Dzūkijoje, netoli Baltarusijos yra toks kaimas Senovė. Nebuvome jame, bet tai ko gero labai tinkamas žodis apibūdinti tą jausmą, kuomet atsiduri Dzūkijos nacionaliniame parke. Kodėl? Todėl, kad tarp tų pušų ir smėlynų kažkada ėmė ir sustojo laikas. Sustojo visame vietos žmonių gyvenime, trobų rąstų rievėse, jų rankomis austų lovatiesių raštuose. Ten tiesiog laikas turi kažkokį kitą greitį, savo paralelinį gyvenimą. Savaime aišku, kad žmonės ten turi automobilius, išmanius telefonus ir televizorius, bet vis tiek visą laiką neapaleidžia jausmas, kad ši kelionė – ne tik į kitą Lietuvos galą, bet ir į kitą laiko juostą. Kelionė laiko mašina, o kas gi nesvajojo keliauti laiku…
Susiklosčius įdomioms aplinkybėms vidurvasarį dešimčiai dienų atsidūrėme medinėje troboje, kurios vienoje pusėje – dzūkiška pieva, o kitoje – nuostabus Dainavos miškas. Troba beveik be jokių patogumų. Viskas nauja, bet tokia koncepcija – pabėgimas iš civilizacijos į absoliučiai natūralų gyvenimą. Vanduo šulinyje, miegas ant grindų, prausimasis “bliūde” lauke patamsyje ūbaujant keistiems miško garsams ir belaukiant vietinio žalčio (taip ir nesulaukėm), tvenkinyje kurkiant varlėms. Be televizoriaus, elektros ir lempučių – gali pasikliauti tik žvakių ar mobilaus telefono šviesa, o vieną naktį siaubą ir pasigėrėjimą vienu metu kėlė balta šviesa be perstojo švysčiojanti pieva, besitrankant baisiam Perkūno būgnui. Buvo tikrai baisu. Vasara kaip tik papuolė vėsi, tad visas šitas išbandymas kažkaip pasidaugino kvadratu. Ypač vaikams, įpratusiems viską gauti gana paprastai. Atsuki čiaupą – vanduo bėga, paspaudi mygtuką – šviesa dega. Paprasta. Ir staiga atsiduri ten, kur viskas pareikalauja kitokių pastangų. Bet ir patirties bei pojūčių skalė išsiplečia.
Po Dzūkiją keliavome dviračiais. Ne tiek kiek norėjome ir planavome, nes vienam iš vaikų sustreikavo sveikata, bet šiek tiek dešimčių kilometrų susukome. Beje, prieš važiuojant kiek neramu buvo, kaip reikės su vaikais dviračiais važiuoti plentu, bet ten taip keliuose tuščia, kad visos abejonės išnyko labai greitai. Keliavome ir automobiliu. O veikti ir pamatyti buvo ką. Marcinkonys, Musteikos, Margionys, Kapiniškiai, Darželiai, Bakanausko ežeras, Skroblaus šaltiniai, Antončiko šaltinis, Čepkelių rastas, Merkinė, Merkinės apžvalgos bokštas, Merkinės piliakalnis, Merkinės piramidė, Liškiava, Liškiavos piliakalnis, Zervynos, Ūla, Ūlos akis, Druskininkai ir galiausiai Baltstogė Lenkijoje.
Dzūkijos nacionalinis parkas – tai beveik nesibaigiantis miškas. Unikalus kultūrinis kraštovaizdis – nederlingi smėlynai suformavo ir atitinkamus žmonių kasdienos įpročius. Visi gi žinome, kad grybai ir uogos čia valdo. Gėrybių rinkėjai yra dzūkeliai, o dzūkiška tarmė ir tie mažybiniai žodeliai man skamba kaip daina. Mano bobutė gyveno Jiezne – miestelyje, kuris nėra visai Dzūkija, bet beveik… Ir to dzūkavimo ten tekdavo išgirsti, o jis kažkaip labai gerai nuteikdavo. Beje, tos teritorijos yra kažkaip susiję ir su jotvingiais, o Jiezno pavadinimas yra vienas iš nedaugelio išlikusių jotvingiškos kilmės žodžių. Bet ne apie tai daina…
Taigi apkeliavome ne vieną dzūkišką kaimą. Jausmas keistas. Tuštumos. Retumo. Ramybės. Etnografinės sodybos ištuštėję. Bet daugelis sodybų turi didmiesčiuose gyvenančius šeimininkus, tad vasarą gyvybės daugiau. Kaip būna žiemą, sunkiai įsivaizduoju… Garsusis Zervynų kaimas – tai senasis Gudų girios miško saugotojų ir žvalgų kaimas. Kaimas išlaikė XVIII–XIX a. susiformavusį gatvinį planą. Zervynų kaime buvo filmuotas lietuviškas filmas „Niekas nenorėjo mirti“. O mes Zervynose susitikom Zervynų bobutę su šuniuku, kuris vienintelis likęs močiutės linksmintojas ir guodėjas. Be galo kalbi, išsiilgusi klausančių ausų. Pakalbino mus, pasipasakojo savo gyvenimą, o paskui ir sako: tai aceikit į vidų, pažiūrėsit kaip boba gyvena… Po 15 minučių žinojom visus jos vaikų ir anūkų profesinius pasiekimus, peržiūrėjom nuotraukas ir visus Zervynų bobutės pirkios kampus. Viskas išausta ir išsiuvinėta jos pačios rankomis. Galiausiai sudainavo ilgą savo kūrybos dainą ir šiaip dar visko pripasakojo, sakė atvažiuokit kitą kartą su nakvyne. Va taip va… Vaikai išpūtę akis žiūrėjo ir neatsistebėjo, tokiu bobutės svetingumu…
Dar vienas įdomus ir autentiškas kaimas – Musteika. Čia irgi daug architektūros paveldo – paminklinių sodybų. Musteikos kaimas iš visų pusių apsuptas miškų, o netoli jo plyti Čepkelių raistas. Praeityje šiuose miškuose ir pelkėse buvo gausu žvėrių ir paukščių, todėl čia medžioti atvykdavo Lietuvos didikai. Pagrindinis musteikiškių darbas nuo senų laikų buvo drevinė bitininkystė. Čia dar yra drevėtų pušų bei gyvi senieji bičių priežiūros papročiai. 1918 m. Musteikoje kurį laiką gyveno gamtininkas Tadas Ivanauskas, čia jis įkūrė lietuvišką mokyklą ir joje mokytojavo.
Vieną dieną paskyrėme Liškiavai. Ten atsiveria fantastiškas vaizdas į Nemuną nuo Pilies kalno – ilgos masyvios kalvos. Nuostabus Liškiavos bažnyčios ir vienuolyno kompleksas. 1699 m. Liškiavoje įsikūrė dominikonai ir 1704–1714 m. pastatė mūrinę Švč. Trejybės bažnyčią, kuri sudaro vieningą kompleksą su vienuolynu. Tai vėlyvojo baroko šedevras. Tikrai šedevras…
Puiki ir Merkinė – jau nuo senų laikų ji man kažkokia labai miela. Gal dėl to, kad nuo Merkinės piliakalnio – nuo 1377 m. kryžiuočių kronikose dažnai minimas „Merkenpille“ bei „Merkenpil“ – atsiveria vienas gražiausių Lietuvos kraštovaizdžių: Merkio ir Nemuno santaka. Vaizdas, į kurį galėtum žiūrėti ir žiūrėti… Šalia yra vienas ilgiausių, 210 metrų ilgio tiltas per Nemuną. Be abejonės, reikia užsiropšti ir į Merkinės apžvalgos bokštą. Smalsumo vedini nuvažiavome ir į Merkinės piramidę, bet ten man jau yra visiškas kosmosas. Labai keista vieta, bet žmonės ten kažką atranda.
Labai patiko pasivaikščioti po Čepkelių raistą – yra įrengti takai, apžvalgos bokšteliai, bet žmonių nesutikom. Jei nori pasijausti akistatoje su laukine natūralia gamta, tai ši vieta yra kaip tik. O pelkė dar kelia ir visokius mistiškus jausmus ir asociacijas.
Daug visko dar buvo nuveikta, apvažiuota, apkeliauta. Ištikus nesibaigiančiam lietui „gelbėtis“ galima Druskininkuose, ką sėkmingai ir padarėm. Pramogos vandens parke vaikams, pasivaikščiojimai po Lietuvos poilsio Meką, kuri tikrai žavinga ir turi ką pasiūlyti. Dideliais žingsniais Druskinininkai nukeliavo į priekį… O dar vieną dieną sulakstėm į Baltstogę – Bialystoką Lenkijoje. Šiaip pažiūrėti ir tradiciškai „ką nors nusipirkti“ Lenkijoje.
Taigi, į Dzūkiją verta važiuoti, jei norisi pabėgimo nuo civilizacijos, skubėjimo ir triukšmo. Reabilitacija oro gaiva ir ramybe čia tampa reali.
2015 m. liepa
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą