Levitacija ore – sklandymas Kartenoje

Būna gyvenime, kad vis dar ištinka dalykų, kuriuos išbandai pirmą kartą. Taip nutiko ir mums Klaipėdos krašte, kur susitikome su beprotiškai smagia bičiulių kompanija ir plepėjome apie viską iš eilės: meną, knygas, švietimą, sportą, tiesiog gyvenimą iki paryčių degindami laužus ir krykštaudami kaip vaikai, pariogsojome pajūryje, sudalyvavome puikiame šokio ir garso spektaklyje – ekskursijoje “Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel“.

Ir dar išbandėme sklandymą. Tikrų tikriausia sklandymą tikrais sklandytuvais. Labai įdomi patirtis. Yra tekę skristi sraigtasparniu pietų Lietuvoje. Tada sau nusprendžiau, kad man skristi yra daug įdomiau, nei pavyzdžiui plaukti laivu. Ir tai greičiausiai dėl vaizdų, kuriuos gali matyti skrisdamas nedideliame aukštyje (lyginu su lėktuvu). Miškai, laukai, ežeriukai, sodybos. Kažkokia fantastiška gamtos ornamentika ir geometrija.

Sklandymas yra kažkieno nuostabiai pavadintas aviacijos poezija. Negaliu nesutikti. Sklandytuvai – tai lėktuvėliai, bet jie neturi variklio. Ir ta tyla, kurią patiri sklęsdamas virš žemės yra užburianti. Imi jaustis kaip paukštis, tyliai sklendžiantis ištiestais sparnais. Didžiausia baimės ir emocijų koncentracija – tai sklandytuvo užtempimas su kitu lėktuvėliu. Rugių lauke sėdi į skalndytuvą, prisisegi, užsikeli sklandytuvo gaubtą. Tuomet greitėji, kyli, kol kelių šimtų metrų aukštyje tam tikru momentu yra atkabinamas trosas – lynas. Tada staigiai su visu sklandytuvu krenti ir tuomet jau imi sklęsti. Jausmas nepakartojamas. Sklandytuvas iš vieno kilometro aukščio gali nusklęsti daugiau nei šešiasdešimt kilometrų, bet būna, kad nuskrieja ir tūkstančius… Vidutinis greitis Lietuvoje – apie 100 kilometrų per valandą.

Bet viskas yra gerokai sudėtingiau nei gali pasirodyti. Mus, aišku paskraidino instruktoriai, skrido net ir aukščio baimę turintis vaikas. Ir visai neblogai tai “ištvėrė“. Sklandymas reikalauja ne tik daugybės žinių ir išmanymo, bet ir didžiulės kantrybės. Bet čia kaip ir visur – kai sklandytojai dega šia aistra, tai viską įveikia. Išlaukia palankaus oro, vėjo šilumos. Norint sklandyti ir tuo mėgautis valandų valandas be nusileidimo, reikia išmanyti apie gamtoje esančias kylančio oro mases: termikus, antvėjus, rotorius, bangas. Lietuvoje sklandytojai naudojasi termikais, kurie susidaro dėl skirtingo žemės paviršiaus įšilimo šviečiant saulei. Taigi, žodis “termikas“ buvo naujas terminas mano žodyne.

Taigi, tokia pirma patirtis gyvenime sklandyti. Nežinau, ar dar kada bus galimybė, bet tikrai mielai tai pakartočiau. Tą levitacijos jausmą, kuomet atrodo, kad kūnas ir visas gyvenimas liko ant žemės, o sklando tavo laisva siela…

2015 birželis.

Foto iš spektaklio “Keliaujančios bažnyčios“ ir Kartenos aerodromo.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

Pterodaktilis

... IR VAIKAI

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: