priežiūra. Bet tie skirtumai tikrai nėra labai reikšmingi. Statistiškai apskaičiuota, kad Italijoje – daugiau tikimybės sulaukti saulėtų dienų, nei pavyzdžiui, Austrijoje.
Taip pat svarbu ir mėnuo. Sausį ir kovą kalnuose – daugiau saulės. Labai patiko slidinėti kovo mėnesį, nes viršuje kalnuose dar žiema, o slėnyje – jau visiškas pavasaris, sprogsta pumpurai ir saulė jau tikrai gerai kaitina. Sausio pradžia Prancūzijoje buvo įsimintina apledėjusiomis trasomis. Bet tikrai ne visur, tik ten kur saulė nepasieka arba pasieka labai mažai. Bet kokiu atveju – tai visuomet tam tikra loterija ir sėkmė, nes statistika yra statisitika, bet kiekvienas atvejis – unikalus.
Ši žiema Austrijoje buvo be galo snieginga, tiek sniego patys austrai seniai bematė. Mes irgi papuolėm į didžiulį snygį tiek slidinėjant, tiek važiuojant naktį kalnų keliais. Ir tai tikrai buvo ekstremalu. Mums paprastai vasarį išpuldavo daugiau blogesnio oro dienų – pūgų, rūko, sniego. Buvo dienų, kai veikdavo tik dalis keltuvų, o čiuoždamas matydavai tik savo slidžių galus. Šis pojūtis tikrai ne koks – kai nematai, kur dangus, kur kalnas, kai nekrenta joks šešėlis, piešiantis reljefo nelygumus, čiuožti yra tikras iššūkis. Tokiomis rūko sąlygomis esame pametę ir vaiką. Keli metrai į šalį ir nebesimato, kur jis. Telefono nepasiėmė, susisiekti negalime. Ir ta iš proto varanti nežinia, kai tu galvoji, ar vaikas tiesiog nučiuožė žemyn, ar išlėkė iš trasos ir dabar niekur jo nerasim, jis mirtinai sušals ar dar bet kokia kita nesąmonė nutiks. Po geros valandos radom jį kalnų prižiūrėtojų ir gelbėtojų nuvežtą į vieną iš keltuvų centrų. Tokio siaubo ir minčių, kas galėjo tada nutikti, nelinkėčiau niekam gyvenime. Visada reikia turėti telefoną!
Geriausia kalnuose, ten, kur tuo metu esi. O jei šviečia saulė, tai akimis gali nuolat fiksuoti atvirukinį grožį. Kalnai nuostabūs visur – skirtingų formų, atspalvių ir aukščio. Vienoks malonumas ir vaizdas leidžiantis nuo trijų su viršumi kilometrų aukščio, kitoks – minkštai slystant miškingomis nuokalnėmis. Labai patiko Prancūzijoje, Trijų slėnių Val Thorens kurorte tai, kad gyvenome praktiškai trasoje – išeini iš viešbučio, šoki į slides ir iškart čiuoži. Nereikia toli klampoti sunkiais batais ir tįsti slidžių. Bet kadangi gyvenome tokioje centrinėje vietoje, o šalia viešbučio buvo medicinos punktas, tai nuolat girdėdavom ir nusileidžiančių rogių sirenas, gabenančias nelaimėlius lūžusiomis galūnėmis. Val Thorens Prancūzijoje yra aukščiausiai įsikūręs slidinėjimo kurortas Europoje, iš tam tikrų vietovių ir apžvalgos aikštelių gerai matosi aukščiausia Europos viršukalnė – Monblanas. Nuostabaus grožio yra Italijos Dolomitinės Alpės ir garsusis Sella Ronda žiedas, jungiantis daug slidinėjimo centrų. Viename iš jų, Arabboje slidinėjome prieš keletą metų, o Val di Fassa kurorte slidinėjo vyras. Pavažiuoti keletą ar kelioliką kilometrų iki slidinėjimo trasų tiek savo automobiliu, tiek vietiniais slidininkus vežančiais autobusais irgi nieko blogo – pamatai daugiau vietovių, aptari dienos įspūdžius.
