Šis kelionės ar automobiliu į Rumuniją dienoraštis atsirado facebook’e – pradžioje kaip karšta naujos nebūtos šalies refleksija, o vėliau, kasdien vis atrandant šalies grožį bei griūvant mitui “ką ten veiksit toje Rumunijoje“ – nebebuvo kur dingti ir kasdien, visas vienuolika kelionės dienų, nusikalusi po dienos įspūdžių ir reginių lavinos, vis tiek sąžiningai spaudinėjau telefone tekstą, kad perteikti tą emociją, kuri mus lydėjo klaidžiojant po nuostabią šalį 2017 m. birželio pabaigoje – liepos pradžioje.
Keliavome per Lenkiją ir Slovakiją, tad viena diena skirta tranzitui, apsistojant motelyje Slovakijoje.
1 diena Rumunijoje. Atostogos prasidėjo Karpatų kalnais, linksmosiomis Sapantos kapinaitėmis, mediniais Bukovinos regiono vienuolynais, visur, kur matosi sukrautomis šieno kupetomis, dienos pabaigoje tradicinę rumunišką vakarienę užgeriant vietiniu vynu bei slyvų naminuke kartu su švedais, vietnamiečiais ir britais bei nakvyne mūsų Rumšiškes primenančioje sodyboje. O po balkonu dar kliokė kalnų upelis ir dėl to visą laiką atrodė, kad lyja…
2 diena Rumunijoje. Po vakarykščio smagaus bendravimo prie laužo rumunų etnografinėje sodyboje, ryte vaikai toliau tobulino savo anglų kalbos įgūdžius vietnamiečiams ir švedams išpasakodami viską apie mūsų šeimą pradedant gimtadienio dovanomis, baigiant namie paliktais šuniukais. Laukė tik 200 km kelio link tolimesnio taško. Užšokom apžiūrėti medinių gotikinių bažnyčių, saugomų UNESCO. Viskas skendi gėlynuose – rožynuose. O paskui prasidėjo… Kalnų kelias, kurio duobių dydis nesuvokiamas ir neišmatuojamas. Kelias pradėtas remontuoti, todėl kai kur dar ir šviesoforais stabdomas eismas. Lauke 30 šilumos, o mes 4 val. velkamės tuos 150 km. Mašina bilda kaip per bėgius važiuodama, baisu, kad koks ratas nenuriedėtų nuo šlaito. Žinoma, vaizdai kerintys! Vaikai užkratyti kelio ir užliūliuoti peizažų užmiega, o mes šiaip ne taip išvažiuojam į kitą kelią, kuris niekuo nenusileidžia Austrijos ar Vokietijos keliams. Tokie stulbinantys kontrastai čia daug kur – tautiniai rūbai, šakėmis sukrautos įvairiausių formų šieno stirtos, laidotuvių procesija pakelėje, kur visi apsirengę tautiniais kostiumais, šviežias pienas ir sūris pusryčiams, arklių vežimai ir karvės su skambaliukais kelyje, medinė architektūra ir nenusakomo stiliaus prašmatnios pilaitės egzistuoja šalia šiuolaikiško gyvenimo atributų. Lyg būtų mažai ekstremalaus važiavimo, judam link mūsų viešbučio, kuris pasirodo yra ant aukščiausios to miestelio Bukovinos regione vietos. Kylam į kalną, statumas koks 45 laipsniai. Ratai prasisuka, mašina gęsta, riedam nuo kalno atbuliniu. Rankinis nepadeda. Kelnės beveik pilnos. Nuriedam kokį 50 metrų žemyn. Išėję viešbučio šeimininkai žiūri į mus iš viršaus. Bandom dar kartą, pavyksta, bet rankos ir kojos dreba dar ilgai. Nepaisant visko, viešbučio vieta neįtikėtinai gražioje vietoje. Vaikai nusprendžia, kad verta drebančių kojų ir rankų… Vaizdai gniaužiantys kvapą, kur bepažvelgsi… Šeimininkai nerealaus svetingumo ir draugiškumo – paruošia vakarienę iš vietinių šviežių gėrybių – žuvies, grybų ir t.t. Rojus žemėje… O labiausia džiugina, kad yra ką atrasti ir kuo nustebti…
3 diena Rumunijoje. Vienuolynų turas. Neįtikėtino grožio, dar nematyto stiliaus unikalūs spalvotieji Bukovinos vienuolynai ir bažnyčios Rumunijos šiaurinėje dalyje – Moldovita, Sucevita, Putna, Gora Humorului, Voronet – dauguma įtraukti į UNESCO kultūros paveldo sąrašus. Kiekvienas kvadratinis vienuolynų milimetras ištapytas tiek viduje, tiek išorėje, nuo kupolo iki grindų religiniais pasakojimais. Atrodo fantastiškai. Ne veltui jie lyginami su Siksto koplyčia Vatikane. Žaviausia, kad šiuose 15-16 amžiuose pastatytuose vienuolynuose iki šiol veikia vienuolynai, vaikšto vienuolės ir vienuoliai. Vakarėjant viename moterų vienuolyne pataikėme į pamaldas, o į paskutinį vos įsigrūdom prieš uždarymą. Teminė tokia diena išėjo. Bet praskiedėm tematiką rumuniškame autoservise dėl stringančio rankinio stabdžio. Užkaistantis ir cypčiojantis ratas važiuojant kalnuota vietove neįkvepia, tad užsukom į servisiuką. Pusvalandis ir sutvarkyta, bet išvažiuojam ir vėl tas pats – ratas kaista, o cypia dar labiau. Grįžtam atgal, dabar paremontuoja dar smarkiau, o už antrą remontą pinigų nebeima. Kai pakalbėjom su vietiniais, paaiškėjo, kad tai įprasta praktika – servise nesuremontuoti iš pirmo karto, todėl visi turi savo meistriukus. Dar vienas įdomus dalykas – viešbutis, kuriame gyvename, kadaise statytas diktatoriaus N. Čeušesku jam ir jo aplinkai kaip vasarnamis. Po jo mirties ten veikė restoranas, vėliau buvo apleistas, kol dabartinė šeima neprikėlė jo naujam gyvenimui. Dar įdomu, kad Čeušesku prisimenamas su nostalgija – skamba kaip “prie ruso buvo geriau“, bet jiems čia iš arčiau geriau matyti… Vienas dalykas, kuris tikrai vienija mus ir juos – žmonės yra nusivylę valdžia. Bet… gamta čia yra nuostabi. Pusryčiai ir vakarienė, kuriuos gamina viešbučio šeimininkė – taip pat.
4 diena Rumunijoje. Šiandien iš Rumunijos šiaurinės dalies iškeliavome į Transilvaniją. Karštis, nemažai laiko automobilyje, vairavimo įgūdžių kalnų keliais tobulinimas, kad ir kartais begėdiškai lėtai judant rumuniškų kelių duobėmis, bet vis tik artino mus prie Vlado Drakulos gimtinės – Sigišoaros miesto, kuris yra vienas seniausių viduramžių miestų Europoje. Pakeliui buvo įspūdingas Bicaz dirbtinis ežeras – užtvanka, kuris drauge su Karpatų kalnais kuria fantastišką panoramą. Kaip ir Bikaz tarpeklis, vaikams suteikęs pliūpsnį džiaugsmo ir atgaivos braidant kalnų upelyje ir tikrinant visus akmenis ir akmenėlius. Dar vienas įdomus objektas – Raudonasis ežeras, kuris susiformavo beveik prieš 200 metų, kai nuošliauža užgriuvo slėnį. Ežero gylis virš 90 metrų, o jame iki šiol styro ten augusių medžių kamienai. Pakeliui nei iš šio, nei iš to kilo vėtra, prilaužė šakų, o paskui lyg niekur nieko dingo kaip nebuvusi. Paklaidžiojom po vakarinę viduramžišką Sigišoarą ir be jėgų grįžom miegoti į muziejų primenančius namus, kur lova su… baldakimu. New experience :).
5 diena Rumunijoje. Karšta diena svilinant 32 laipsniams ir lėtai klaidžiojant pilyse, bažnyčiose, miesteliuose ir akimis bei vidumi geriant visišką viduramžių nuotaiką. Keli miesteliai ir kaimai – Viscri, Biertan, Sigišoara kaip kokios laike sustingusios mumijos. Kažkada čia vokiečiai buvo privilioti įsikurti, todėl iki šiol jų pastatyti kaimai vadinami Rumunijos Saksonija. Viscri – visiškas kosmosas, atrodo kaip niekieno žemė, o norint pasiekti jį, reikia kratytis kokį 10 km baisingu keliu. Stovi įtvirtinta gotikinė bažnyčia, ilgos eilės senų namų. Atrodo, kad visi iš ten išsikraustę. Vienas kitas vietinis praeina su dalgiu. Užkliūnam vieno namo kieme, nes ten rūksta dūmai, kvepia ir girdisi kažkoks ritmiško vanojimo garsas. Kepą duoną, pasirodo, vadinasi ji paine. Kulinarinis Rumunijos paveldas. Romų tautybės jaunuoliai pasiėmę pagalius vanoja didžiulius iškeptos duonos kepalus – atitranko apdegusią plutą, o paskui dar ją su kažkokiu švitriniu popieriumi šveičia. Nusiperkam vieną sau – sveria 4 kg. Ragaujam karštos, bet penkiese įveikiam tik kokį penktadalį. Viscri kaimelyje rezidenciją turi ir princas Čarlzas – nežinodamas negalėtum įtarti, nes karališka esybe ten niekas nekvepia. Čarlzo ir Kamilos neaplankėm, nes adreso nežinojom. Kitą kartą… Biertan miestelyje patyrinėjam įtvirtintą gotikinę bažnyčią ant kalno – zakristija buvo rakinama 17 užraktų, o viename iš bažnyčią juosiančios aukštos tvoros bokštų yra viena patalpa, kur užrakindavo poras, norinčias skirtis dviems savaitėms – toks paskutinis bandymas juos sulaikyti nuo skyrybų. Patalpoje buvo tik vienas stalas, viena lova, viena kėdė, vienas peilis ir viena šakutė. Metodas buvo toks veiksmingas, kad per 400 metų išsiskyrė tik viena pora! Už tai ir sukirtom tradicinių spurgų porą 🙂.
6 diena Rumunijoje. Šiandien iš labai jaukios viduramžiškos Sigišoaros (mielai dar būtume patrynę jos gatvių akmenis savo lietuviškais žingsneliais) pajudėjome pas Bramo Stokerio Drakulą. Kadangi mūsų kelionėje spontaniškumo gana daug, tai šį kartą pasidavimas srovei irgi pasiteisino. Važiuojant vis paskaitinėju, kur čia dar ką pamatyti Rumunijoje, aptinku, kad Transilvanijoje yra Racos kaimas su kadaise, prieš maždaug 10000 metų, išsiveržusio ir dabar miegančio ugnikalnio krateriu ir susiformavusiomis bazalto kolonomis. Nusprendžiam užsukti, susivedam į navigaciją ir opa – pasirodo už 300 metrų turim pasukti link jų. Taip va kažkaip ir susidėlioja viskas neplanuotai, bet smagiai. Vietinis diedukas draugiškai pamoja kur suktis “cu masina primul viraj la dreapta“, nes rumunai nuorodų apie įvairiuose internetuose pasauliui skelbiamas jų grožybes nelinkę pasistatyti. Randam kraterį, randam bazalto kolonas – absoliutus rojus geologams. Kolonos susiformavo skirtingai, priklausomai nuo temperatūrų, kiek suprantu – išsiveržus lavai sulipo į tokias fantastišas struktūras. Be viso to grožio – tiesą sakant tikrai nesitikėjau, kad bus taip gražu, atrandam turkio, o gal smaragdo spalvos ežerą, susiformavusį bazalto karjero vietoje su besimaudančiais keliais vietiniais. Pasiaiškinam, kad maudytis galima ir sukrentam į vandenį – reikia gi tą 34 laipsnių karštį neutralizuoti. Laimės visiems daugiau nei iki ausu, pasukimas iš kelio užskaitomas vienbalsiai. Galiausiai atvykstam į Bran miestelį, kur stūkso legendomis apipinta pilis, dar vadinama Drakulos pilimi. Nors tikrasis Vladas Drakula Sodintojas Ant Kuolo ten niekada negyveno. Jis gimė ir mokėsi Sigišoaroje, mieste, kurį mes šįryt palikome. Šioje pilyje Drakulą apgyvendino tik Bramo Stokerio vaizduotė – pilis nedidelė, todėl tinkama apgyvendinti vienai mistinei būtybei, o prototipo žiaurumas – tikrasis Vladas buvo puiki medžiaga rašytojui. Pilies prieigos absoliučiai sukomercintos, o tai mus penkias dienas kvėpavus laukine Rumunijos nuotaika nevisai sužavėjo… Dar prasukam pro Rašnovo miestelį, užsikerėplinam į įspūdingą Teutonų ordino įkurtą pilį. Teutonų ordinui Vengrijos karalius leido įsikurti Transilvanijoje, jie ten buvo nuo 1211 metų, bet po 14 metų buvo iš ten išvaryti, nes buvo per daug nepaklusnūs. Per savo gyvavimo Transilvanijoje laiką manoma, kad jie pastatė dabartinę Rašnovo pilį buvusiose fortifikacijose, žinomose dar nuo dakų laikų. Dar greit pasižavim Rašnovo miestelio grožiu ir sukam link viešbučio. Visai netikėtai papuolam į kurortinį miestelį, pilną viešbučių, paaiškėja, kad čia yra slidinėjimo trasų. Gaila, kad sniego nėra. Pro langą matom, kaip už kalnų, už kokio 100 km įspūdingai raudonai žaibuoja – logiška karštų dienų pasekmė. Rytoj žada lietų, internete paieškom “what to do in Romania when it is raining“ ir lėtai gurkšnojam rumunišką baltą vyną “Domeniul Coroanei“. O jis neblogas…
7 diena Rumunijoje. Naktiniai žaibai ir karštis pavogė mūsų normalų miegą, pranašautas lietus vėlė smegenis, ką veikti, nes lauke pro debesis švietė saulė ir į lietų panašu buvo ne taip ir labai. Po ilgo svarstymo rizikuoti sulyti ir keliauti į kalnus ar likti ir laukti lietaus, iškeliavom į Bušteni miestelį, o iš ten ketinome keltis keltuvu į Bucegi (Bucedžio) kalnus. Šį kartą kelias puikus, bet dėl nenuspėjamų priežasčių stringame kamštyje. Pakelėje miško gėrybių rinkėjai prie stoviniuojančių mašinų vis prineša ir siūlo aviečių, mėlynių ir gervuogių, tad suprantam, kad kamščiai čia būna nuolat. Vėliau grįžtant vakare pamatome tą pačią kilometrus besidriekiančią eilę ir labai apsidžiaugiame, kad mums nepakeliui. Apskritai, dar kartą pagalvojame, kad Rumunija pilna kontrastų – kaimiško stiliaus šiaurinė dalis mums bekeliaujant piečiau virto tiršta, kunkuliuojančia šalimi. Mediniai namai pavirto prašmatniomis vilomis ir atrodo, kad bent jau kažkuri rumunų dalis tikrai neskursta. Taigi, grįžtant prie kelionės į kalnus – mūsų kelionė keltuvu baigėsi savanorišku pasidavimu vietinių vilionėms užvešti mus ten, kur kelia keltuvai už tą pačią kainą. Buvom girdėję, kad su tuo reikalu viskas gerai, tai pasilaužę sutikom, juolab, kad drūta rumunė užtrenkė prieš nosį pakeltuvų vartelius ir pareiškė, kad kitas keltuvas bus po 45 minučių. Paskui supratom, kad truputį išsidūrėm, nes užvežė žemiau nei keltuvai, bet turėjom progą daugiau pavaikščioti kalnuose, pabendrauti su vietiniu vyruku ir atrasti daugiau Rumunijos gyvenimo spalvų. Kiek palipę, atsidūrėm 2150 m. aukštyje – tai ne patys aukščiausi ir, ko gero, ne patys gražiausi mūsų matyti kalnai, bet vis tiek labai kerinčios tos kalnų panoramos. Ant kalno radome natūraliai susiformavusias uolas – skulptūras, kurių viena labai primena sfinksą, todėl taip ir vadinasi. Visos kalnų papėdės nusėtos avelių, kur ne kur pamatai piemenį su lazda ir aplink jį besisukiojančius aviganius šunis. Žygiuojant kalnais žemyn, užkalbina rumunų šeima. Klausia iš kur mes, kaip mums jų šalis? Sakom, kad nuostsbi. O jie sako, jad Lietuva nuostabi. Tada iškart klausia, o kaip mums jų valdžia. Mes gūžtelim pečiais, nes neturim ne tik kad žalio, bet ir violetinio supratimo. Bet visuotinis rumunų nusivylimas valdžia jau ne pirmą kartą labai akivaizdus. Grįžę iš kalnų dar užsukame į Pelešo pilį, Buštenio ir Sinajos vienuolynus, kuriuose kaip tik vyksta stačiatikių ortodoksų vienuolių vedamos mišios. Jų malda veda į transą ir kažkaip ramina, galėtum ilgam pasiduoti tam plaukiančiam vyriškam giedojimui. Bet reikia dar grįžti. Kaip tik pradeda lyti. Poilsio diena perkeliama į rytojų, nes panašu, kad dabar tikrai rimtai lis. Jaučiamės gerokai nusikalę – visai čia ne poilsio atostogos, bet ilgo gulėjimo ant gulto vis tiek neįsivaizduojam, tad belieka kentėti. Nuo galinės sėdynės pasigirsta septynmečio balsas: “Daugiau jokiame vienuolyne aš nelipsiu!!! Juk žadėjai, kad daugiau jų nebebus!“ Gal ir nebebus…
8 diena Rumunijoje. Rašyti nėra apie ką. Lyja. Lyja nuo nakties iki nakties. Balti ir pilki debesys nusileidžia ant medžių viršūnių ir šis minkštas peizažas neįkvepia. Jokių kalnų, jokių vienuolynų, jokių senamiesčių. Belieka atsiduoti lėtumui. Patikrinam rumunišką gigantišką prekybcentrį. Tada dar akvaparką – duoklė vaikams už ištvermę vienuolynuose. Mirkti lauke šiltame vandenyje ant galvos lyjant lietui ir žiūrint į debesyse paskendusius kalnus ne taip ir blogai…
9 diena Rumunijoje. Šiandien išragaujam labai skanių riestainių Brašove – gyvame, šurmuliuojančiame jo senamiestyje. Čia susimaišę daugybė architektūros stilių nuo gotikos iki baroko ir net art nouve. Gotikinėje Juodojoje katedroje veikia kilimų paroda – kilimai prekybos keliais atkeliavo į Rumuniją iš Osmanų imperijos. Jais nukabintos visos katedros sienos. Fotografuoti negalima, labai stebi prižiūrėtojai ir beldžia į petį, kai tik telefonas kyla aukštyn. Bet kelis vaizdus vis tiek pavogiau. Daugybė namų – saugomi istoriniai paminklai. Paslampinėję judame link vieno laukiamiausių kelionės akcentų – žymiojo Transfagarašano kelio, kuriuo savo ferariais, lamborginiais ir astonmartinais kažkada pravažiavo Top Gear laidos vedėjai iš BBC ir šį kelia pavadino vienu geriausių kelių pasaulyje. Pervažiavę Transfagarašaną, jie pasakė: “Ačiū, Tau, Rumunija, kad turi šį kelią“. Mes šiandien pravažiuojame gana paprastą ir kuklią šito kelio dalį, tikrai nieko stulbinančio, stojame nakvynei Transfagarašano viduryje ir tikimės rytoj iš ryto neįtikėtinų vaizdų ir kinkas drebinančių posūkių. Šiandienos šio 7C kelio atkarpoje dar pamatome įspūdingoje vietoje ant kalno stūksančius Poenari pilies griuvėsius. Būtent čia ir gyveno tikrasis Vladas Drakula. Darbeliai jo žiaurūs, bet skonį, matyt, gerą turėjo. Buvome pasiryžę užkopti daugiau nei 1400 laiptelių, bet deja, atvažiavome per vėlai, viskas užrakinta, o pagąsdinimui, kad nesugalvotume lipti per tvorą, prie vartelių pakabintos rudų meškiukų nuotraukos, maždaug “neik, nes sutiksi mešką“. Tad pažiūrime iš apačios kaip katinai į lašinius ir tiek… Toliau pavažiavę tame pačiame kelyje privažiuojame gigantišką Vidraru užtvanką. Jos aukštis 160 metrų – žiūrint žemyn svaigsta galva. Jei užtvanka kokiu nors būdu sugriūtų, užtvindytų ne vieną miestą, todėl kalnuose yra prikišta dinamito – reikalui esant jis būtu detonuotas ir sufomuotų natūralią užtvanką iš akmenų. Na, o mūsų chebra prižvejojo geležies rūdos akmenų iš šalia viešbučio tekančio kalnų upelio, pastatė bokštus ir buvo labai patenkinti. Maži dideli džiaugsmai. Oras kalnuose šaltas, bet labai kvepia. Daug tankiais miškais apaugusios erdvės, o mūsų viešbutis kalnų miškų gūdumoje atrodo kaip baltas taškelis. O dar – mano vyro mama kartais gamina tokį patiekala – mititei, man jis visada skambėdavo mistiškai, o šiandien buvo paragautas patiekalo gimtinėje 🙂.
10 diena Rumunijoje. Atsibusti rytą kalnuose yra vienas geriausių dalykų gyvenime. Oras kvepia grynumu, kriokliukai nepailsdami garsiai neša savo vandenis, čiulba paukščiai, o mes pusryčiaujam ir geriam kavą žiūrėdami į gauruotus tamsiai žalius kalnus. Tingiai prislenka vietinis šuo. Saulė kaitina ir tai viena iš akimirkų, kai nori, kad niekada nesibaigtų. Bandai sustingti joje, bet reikia judėti toliau – kaip tam kalnų upeliui… Kylam Transfagarašano keliu, kad persiverstume per Fagarašo kalnų grandinę, kuri priklauso Karpatams. Vaizdai žali ir puikūs, kelias susisukęs kaip iš ritės išsivyniojęs siūlas. Pakeliui sutinkame asilus, avis ir jas ganančius piemenis, karves su varpeliais po kaklais. Randame krioklių, sniego, Balea ežerą. Grožis! Transfagarašano kelią praeito šimtmečio septyniasdešimtųjų pradžioje pastatė N.Čeušesku kaip strateginį karinį kelią, kaip greito kariuomenės permetimo galimybę sovietų įsiveržimo atveju, po to kai sovietai 1968 m. įsiveržė į Čekoslovakiją. Kelias dar kartais vadinamas Čeušesku beprotybe. Statant kelią žuvo apie 40 žmonių oficialiais duomenimis ir šimtai neoficialiais. Buvo sunaudota 6 milijonai kilogramų dinamito. Kelias pakyla iki 2 km aukščio ir jungia istorines Valachijos ir Transilvanijos žemes. Keista, kam reikėjo tuomet imtis tokio projekto, kai aplink buvo ir kitų kelių, bet didžiojo diktatoriaus ambicija dabar Rumuniją garsina labiau nei kas nors kitas. Prisiskaitę apie šį kelią tikėjomės ekstremalesnio važiavimo, bet kelias gana lengvai ir maloniai pravažiuojamas. Esame važiavę tikrai statesniais ir aukštesniais keliais, bet kelio grožis yra nepakartojamas. Kaip Top Gear vedėjai sakė, tai “kaip geriausios lenktynių trasos vienoje vietoje“. O be to – “gražiau už kalnus tik kalnai, kuriuose dar nebuvai“. Po Transfagarašano atvažiuojame į Sibiu arba Hermannstadt, miestą, žinomą nuo 14 amžiaus. Viduramžiais čia klestėjo įvairios gildijos. Sibiu buvo Transilvanijos Saksonijos svarbiausiu administravimo centru, 15-18 a. buvo vienas labiausiai klestinčių miestų. Sibiu išties turi savo istorinį veidą ir nuotaiką. Daug labai natūraliai senų namų, neišprievartautų formaliomis eurorekonstrukcijomis. Gatvelės kyla ir leidžiasi, o namų stogai simpatiškai merkia savo stoglangių akis. Aplankom Tripadvisor rekomenduojamą Nr.1 restoraną Sibiu, kur ragaujame autentiškų rumuniškų valgių – kažkokį “piemens krepšelį“, ragu ir garsiosios jų sriubos, kuri taip ir nesupratau, iš kokios mėsos ar organo buvo virta. Įdomu, gerai, bet panašu, kad legendos ir populiarumas čia jau dirba savo darbą. Dar radome du žymius Lietuvos teatralus, įamžintus Sibiu grindinyje, lietuvišką vėliavą, nes Sibiu garsus savo tarptautiniu teatrų festivaliu. O dar Sibiu 2007 metais buvo Europos kultūros sostinė, o 2008 metais žurnalas Forbes buvo išrinkęs jį aštuntu miestu Europoje, kuriame geriausia gyventi. Šiandien Sibiu prasidėjo tarptautinės profesionalios dviračių varžybos Sibiu Cycling Tour, dviratininkai per penkias dienas nuvažiuos virš 700 km ir šios varžybos pagal sudėtingumą prilyginamos Tour de France varžyboms. Visas miestas išvagotas dviračių trasos atitvarais, matėme, kaip dviratininkus po vieną išleidžia starto zonoje. Dviratininkai važiuos ir Transfagarašanu, tai tyliai pasidžiaugėme, kad laiku spėjome jį pervažiuoti. Pradėjau šį postą rašyti ant savo laikinų namų Sibiu mieste palangės, žiūrėdama į lempų šviesomis apšviestą senamiesčio gatvelę. Ir savo liūdesiui turiu pasakyti sau, kad tuoj teks palikti šią kupiną visokiausio gėrio šalį. Dar ypatingai neatrastą turistų, bet tikrai turinčią, ką parodyti.
11 diena Rumunijoje. Vienuolikta ir jau paskutinė… 10-ta valanda vakaro. Iki viešbučio jau Vengrijoje, Tokajaus regiono širdyje lieka keli kilometrai. Beveik tamsu, tai nė neįsivaizduojam, kur papulsim. Šviečia kažkokia beveik pilnatis, kratomės vingiuotu siauru keliuku, o mūsų pačių viduje bando susikratyti reginių ir patirčių pilnatis. Jaučiamės neprivalgę, bet tik grietinėlę nulaižę nuo Rumunijos gamtos ir istorijos torto. Nes tokios didelės šalies neįmanoma įveikti per dešimt dienų. Galima tik susidaryti įspūdį šiek tiek grybštelint per paviršių. Dar turi smegeninėje viskas susisluoksniuoti, susidėlioti, nusistovėti, kad suprastume, kas čia vyko. Faktas, kad buvo gerai. Sodru, įvairu, spalvinga. Kaip ir paskutinė diena – žadėjome tiesiog užsukti į Turdos druskų kasyklą ir mauti namo. Turda Salina, beje, pasirodė fantastiška savo masteliu, dizainu, pramogomis. Paplaukiojome požeminiame druskingame ežere – į kasyklas po žeme nusileidome kokius 300 metrų. Užlipome savaitės laiptelių dozę ir buvome tikrai patenkinti šia patirtimi, nepaisant to, kad visi rūbai ir kuprinės “išsidruskino“ ir į saulės šviesą išlindome pabaltavę. Taigi, o prieš važiuojant į kasyklas, dar vis desperatiškai žiūrinėju, ką matėm ir ko ne – pasirodo pakeliui stūkso Raudonosios uolos, primenančios sumažintą Amerikos kanjoną – jas “apžiūrim“ per automobilio langą ir iš toli. Dar yra Rimetea kaimas, kurį rumunai laiko gražiausiu šalies kaimu. Kaimas skaičiuoja aštuonis šimtus savo istorijos metų. Užsukam. Artėjančio lietaus ir žaibų violetiškai nudažyto dangaus ir uolėtų kalnų fone balti istoriniai namukai atrodo įspūdingai. Kaimas kažkada buvo svarbus kalnakasybos ir kalvystės centras, o už pastangas išlaikyti viduramžių dvasią jau šiame amžiuje gavo ir kažkokį europinį apdovanojimą. Dar randu, kad netoliese yra Turdos tarpeklis – Cheile Turzii. Važiuojam ir ten, nors laiko labai mažai beturim. Pakeliui gerokai nušnioja lietus, bet vėl išlenda saulė, tad einame į tarpeklį jau jai šildant. Užsimetu fotoaparatą ir išdrožiam apžiūrėti. Nuėjus geroką gabalą, ima lyti, o aš taip neatsakingai ir neapdairiai pasielgusi, neturiu kur paslėpti ir kaip gelbėti savo fotoaparato. Vyresnėlis atiduoda savo paskutinius marškinėlius, susuku į juos fotiką ir bandom grįžti. Grįžtam kiaurai šlapi, bagažinę nusėjam šlapiais rūbais, bet tą tarpeklį su stūksančiomis uolomis ir žemai vinguriuojančiu upeliu prisiminsim ilgiau. O ir fotoaparatas gyvas liko.
Gerokai per tas dienas prisukę vingių kalnuose – kai grįšim namo, turėtume būti įveikę daugiau nei 4600 km – turime pripažinti, kad jau pasiilgom, Tavęs, Lietuva. Pasiilgom namų! Bet juk reikia nors trumpam nukeliauti toliau, kad tas ilgesys rastųsi viduje ir kad namai “pabrangtų“. Šiandien liepos 6-oji, tad su valstybės diena skrieja linkėjimai Lietuvai iš Tokajaus!
Ačiū, kas “keliavot“ kartu, skaitėt, žiūrėjot. Įrašai, ko gero, radosi iš pasąmonės, iš noro sugriauti mitus apie “nesaugų čigonų kraštą“. Rumunija nuostabi!
“Šiaulių krašto“ straipsnis apie kelionę į Rumuniją
ČIA DABAR 