Atvirlaiškiai iš Venecijos

Gal dėl to, kad dabar rugsėjis, atmintin prasismelkė dveji rugsėjai, kuomet buvo keliauta į Veneciją ir jos garsiąją Venecijos meno bienalę, vykstančią nuo 1895 metų ir sutraukiančią milijonus kultūros turistų. Todėl nutariau pasikapstyti po fotografijų archyvą ir vėl bent virtualiai pakeliauti po šią Adrijos lagūną, jos kanalus, aikštes, tiltus, istorinius paminklus ir šiuolaikinio meno paviljonus, išsibarsčiusius po visą Veneciją. Šiemet vyko jau 57-oji Venecijos bienalė, o Lietuvą atstovavo Žilvinas Landsbergas. Šį kartą nukeliauti nepavyko, bet labai džiaugiuosi, kad Žilvinas pristatomas didžiuliame tarptautiniame, ko gero viename seniausių ir garsiausių pasaulio meno įvykių.

Venecija nuostabi. Unikali. Vienintelė tokia. Bet didžiausias ir patraukliausias jos bruožas – sujungti sena ir nauja. Klajojimas po gotikinį ir renesansinį miestą, visiškai pametant galvą ir topografinę nuovoką, nes čia negalioja paprasto miesto plano taisyklės. Jei nuėjai ne ten, tai gali tekti grįžti ieškant reikiamo tilto, kad patektum ten, kur nori. Bet čia ir didysis žavesys – pasiklysti ir vėl atrasti. Būti ten. Fantastiškiausias reikalas – tarp pasaulinio garso istorinių, architektūrinių, religinių paminklų atrasti pačius įdomiausius šiuolaikinio meno kūrinius Venecijos soduose (Giardini), arsenale ir visame mieste pabirusiuose nacionaliniuose paviljonuose. Atrodo, kad visa sąmonė, pasąmonė ir kūnas persipildo tuo naujumo įspūdžiu, visko net nespėji suvokti, bet tam yra visas laikas po to, kai palieki šią užburiančią vietą.

Venecija įsikūrusi ant daugiau nei šimto salų, ją skiria ir jungia šimtai kanalų ir tiltų. Transportas – laivai ir gondolos – juda tirštuose kanaluose, yra ten ir vandens kelio ženklai ir nors italai nėra labai punktualūs bei besilaikantys taisyklių, viskas vienaip ar kitaip įvyksta. XII a. Venecija tapo nepriklausomu miestu-valstybe. Miesto veidas susiformavo Venecijos klestėjimo laikais XIV-XVI a. Dabar ji įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą, yra perpildyta turistų ir su jų aptarnavimu susijusiais verslais, kurie išstumia vietinius žmones į teritorijas už Venecijos, o venecijietiškas kaukes, gaminamas pagal senas tradicijas vietinių amatininkų pakeičia kinietiškos. Šis turistinis persipildymas tampa rimta grėsme, ją kvestionuoja ir menininkai, atveriantys šią žaizdą ir aktualizuojantys tai savo kūriniuose. Tikrai apokaliptiškai atrodo didžiuliai kruiziniai laivai, aukštesni už patį miestą ir grasinantys sugriauti istorinę ir gamtinę ekosistemą. Venecija pamažu grimzta, bet bando tvarkytis su šia problema. Nepaisant visko, miestą reikia visomis išgalėmis saugoti kaip natūralų perlą.

Didysis kanalas, Šv. Morkaus bazilika ir aikštė, Dožų rūmai, Rialto tiltas, San Giorgio Maggiore bažnyčia ir vienuolynas, Šv. Mergelės Marijos bazilika, Atodūsių tiltas, Šv. Jono ir Pauliaus bažnyčia ir dar 200 Venecijos bažnyčių, Venecijos meno kūrinių galerija, Kampanilės bokštas – turbūt žinomiausios turistinės vietos. Jas galima aplankyti pėstute, plaukiant gondolomis ar vandens autobusais – vaporetto. Reikia apsišarvuoti kantrybe, nes turistų daug, bet rugsėjis, neabejotinai jau tikrai palankesnis komfortiškesniam šio miesto atradinėjimui.

Šalia Venecijos dar yra kelios fantastiškos salos, kurias nesunkiai galima pasiekti vandens autobusais. Tai linksmoji spalvingų ryškių namų pririkiuota Burano sala. Ji dar garsi savo nėriniais, tik ko gero dabar rankų darbą vis labiau išstumia pramoniniai nėriniai. Kita nuostabi ir unikali  sala – stiklių, stiklapūčių sala Murano, visame pasaulyje garsėjanti savo ryškiaspalviu stiklu ir jo dirbiniais. Mano vonioje iki šiol tiksi stiklinis Murano laikrodukas, švelniai primenantis, kad jau vėl būtų laikas keliauti į Veneciją, nes yra smagu atrasti naujas vietas, bet ne mažiau gera ir grįžti į jas. Didelį įspūdį padarė San Mikelės sala. Tai laidojimo sala, kur mirusieji atplukdomi gondolomis – tokią ceremoniją teko gyvai pamatyti. Amžinos ramybės vieta – tradiciniai kapai, kriptos, kolumbariumai, jų gausa nuteikia kažkaip ypatingai. Čia palaidota daug garsių žmonių, pvz. J. Brodskis, S. Diagilevas, I.Stravinskis.

Venecija ypatinga. Ten reikia pabūti, pajausti jos unikalias erdves, užstrigti siaurose gatvelėse, pasiklysti tarp tiltų ir kanalų, paragauti žuvies, atsigaivinti nuostabiu espresso ar corretto, pasimėgauti istoriniu palikimu ir būtinai padirginti savo mintis šiuolaikinio meno ekspozicijose. “Viva Arte Viva“ – taip vadinasi šiemetinė, 57-oji Venecijos bienalė. O aš sakau “Viva Venezia Viva“.

 

Fotografijos iš 2005 ir 2007 metų kelionių į Veneciją bei 51-ąją ir 52-ąją Venecijos meno bienalę.

Vienas komentaras “Atvirlaiškiai iš Venecijos

Pridėti Jūsų

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

Pterodaktilis

... IR VAIKAI

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: