Nedažnai tenka būti Molėtų kraštuose, bet smagių aplinkybių pasekmė gali būti ir spontaniškas atsiradimas būtent tose vaizdingose teritorijose šalia Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų. Palikome vaikus pramogauti Vilniuje ir iš anksto visiškai neturėdami aiškaus plano, bet tikrų tikriausiai turėdami dviračius ant automobilio stogo, įsikūrėme viešbutyje ant Bebrusų ežero kranto. Tas derinys, kai pro savo balkoną matai išlakias pušis ir lopinėlį ežero, o dar susivoki, kad ei, taigi nereikia iškraustyti trijų vaikų drabužių, batų ir dantų šepetėlių, panardina į savotišką lėtumo nirvaną.
Taip neskubėdami ir medituodami grožėjomės aplinka ir vos neužmiršom, kad turime dviračius. O tada, sakom sau: “na tai važiuojam truputį – lengvai apsižvalgysim, šiandien daug niekur nevažiuosim, tik truputį, kokį 10 km…“ Juolab, jau buvo šešta valanda po pietų, tai tikrai čia jau nieko daug nenuveiksi. Ir išvažiavom. Šiose vietose, pasirodo, vyksta Lietuvos dviračių maratono Belvilio etapas, tai mes pasižiūrinėjome žemėlapį ir išmynėm. Bemindami sugalvojom, kad bandom apvažiuoti Bebrusų ežerą. Lyg ir radome kai kur žymėjimus, kad tai dviračių trasa. Kelias ėjo žvyrkeliais, kalvotais ir lygiais laukais bei miškais, vietovės iš tiesų nuostabios, o apšviestos vakarėjančios saulės spindulių atrodo dar ypatingiau. Tokiomis akimirkomis galvoje ima nepaliaujamai daugintis mintys, kokia nuostabi ta mūsų Lietuva. Apakinti to grožio, nepajutom, kaip pasiklydom, neberadom jokio žymėjimo, kad čia kur nors yra dviračių tasos. Nu bet gi kas čia tokio, vis tiek gi kažkaip grįšim. Iš pradžių visai nesukdami galvos važiavome toliau, neįsivaizduojamu būdu padarėm kažkokią 6 kilometrų kilpą ir atsidūrėme toje pačioje vietoje, kurioje jau buvome buvę. Kaip koks kvantinės fizikos kolapsas. O laikas nelaukia, saulė jau visai ima horizontalią padėtį, o mes bandom kastis link savo viešbučio. Didžiausias paradoksas, kad kol nepradedi važinėtis visokiais kaimo ir miškų keliukais, pasiklysti, rodos, neįmanoma, na, juk vis tiek veda tie keliai kažkur. Bet realybėje viskas kitaip, privažiuoji, pavyzdžiui sankryžą, išsišakojimą, ir kaip toje pasakoje reikia rinktis, ar “gražūs į dešinę“, ar “protingi į kairę“. Ir niekada nežinai, ar tavo pasirinkimas teisingas, o dar kai po truputį ima tamsėti dangus, darosi jau ir nejuokinga.
Taip bepušinėdami, įvažiavom į kažkokios moters sodybą. O ji sako, taip, taip, važiuokit čia, pro mano serbentus ir va ten, va per pievą išvažiuosit. Iš to posakio supratom, kad mes ne pirmieji taip čia įvažiavę, vadinasi, kažkaip turėtume ir išvažiuoti. Nesvarbu, kad tikrai reikėjo važiuoti per pusės metro aukščio pievą, kur takelio nei žymės ir orientuojiesi jau tik pagal intuiciją. Tokiais etapais jau ir baimė apima, ir neviltis, kad viskas, jau čia ir nakvosim tame miške, bet tuo pačiu įsijungia kažkos vidinis azartas ir greitis, kad reikia greičiau iš čia kažkaip išsikapstyti. Įdomiausia, kad ir navigacija čia kartais jau nelabai ką ir bepadeda. O ir baterija senka…
Pagrindis tikslas tame etape jau buvo kuo greičiau išvažiuoti į artimiausią plentą. Galiausiai pavyko ir paskutinius kilometrus jau mynėme visiškoje tamsoje. Grįžom sėkmingai, vietoje planuotų 10 km sukorę 37 km. Mūsų trasa vedė nuo Belvilio viešbučio maždaug per Golbą, Kaulakius, Vilkiškes, Bebrusus, Antapusnę, Paškonis, Adomaitiškius, Kazokus, Bijutiškį, Marozauką, Mackonis, Pagaluonę, Beržinę, Daujotiškę, Zamokėlius su įvairiais nukrypimais, paklaidžiojimais ir sugrįžimais.
Po visos kelionės dar išsimaudėme naktiniame Bebrusų ežere, o tada sėdėjome viešbučio balkone, žiūrėjome į jau lempų šviesa nušviestas pušis ir galvojome, kad buvo pasiutusiai smagus žygis su doze adrenalino. Kartais pasiklysti yra gerai…
Žygis buvo 2015 rugpjūčio 12 d.
Belvilio maršrutas:
ČIA DABAR 