Atostoginė odė Juodkrantei

Aš negaliu sau atsakyti kodėl, kaip ir kada ji užgimė, bet toji meilė Kuršių Nerijai yra ypatinga. Ji tarsi dalis manęs pačios – trapi akimirka neskubraus buvimo, lėtumo, laimės, laisvės, be kurio tiesiog nenoriu ir net nesistengiu būti. Negaliu net tiksliai įvardinti to jausmo, bet Juodkrantės pasiilgstu dar neišvažiavusi iš jos. Todėl nors kelioms dienoms, o dar geriau ilgesniam laikui noriu ten panirti kiekvienais metais. To pušų ir marių kvapo, visur limpančio smėlio, stipraus plaukus draikančio vėjo, ilgo ėjimo ar važiavimo dviračiu mišku, talžančių ir bloškiančių iš koto bangų man reikia kaip gyvybės gurkšnio trokštančiam, kad galėčiau persikrauti prieš naują rudenį, naują sezoną, naują maratoną… O dar geriau būtų tiesiog dirbti ten ir pasenti, o pasenus keltis anksti ryte ir eiti prie jūros, tada grįžti mišku susirenkant mėlynes ir grybus, o vakare skaityti neperskaitytas, nesuspėtas gyvenimo knygas ant marių kranto su savo žmogumi. Klausykit, o gal tikrai galėčiau dirbti iš Juodkrantės…

Dažnai pagalvoju, o kodėl mes taip laukiame atostogų? Gal tai tik iliuzija, pažadas, kad ateis išganingos dienos ir po to mes jau būsime kiti. Šviežesni, linksmesni, geresni, darbštesni. Gal. Bet turbūt, kad viskas vyksta mūsų galvose. Jei pavyksta nors kiek pabūti tiesiog čia ir dabar, negalvojant apie nepadarytus darbus ir ateities planus, tai atostogos įvyko. Smegenų perkrovimas padarytas, sistema gali dirbti vėl. Tam man reikia arba naujų vietų ir įspūdžių, arba harmoningos ir energiją teikiančios aplinkos. Būtent Juodkrantėje ir įvyksta tas magiškas trumpas sujungimas, kuris lėtai, bet užtikrintai pripildo galvą ir kūną pilnatvės.

Smėlis ir jūra apskritai turi nenusakomą poveikį – vaikai ten kažkaip visada patiria džiaugsmą tiesiog žarstydami smėlį ir braidydami po šaltą Baltijos vandenį. Taip, šaltą, nes jis turbūt retai kada pakyla aukščiau aštuoniolikos, bet tai man kažkodėl visai ne trūkumas, o mažas iššūkis kūnui ir didelė atgaiva dūšiai. O jei dar yra bangos, tai galima tokius potyrius išgyventi, kad joks linksmasis kalnelis šiltame baseine neatstos to smagumo. Ir gal dėl to nostalgiško vaikystės džiaugsmo mus taip traukia jūra – visa savo bekrašte didybe, neaprėpiamu horizontu ir tyliu bangų alsavimu arba neperrėkiamu stichijos tėškimusi į smėlėtą krantą. Gal būtent dėl to vis dar norisi išgyventi vaikystės laisvės ir nerūpestingumo jausmą. Dar ir dar. Braukiant nuo sūraus kūno vandens lašus ir smėlį nuo pirštų galiukų.

Žmonės sako, kad tai, ką patiri vaikystėje, paauglystėje yra labai stipru ir po to nevalingai jau sąmoningame gyvenime kažkaip bandai tai vėl išgyventi. Mane tėvai veždavosi prie jūros turbūt kiekvieną vasarą. Palanga, Šventoji, Nida… Į Juodkrantę papuoliau kai buvau jau paskutinių klasių mokinė. Juodkrantės pamarys buvo visiškai laukinis, apžėlęs nepermatomais meldais, paprasti mediniai žvejų nameliai, tolimas kelias iki jūros. Rodos, kas čia tokio ypatingo. Bet kažkas viduje jau sakė, kad čia kažkaip neįtikėtinai gera. Jau nesikartosiu apie Neringos gamtos stebuklus, bet tas laikotarpis buvo ir lūžio metas. Ir mano, kaip žmogaus, nes gi vyko jau visokie pasirinkimai gyvenimo kelio, ir Lietuvos kaip valstybės, kuri tik pradėjo savo nepriklausomą kelionę. Dešimto praeito amžiaus dešimtmečio pradžia. Atsimenu kaip Juodkrantėje su tėvais paaukodavom tam laikui neįsivaizduojamus tris litus ir nusipirkdavom “Valio“ ledų porciją. Ledas už tris litus! Kosmosas! Arba traškučių. Tai gali pasirodyti banalu ir juokinga, bet tuo metu tai kažkaip simbolizavo ne tik atostogų šventę, bet ir naujo, kitokio gyvenimo pažadą, kuriame tu jau gali rinktis.

Taip nejučia ir imi gyventi su Juodkrantės ilgesiu širdyje. Ilgiesi nerūpestingo buvimo ten su tėvais, nes žinai, kad taip jau ko gero nebebus, ilgiesi pasivaikščiojimų miškais ir pajūriais su savo gyvenimo meile, dabar jau ilgiesi ir lėto buvimo su savo vaikais, kai kiekvienais metais, žvelgdama į Juodkrantės atostogų nuotraukas, matai kaip jie užaugo. Ir pati gražiausia man Juodkrantės nuotrauka – tai mano trys sūnūs, ant jūros kranto, prisimerkę nuo saulės, išsirikiavę kartais pagal ūgį, o kartais ir ne. Ir tokią nuotrauką pasidarom kiekvienais metais. Ir tai yra žiauriai faina, nors tuo pačiu ir truputėlį liūdna, nes norėtųsi, kad ta Juodkrantės ČIA ir DABAR akimirka užtruktų truputį ilgiau… Būtent dėl to man patinka atostogos čia. Nes mes kiaurą dieną būname visi kartu.

Ir gyvena Juodkrantė visus metus prisiminimų ir naujų svajonių, kaip vėl ten nukeliauti pavidalu. Gyvena mintyse ir širdyje iškylančiuose jūros ir marių horizontuose, įvairiausių spalvų saulėlydžiuose, ant miško kelio snaudžiančio gluodeno ar ant marių kranto akmens besišildančio geltonskruosčio žalčio išsirangyme, dviračių pedalų mynimo išvarginto kūno atmintyje, raudonoje ar baltoje mėnulio pilnatyje, spindinčioje marių vandenyje, sutiktos lapės žvilgsnyje ar atėjusio obuoliauti briedžio ragų švelnume, juodose nuo mėlynių lūpose, besidraikančiuose rugpjūčio voratinkliuose, tuščiame, beveik laukiniame paplūdimyje, kur gali kvėpuoti laisvai, nes artimiausi kaimynai už šimto metrų, šviežiai rūkytos žuvies kvape, lėtame betiksliame pasivaikščiojime pamariu ar Raganų kalno pasakose bei netikėtai sutikto kursioko šeimos kompanijoje žvejojant perseidus rugpjūčio danguje. Visa tai kaip pajūrio smiltys – byra per pirštus ir atmintį, sulaikyti negali, bet gali vis iš naujo pabūti su tuo jausmu. Su tuo laisvės ir ramybės pojūčiu siauroje smėlio juostoje tarp marių ir jūros, kurią supylė Neringa…

 

4 komentarai “Atostoginė odė Juodkrantei

Pridėti Jūsų

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

Pterodaktilis

... IR VAIKAI

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: