Atvirlaiškiai iš Romos

Tada man buvo kokie dveji treji metai. Suprantama, kad to meto prisiminimai gyvi tik kitų šimtus kartų perpasakotose istorijose. Na, gal dar kažkokioje pasąmonės salelėje ar kūniškoje atmintyje. Tai va, tada, mano tėvas išvažiavo ne bet kur, o į tarybiniam žmogui nepasiekiamą šalį – Italiją, o tiksliau į Romą. Aš to nepamenu, bet visa tai labai ryškiai buvo įrašyta į mano vaikystės prisiminimus. Kodėl? Todėl, kad po to namie atsirado ryškus albumas – gidas ROME. Net ir dabar pamenu, kaip su didžiausiu malonumu ir pagarba, jau būdama net ir mokinukė, vartydavau tuos fotografinius puslapius, kurie mano galvoje kažkaip įdomiai dėliojosi. Vatikano vaizdai, Romos bažnyčios, skulptūros, fontanai, Koliziejus, vilkė su Remu ir Romulu. Tai buvo kažkas magiško, tada galvojau – nejaugi būna tokių miestų, tokių vietų… Tada net nesvarsčiau, kad norėčiau ar svajočiau ten kada nors nukeliauti. Tai tiesiog buvo vizija, miražas, paslaptis…

Žinau, kad tėvas tada man parvežė pilką pūkuotą megztuką su kapišonu ir baltus batukus su aksominiais kaspinėliais. Truputį juos prisimenu. Bet tik truputį. Dar prisimenu pasakojimą, kaip iškeitus 25 rublius, tėvas tapo “milijonieriumi“ – gavo tūkstančius ar milijonus lirų. Tai tada skambėjo irgi kažkaip truputį mistiškai, truputį fantastiškai. Daug labiau man rūpėjo skaidrės apie Romą. Jų žiūrėjimas tada man buvo, tarsi, vaikiškos laimės metafora. Dažniausiai su kokiais nors svečiais, kartais vieni užsikurdavom diaprojektorių, tėvai pakabindavo ant raudonų užuolaidų baltą paklodę ir kartu su Milo Veneros kopija (ji tiesiog tyliai kambaryje viską stebėdavo), šildomi projektoriaus lempos, iškeliaudavom paskui tuos neįtikėtinus kadrus. Dar prisimenu pasakojimą, kaip tėvas išdidžiai fotografavosi Banco Ambrosiano fone, nes gi pavardė tai beveik tokia pati…

Taigi, Roma nuo pat vaikystės buvo vienu metu ir artima, ir tolima. Ir jau vėliau tapo aišku, kad nuvažiuoti ten būtina. Gyvenimas atmintin vis kaupia visokias istorines žinias, meno pasaulio stebuklus ir staiga suvoki, kad privalu visai tai pačiupinėti gyvai. Paglostyti akimis, priliesti pirštų galais, įmerkti nuvargusias kojas į vieną iš Lorenzo Berninio sukurtų fontanų… Pajusti tą itališką romietišką chaosą gatvėse ir tūkstantmetės istorijos atodūsius miesto grindiniuose, sienose, freskose, tiesiog pačiame Romos ore.

Kažkada dar gerokai seniau, kai nukeliavome į ex Konstantinopolį, dabartinį Stambulą, buvo apėmęs panašus jausmas. Jauti, kad va čia, būtent čia formavosi visa istorija, čia įvyko lemtingi sprendimai. Ir būtent dėl to esame tokie, kokie esame čia ir dabar. Tas jausmas, kai, rodosi, lieti ir glostai istoriją, yra nerealus. Ir norisi viską, dar ir dar pasisavinti ir pasidėti į savo vaizdų, prisiminimų archyvą.

Nepasakosiu, kokie yra “top 10“ ar “must see in Rome“. Google čia gerokai pranašesnis. Bet yra tokie širdies dalykai. Po pirmo šoko, kaip elgtis Romos gatvėse ir nebūti nuneštam vieno iš galybės motorolerių, imi adaptuotis ir suprasti, kad pereiti gatvę, tai tiesiog įsivaizduoti save, turintį stebuklingų galių, gal net nemirtingą ir… žengti į gatvę. Ir, o stebukle, jie sustoja. Jie tikrai sustoja, kai tu parodai, kad ne šiaip mindžikuoji ir svirduliuoji ant šaligatvio atbrailos, o tikrai nori pereiti gatvę. Galima dar ištiesti ranką ir taip tiesiog sustabdyti tą arterinį automobilių kraujavimą.

Aišku, Vatikanas (matėm ir patį popiežių – iš toli, neplanuodami ir nesitikėdami), žinoma, šv. Petro katedra, Siksto koplyčia, Rafaelio ir Mikelandželo freskos ir skulptūros, Panteonas, Forumas, Koliziejus, fontanai, visa ta antika, renesansas ir barokas yra fantastiškas kokteilis. Meno istorijos vadovėlių medžiaga ir vaizdai atgyja. Va taip, tiesiog stovi prieš tave ir alsuoja į veidą, nugarą, pėdas… Ir tai yra labai ir labai gerai. ROMA / AMOR. Tai kažkas apie meilę… Meilę miestui, vietai ir noras ten sugrįžti. Ir be visų tų didžių įžymybių nebūtų Romos. Bet jos nebūtų ir be jaukių atokesnių kvartalų, gatvelių, panoramų, picerijų, ledainių ir jų puikiųjų “gelato“. Be abejo dar ir be fantastiško espresso. Ir tas vaizdas, kurį užgeri sodriu kavos gurkšniu kažkaip net stipriau įsipaišo į atmintį. Ir kai žiūri Paolo Sorrentino “Jaunąjį popiežių“ ar “Didį grožį“ dar didesniu trenksmu ir bumerangu sugrįžta atmintin. Man Romos nebūtų ir be MAXXI – XXI amžiaus nacionalinio Italijos dailės muziejaus, suprojektuoto Zahos Hadid. Tada ten buvo puikios šiuolaikinio meno parodos, padariusios ne mažesnį įspūdį nei istorinis kultūrinis paveldas. O svarbiausia – suliejo į visumą istorinę ir šiuolaikinę Romą.

Noriu į Romą ir vėl…

Konkrečių vietų pavadinimai nurodyti prie nuotraukų.

Kelionė į Romą vyko 2015 birželio mėn.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: