Dviračiais aplink Varnių regioninį parką

Vasara baigia suvynioti savo trapų šilkinį laiko siūlą ir guldo jį prisiminimų archyvuosna. Liko vienas vasariškas savaitgalis. VIENAS! Oras nepatiekia jokio šiltų maudynių pažado, neplanuoja malonaus vakarinio pasisėdėjimo prie ugnies ar saulės paglostymų. Tai ką daryti? Kaip dar atsigriebti, atsikvėpuoti to vasariškos laisvės skonio? Važiuoti dviračiais! Danguje raičiojasi pritvinkę kamuoliniai debesys, bet dangaus mėlynumo properšų ne tiek ir mažai, tad kabinam savo penkis dviračius ant automobilio ir maunam į Varnių regioninį parką.

Maršrutą aplink šią Žemaitijos teritoriją nuskaitėme viename kelionių po Lietuvą gide. Pačiuose Varniuose kažkada esame buvę ir patyrinėję miestelį, tad paliekam Varnius ramybėje ir traukiame į Požerę. Čia prasideda maršrutas, yra nuorodos, tačiau pradėję važiuoti pasigendame aiškumo, laikas nuo laiko kyla abejonių ar teisinga kryptimi miname. Trasa sužymėta medinėmis rudomis nuorodomis ir ant akmenų nupieštomis raudonomis rodyklėmis. Bet jų tikrai galėtų būti daugiau ir aiškesnių. Vienoje vietoje, pasukę ant akmens nupieštos raudonos rodyklės kryptimi ir pavažiavę kokį puskilometrį suprantame, kad kelio neliko. Styro tik nupjautos ražienos, o kelias – tai vietinio kombaino ratų brydės. Teko grįžti ir ieškoti kito kelio. Radome. O suklaidinusį akmenį tai turbūt koks ūkininkas su traktoriumi permetė į kitą vietą.

Trasa pasirodė patraukli tuo, kad eina ratu, tad nereikia grįžti tuo pačiu keliu. Maršrutas labai įvairus – plentas, vieškeliai, miškai, pievos. Kai kur kertam ganyklas, sutrikdydami ramią karvių būtį, kažkur pravažiuojam per fermų kiemus – panašu, kad karvės ten šiltai gyvena – sudėti plastikiniai langai. Gal joms ten ir Mocartą leidžia… Dar pavažiavus senolis melžia karvutes, o kažkokia vietinių ūkininkų šeimyna, mums betaisant nukritusią dviračio grandinę, žemaičiuodami blaškosi po savo laukus ir bando tvarkyti savo laukų reikalus. Jų koks dešimtmetis vaikas pasisveikina taip nuoširdžiai ir maloniai, kad pagalvojau jį pažįstanti pusę gyvenimo. Ir kažkaip supranti, kad ten kitokia erdvė, kitoks laikas, kitoks kvapas, kitoks santykis su gamta. Kažkaip net truputį pavydu tokio jų gyvenimo betarpiškoje dermėje su gamta – gulant su gaidžiais, kylant su saule. Skirtingi kosmosai. O kaip geriausias įrodymas – mūsų vaikų, nepažįstančių kaimo gyvenimo, reakcijos. Vienas, išgirdęs mūkiančias karves, klausė, ko ten žmonės taip keistai rėkauja, o kitas, važiuodamas pro šalia kelio besiganančias karves, nustebo, kad karvės būna taip arti žmonių ir pasitikslino, ar jos nepuls.

Maršrutas įvardintas kaip sudėtingas. Daug įkalnių, dar daugiau nuokalnių. Tikrai smagūs pakilimai ir nusileidimai, bet su mažais dviratininkais šiek tiek praradome to lėkimo džiaugsmo, nes vis reikėjo palaukti jauniausiojo septynmečio dviratininko, kuriam mažais ratukais ne taip ir lengva tuos kalnelius įveikti. Bestoviniuojant ir lūkuriuojant tuose vieškeliuose kažkaip prisiminiau, kaip su savo seneliu Liudu važiuodavome dviračiais laistyti kapų iš Grinkiškio į Vailainių kapines. Tai buvo kokie 7-8 kilometrai kelio. Dar tiek pat sugrįžti. Aš mindavau savo sulankstomo dviračio pedalus ir tuomet – man buvo kokie devyneri ar dešimt, ta kelionė atrodė ilga ilga. Kaip kokia visos vasaros kelionė. Atrodo net jaučiu tą vieškelio dulkių skonį gerklėje, kai važiuodavome ir kalbėdavomės su seneliu, o fone barškėdavo ant dviračio rankenos užmautas laistytuvas. O kai prisiminiau tai, tada dar iškilo atsiminimas, kaip senelis mane vesdavosi žvejoti į Grinkiškio žvyrduobes. Maudavom ant bambukinės meškerės kabliuko slieką, o po to ilgai ir kantriai laukdavom, kol sujudės plūdė, išganingai ir viltingai sujudindama aplink save vandens ratilus. Gaila, kad tada nesupratau, kaip tai buvo gera. Bet žinau, kad dar tikrai gyvenime norėčiau pažvejoti. Ne dėl žuvies. Dėl senelio atminimo. Ir dar galvoju, ar mūsų vaikams, besipurtantiems tuo banguotu Žemaitijos reljefu labai nepatiko ar tik truputį. Nes tai, kas smagu mums, tikrai nėra tai, apie ką jie svajoja. Guodžia tik tai, kad tempdami juos į tuos pastangų reikalaujančius žygius, vis tiek kažkokį grūdą pasėsim. Ir nors po žygio jų veidai buvo pavargę ir ištįsę, žinau, kad kūno vargai užsimiršta, o reginiai ir atmosfera lieka.

Taigi, ką matėm? Išvažiavę iš Požerės, po gerų penkių kilometrų pasiekėm Medvėgalio archeologinį kompleksą. Nesuprantu, kaip galėjom iki šiol būti čia nepabuvę, bet… ko gi gyvenime nepasitaiko. Valio, valio – su dviračiais užminame į pačią Medvėgalio viršūnę – aukščiausią Žemaitijos kalną, 234 metrai. Vaizdai puikūs, norisi kaip Maironiui kokį posmą išdainuoti. Septynios kalvos – Medvėgalio, Pilies, Piliorių, Sumonių, Ąžuolų, Alkos ir Bevardis sudaro išties fantastišką reginį, prilygstantį Kernavės piliakalniams. Nuo kalnų matyti pelkynai – yra čia ir Medvėgalio kūlgrinda, kadaise gelbėjusi karingus žemaičius nuo priešų.

Važiuojam toliau. Užkylam į Miltų kalną, kadaise garsėjusį ypatingai derlingomis žemėmis ir, matyt, dovanojusį gerą duonos kąsnį čiabuviams. Dar kiek pavažiavę įlendam į miškelį, o ten kažkoks neįtikėtinas vaizdas, visiškai nebūdingas mūsų kraštovaizdžiui – ledynų sustumdytas reljefas, ant kurio auga gojus. Fantastiškas skroblų gojus. vien dėl šito vaizdo verta paminti pedalus, nes su jokia mašina čia neprivažiuosi. Toliau – Laumėkalnis, nes laumės čia matyt turėjo daug reikalų. Pasiekiame Aukštagirės kalną – čia neseniai įrengtos žiemos slidinėjimo trasos. Sutinkame žmones, kurie kalno papėdėje ruošiasi naujam sezonui, paprašome vandens, sako, kad gręžinys užterštas, tad visiškai ištroškę neturime kito pasirinkimo, tik judėti tolyn. Privažiuojame Aukštagirės apžvalgos bokštą, užsiropščiame, bet tikrai nieko įspūdingo.

Važiuodami tolyn, atrandame Bilionių piliakalnį. Manoma, kad tai buvusios Pilėnų pilies, menančios kryžiuočių laikus, vieta. Šalia piliakalnio stovi apsamanojusios senovinės etnografinės sodybos pastatai. Kelionės pabaigai – pustrečio kilometro senuoju Žemaičių plentu, o tada atgal į Požerės kaimą, kur ir pradėjom savo kelionę. Šalia – Paršežerio ežeras, bet oras maudytis nekviečia, tad pakuojam dviračius ir važiuojam namo. Pakeliui yra Lūkšto ežeras. Didžiausias atradimas man, kad ežeras išmeta gintaro. Bet tai paliksim kitam kartui.

Taigi, toks nei lengvas, nei labai sudėtingas žygis. 27 kilometrai, daugiau nei dvi valandos važiavimo dviračiu, o su visais paslampinėjimais ir palaukimais – geras pusdienis. Požerė – Virpylai – Endrikavas – Medvėgalis – Miltų kalnas – miškas Gojus – Aukštagirė – Bilioniai – Gulbės – Požerė.

Dviračių žygis vyko 2017 rugpjūčio 26 d.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

Pterodaktilis

... IR VAIKAI

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: