Kai suvoki, kad vasara baigia praeiti, o niekur nespėjai nukeliauti ar bent suplanuoti, kažko naujo pamatyti ir patirti, imiesi desperatiškų veiksmų, kad situacija pasikeistų. Čiumpi akcijinius kelto bilietus, pasiruoši palapinę ir kitus atitinkamus atributus, nes pas suomius gerokai brangūs viešbučiai (o mūsų penkių asmenų šeimynai juo labiau) ir pasileidi su mašina iki Talino. Iš ten siūbuodami ir nuobodžiaudami daugiaaukščiu laivu periskeliame į Helsinkį.
Išlipę suomių žemėje, į akis pučiant stipriam vėjui jau tikrai suvokiame, kad esame truputį šiaurėje. Iš Helsinkio dar tą pačią dieną važiuojame labiau į vakarus, į Kustavi. Ten, pučiant jau sunkiai suvokiamam vėjui – galvojome, kad išskrisime su savo šešiaviete palapine kaip su parasparniu dar jos neprismeigę prie žemės, bet suomiai protingi – pasidarė kempinge funkcionalias natūralias medžių užuovėjas ir mes sėkmingai pasistatėm savo laikiną namą jų akmenuotoje žemėje.
Kitą dieną keliais skirtingais keltais keliamės į Alandų salas, žvalgomės į akmenuotų salų salelių nusėtą jūrą. Visiškai kitas pojūtis, kitas santykis su žeme, vandeniu. Alandų salynas – tarsi atskira šalis, ten net automobiliai turi savo alandietiškus numerius. O kiekvienas alandietis – savo nuosavą salą. Gamta švari ir tyra – auga kadagiai, o jie, kaip žinia, auga tik ten, kur oras grynas ir pabėga iš užterštų teritorijų. Prisiplaukioję ir gerokai vėjyje išvėdinę galvas, grįžtame į kempingą.
Ryte judame link Turku miesto, ten šiek tiek pasivaikštome, apsižvalgome. Nieko kažko tokio, bet be galo tvarkinga ir jausmas toks, kad ten jiems tikrai gera ir patogu gyventi. Judame link Tampere – ten turime konkretų tikslą – pažiūrėti garsaus menininko Ron Mueck didžiulių hiperrealistinių skulptūrų parodą, kuri veikė Sara Hildénin muziejuje. Visada džiaugiuosi, kai kelionėse pavyksta atrasti ne tik tos šalies gamtą, architektūrą, bet ir pamatyti jų šiuolaikinio meno muziejus. Vaikų džiaugsmui ir liūdesiui, nes tiesiog nebespėjame, o ir nutariame netaškyti pinigų atrakcionuose – šalia veikia didžiulis Särkänniemi atrakcionų parkas. Tad galima ten irgi būtų praleisti dieną ar pusdienį, bet mes turime skubėti – kelionei turime labai nedaug dienų, o tikslų ne tiek ir mažai. Beje, vaikams didžiulės Ron Mueck skulptūros padarė nemenką įspūdį, tad kartais visai verta juos nuvesti ne tik į įprastas pramogų vietas, bet ir šiek tiek kitokią aplinką, verčiančią kitaip pažiūrėti į supantį pasaulį ir pačius save.
Judame link Helsinkio, pakeliui stabtelime apžiūrėti Hämeenlinna pilies. Helsinkyje apsistojame kempinge, viskas kultūringa, švaru ir patogu. Kitos dienos tikslas – svarbiausias Suomijos šiuolaikinio meno muziejus Kiasma su jų meno kolekcija bei dviejų pasaulinio garso menininkų parodomis. Tai brazilo Ernesto Neto ir Choi Jeong Hwa iš Pietų Korėjos parodos. Ekspozicijos puikios, analizuojančios santykius tarp praeities ir dabarties, o meniniai sprendimai tokie įtraukiantys, kad vaikai nutaria, kad jei visos parodos būtų tokios, tai jei eitų ir eitų į jas. Po pietų traukiame į garsųjį mokslo centrą Heureka, kuris itin patraukliai ir įtraukiančiai pasakoja apie mokslą. Ten galima būtų praleisti galybę laiko, darant įvairiausius eksperimentus, tyrinėjant, žaidžiant ir taip suvokiant įvairiausius mokslo reiškinius ir pačius save. Bet, deja, turime labai mažai laiko, tai bėgte prabėgame, kelios valandos prašvilpia kaip pusvalandis, bet faktas, kad tikrai labai įdomu.
Vakare dar aplankome netoli Helsinkio, už 50 km esantį Porvoo miestą. Tai antras pagal senumą Suomijos miestas, pilnas spalvotų medinių namų. Jaukus miestas, kuris labai tiko kelionės pabaigai. Grįžę į naktinėjantį Helsinkį dar šiek tiek po jį pasižvalgome, o ryte jau judame į keltą. Dar nakčiai apsistojame puikiajame Taline, todėl turime progos tarp lietaus gūsių pasivaikščioti po Estijos sostinę, kuri kasmet vis gražėja ir modernėja.
Tokia trumpa mūsų kelionė šiauriau, bet labai intensyvi ir sodri, pilna skirtingų reginių ir potyrių, pradedant atrakcija plaukti didžiuliu keltu, šiaurietiška gamta, baigiant kultūriniais – meniniais – moksliniais atradimais.
Kelionė vyko 2016 m. rugpjūčio 9 – 14 d.
Fotografijų autorė Ernesta Šimkienė ©.
ČIA DABAR 
Parašykite komentarą