Maistas, be abejonės, irgi yra kelionių ir slidinėjimo dalis. Pradedant austriškais štrudeliais, kaizerio blyneliais, aštriomis guliašinėmis sriubomis ar jėgeriu gardinta arbata kalnuose, baigiant gurmaniška itališka virtuve ar bendrai, kartu su slidinėjančia kompanija gaminamomis vakarienėmis. Visi variantai turi savo žavesio. Prancūzijoje prieš daugybę metų ragaudavom pigiausią vyną iš parduotuvių lentynų apačios, bet net ir tas pigiausias buvo labai geras.
Dar vienas dalykas, kuris slidinėjimui prideda dar kitų spalvų, tai vietovės, kurias gali aplankyti važiuodamas į priekį ar tiesiog vakare po slidinėjimo. Tokiu būdu Austrijoje mes apžiūrėjome ne vieną miestą. Linz’ą, kuris kartu su Vilniumi 2009 buvo Europos kultūros sostinė ir garsėja savo šiuolaikinio medijų meno kultūra. Ars Electronica festivalį Linz’e žinojau labai seniai ir visada svajojau pamatyti šį centrą. Ten tikrai yra ką veikti ir galima praleisti visą dieną. Tuo pačiu apžiūrėjome ir LENTOS meno muziejų – šiuolaikinės architektūros pastatą, kurio stiklinės plokštumos gražiai žaidžia su pro šalį tekančio Dunojaus vandenimis. Nuostabus atradimas kažkurios vasarinės kelionės metu buvo Insbrukas, tad mielai ir žiemą po jį pasivaikščiojome. Insbrukas, vadinamas Alpių sostine, ten, beje, yra vykusios 1964 ir 1976 metų Olimpinės žiemos žaidynės. Zalcburgas su savo didžiule pilimi ir jaukiu senamiesčiu taip pat labai žavus ir vasarą, ir žiemą. Gracą svajojau pamatyti vien dėl nuostabios architektūros meno centro – įspūdingo šiuolaikinio statinio. Senamiestis ten irgi žavus, o užsiropštus stataus kalno šlaito laiptais gali visą miestą apžvelgti. Taigi, važiuojant slidinėti automobiliu galima apturėti ir puikių pažintinių įspūdžių. O kur dar visokie vandens parkai – nuostabiausi, tie, kuriuose gali atsidurti garuojančiame vandenyje atvirame ore ir žvelgti į tamsius kalnų kontūrus. Pojūtis nepakartojamas.
Slidinėti vieniems suaugusiems yra vienas dalykas, o bandyti pastatyti vaikus ant slidžių – jau visai kitas. Nuolatinė logistika tarp mokyklėlių pirmomis dienomis, kad laiku spėtum grįžti, nusileisti nuo kalno reiklalauja papildomos energijos. Bet ir malonumas, kai matai jau pramokusius, nuo kalno besileidžiančius vaikus yra didelė dovana.
Slidinėjimas yra ekstremaliai gera pramoga kūnui ir sielai. Ne veltui vaikai, po slidinėjimo sako, kad net dreba iš smagumo, kai prisimena nusileidimus nuo kalnų ir paskui vėl ir vėl prašo važiuoti slidinėti.
Nuotraukos iš slidinėjimo kelionių:
Les 3 Vallées (Trys slėniai), Val Thorens, Prancūzija, 2006 sausis;
Val di Fassa, Italija, 2006 vasaris;
Zillertal, Austrija, 2007 kovas;
Solden, Austrija, 2011 vasaris – kovas;
Skicircus, Austrija, 2012 vasaris;
Arabba, Italija, 2016 vasaris;
Kitzbuhel, Austrija, 2019 vasaris.
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą