kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija
Ernesta Šimkienė
Tekstas apie Ugniaus Ratniko personalinę parodą “Magnetai“, surengtą 2007 metų spalio mėnesį Šiaulių dailės galerijoje.
Šiaulių dailės galerijoje atidarytoje šiauliečio menininko Ugniaus Ratniko tapybos parodoje „Magnetai“ eksponuojama ne tik keliolika naujausių autoriaus kūrinių. Žiūrovai taip pat gali stebėti virtualią parodą besikeičiančiose skaidrėse – beveik 400 autoriaus paveikslų, sukurtų daugiau nei per penkiolika metų. Skaityti toliau “Ugniaus Ratniko traukos centrai“
Kalėdinių meduolių laikotarpis ir nepabaigtų metų darbų jausmas privertė įsispirti sau į vieną vietą ir prisiminti trijų mėnesių senumo kelionę į fantastiškai jaukų Lenkijos miestą Torunę. Kepdami šių metų meduolius, darėme ne tik mūsų tradicinius plonus traškius imbierinius sausainėlius, bet ir grūdome tešlą į raižytą medinę širdies formą, kurią parsivežėme iš Torunės. Torunės muziejuose tokių medinių ir metalinių meduolių formų matėme tokių įvairių, kad jas tikrai galima būtų priskirti tam tikrai liaudies meno rūšiai.
Šis viduramžius menantis miestas įsikūręs šalia Vyslos ir garsėja savo “piernikais“ ir “katarzynkomis“ – imbieriniais meduoliais, taip pat gotikine architektūra (UNESCO saugomas senamiestis, o gatvių tinklas išliko nepakitęs nuo XIII a.) ir mokslininku astronomu Mikalojumi Koperniku, kuris “sugebėjo sustabdyti Saulę ir išjudinti Žemę“.
Skaityti toliau “Lenkija. Torunės lobiai – meduoliai, gotika ir Žemę pajudinęs Kopernikas“
– Mama, jei tau kada nors pasirodytų, kad darai kažką nevisai prasmingą ar reikalingą, tai tu pagalvok apie gelbėtoją, budintį baseine, kuriame treniruojasi olimpiniai plaukimo čempionai.
D, 10 metų
– Mama, o jei moteris išteka ir tampa -iene, jos vyro pavardė nepasikeičia? Mhm, o tai jei vyro pavardė P arba PI, tai žmona tama PIENE?
A, 8 metai
Aštuonmetis A trainiojasi, inkščia – žmogui pilvą skaudą. O tai labai rimta priežastis nedaryti to, ko nelabai norisi.
– Mama, aš dabar tikrai negaliu šluostyti dulkių, taip tą pilvą skaudą.
– Gerai, nušluostysi, kai praeis.
– O tai gal galim tada eiti žaidimą pažaisti? – pagyvėja A.
– Taigi tau pilvą skaudą, kaip tu žaisi skausmuose? Paprastai, kai žmogui skauda, tai jis nenori žaisti, – bandau tikrinti A skausmo lygį.
– Nu mama, taigi aš nejudėsiu, kai žaisim. O ir šiaip – taigi čia ne kokia depresija, kad nieko nenorėčiau. Ir ne diabetas…
A, 8 metai
– Na, kaip pavyko šiandien pasigaminti kokteilį? – klausiu savo dešimtmečio D, kuris vakar vakare įnirtingai trynė mėtų lapelius ir su dideliu noru ruošėsi šiandienos sveikuoliškų kokteilių gaminimui mokykloje.
– Blogai. Buvo labai neskanu, – nuskamba netikėtas atsakymas.
– O tai kodėl? – knieti išsiaiškinti priežastį.
– Tu įsivaizduoji, mama, viena mergaitė atsinešė tiek moliūgo, kad jo užteko mūsų visų kokteiliams, – atveria skausmingą “neskanaus“ kokteilio paslaptį nusivylęs kokteilių meistras.
D, 10 metų
Šiandien buvo paskutinė diena, kai Rygoje veikė pirmoji šiuolaikinio meno bienalė RIBOCA. Lygiai prieš savaitę, kai visa Lietuva atidarinėjo MO muziejų Vilniuje, mes ištrūkome į Rygą – reikėjo spėti pamatyti ambicingą kaimynų meno projektą. MO muziejus irgi labai ambicingas, bet jo atradinėjimas dar mūsų laukia artimiausiu metu. Yra vienas svarbus vardiklis, siejantis šias dvi iniciatyvas – abi jos privataus kapitalo produktai. Skaityti toliau “Ryga ir jos pirmoji RIBOCA“
Aštuonmetis A lanko sporto mokyklą, kurią visai neseniai buvo nutarta pervadinti į akademiją. Žmogui kyla natūralus klausimas:
– Tai aš dabar būsiu akademikas?
A, 8 metai
Aštuonmetis A žiūrėjo žiūrėjo į purslais besiveržiantį šaltinį ir tarė:
– Bet tai čia tam šaltiniui visos čakros atsidarė!
A, 8 metai.
Biržai nuo mūsų vos už šimto kilometrų, bet kažkodėl vis atrodydavo baisiai nepasiekiami, nepakeliui, dar ne šiandien. Visoms įmanomoms prognozėms plyšaujant apie artėjanį vasariškai šiltą spalio savaitgalį ir lauke tvieskiant aksominei šilumai, pagaliau išsiruošėm Lietuvos šiaurėn – į Biržus. Ir ką? Na ir buvo labai šiltas, stebinantis, netikėtas susitikimas su vieta. Dar važiuojant mašina paprašiau, kad vaikai vietoje žaidimų telefonų ką nors įdomaus surastų internete apie Biržus. Didieji sūnūs pasistengė neišgirsti šio mano “viliojančio“ pasiūlymo, bet mažasis uoliai ėmė skaityti faktus ir įdomybes apie Biržus. Ką aš viso labo žinojau apie Biržus iki šios mūsų mažos kelionės, tai buvo smegduobės, biržietiškas alus ir duona, dvaras, Biržuose vykstantis literatūros festivalis “Šiaurės vasara“, fragmentai iš Kristinos Sabaliauskaitės “Silva rerum“ ir dar viena kita detalė. Skaityti toliau “Biržai auksinę bobų vasarą“
– Žinai, mama, man taip nepatiko šiandien, kai vienas berniukas, kol laukėm choro pamokos, taip veržėsi, grūdosi žiūrėti, kaip aš žaidžiu telefonu! O aš norėjau išsaugoti jo šviesią ateitį!
– Kaip tu ją saugojai?
– Na, aš neleidau jam žiūrėti, kaip žaidžiu! Nes jis toks “noulaiferis“. Jis visą laiką žaidžia!
– O kaip tada su tavo šviesia ateitimi, jei tu pats žaidi?
– Ne, nu tai aš gi žymiai mažiau žaidžiu!
A, 8 metai
– O jeigu aš skrisčiau šviesos greičiu ir brėžčiau liniją ant lapo, tai ar aš matyčiau, kaip ją nubrėžiu, ar matyčiau, kaip ji pati iš lėto brėžiasi? – klausia dešimtmetis D sekmadienio pusryčių metu.
Išsivysto normali diskusija apie paralelinius laikus, bet tikrai fizikos žinios tiek neneša…
D, 10 metų.
Vakaras. Lova. Klausimas:
– Mama, o jeigu mes su broliu D būtume dvi pandos, tai į mokyklą išsiruoštume tik per dvi valandas?
A, 8 metai
Aštuonmetis A atlekia pas mane į kambarį ir išpyškina:
– Ar tu bent matei? Ar tu matei, kad pas brolį J atėjo draugas?
Aiškumo dėlei reiktų pasakyti, kad broliui J – šešiolika metų.
A emocingai aiškinasi situaciją toliau:
– Bet tai tu matai, kokia ta paauglystė! Va, kai būni mažas, tai taip ilgai reikia derinti, kol pavyksta susitikti su draugu, o čia net mamai pranešti nereikia. Paima ir susitinka! Aš irgi taip darysiu, kai užaugsiu!
A, 8 metai.
Į Plocką Lenkijoje patekau gana keistomis aplinkybėmis. Specialiai turbūt niekada nebūtų atvedę keliai, bet kad jau taip susiklostė, beliko išnaudoti galimybę ir patyrinėti miestą. Tam turėjau visą dieną, tad kažkaip taip ir pasileidau lyg iš tų pasakų vedina minties “nueik nežinia kur, parnešk nežinia ką“. Juolab, kad turistinės informacijos apie miestą daug neradau.
Pirmiausia atvažiuojant į miestą pasitiko didžiulė, tiesiog gigantiška “Orlen“ naftos gamykla, kur tą vakarą net penki kaminai spjaudė liepsnas į vakarėjantį dangų. Tai yra tai, kuo garsus miestas šiandien – naftos imperija, kuri nors ir varo iš proto vietinius žmones savo smarve, bet tuo pat suteikia jiems darbo, o vadinasi ir žaidimų. O dar Plockas draugauja su lietuviškaisiais Mažeikiais, nes interesai gi panašūs. Skaityti toliau “Lenkija. Plockas. Nuo gotikos iki art nouveau“
– Mama, o jums būna taip, kad atsikeliate rytais ir apima tokie egzistavimo klausimai? Nes aš atsikėliau rytą ir taip kažkaip liūdna pasidarė. Liūdna, kad visi kažkada mirsim… Taip, taip. Paskui pralinksmėjau.
D, 10 metų
Dešimtmetis D krausto indaplovę. Lėtai. Svajodamas. Nes mintys tai visai kitur. Kitame kosmose. Ir tikrai ne tuose nuobodžiuose induose.
– Paskubėk, – raginu. – Visi laukia vakarienės.
– Mama, aš skaičiau kažkur, kad karys turi būti gerai pailsėjęs, – argumentuoja D, kaskart išgyvendamas dramatišką virtuvinį mūšį su indais, į kurį gali eiti tik visiškai pailsėjęs…
D, 10 metų.
Ko reikia, kad atsirastų noras nukeliauti į tam tikrą miestą? Kad imtų niežtėti smalsumą ir iškeistum savo ramybę į naujus įspūdžius? Darbo reikalai nesiskaito. Priežastis galėtų būti ten gyvenantys giminaičiai arba draugai. Dar koks nors beprotiškai jaukus senamiestis su labai skania kava ar pyragaičiu. Būtent dėl to galima būtų važiuoti į Telšius – ten atrasti sūrio tortą ir tikrai vertą pasivaikščiojimo miestą su visais fantastiškais metalo plastikos kūriniais, išsibarsčiusiais įvairiose miesto vietose. Arba tiesiog stabtelėti grįžtant iš pajūrio geros kavos gurkšniui.
Na, ir be abejo, pačios įvairiausios žmogaus interesų sritys: sportas, menas ir pramogos gali gerokai timptelėti už rankos ir priversti pajudėti kuria nors kryptimi. Ir aš tvirtai įsitikinusi, kad kuo miestas skirtingesnis, atviresnis, keistesnis, tuo jis turi daugiau šansų. Visokių. Pritraukti žmones gyventi, vilioti turistus ir akumuliuoti skirtingas raiškos formas, sukurdamas naujas galimybes ir pasirinkimus. Skaityti toliau “Vizualiniai MaLonumai Marijampolėje su MaLonNY“
Ar esate buvę Molavėnuose? Man tai buvo absoliutus šios vasaros atradimas Lietuvoje. Molavėnų vardo nebuvau nei mačiusi, nei girdėjusi. Nei viena, nei dviem akimis ar ausimis. Ir kai sužinojau, kad festivalis “Mėnuo Juodaragis“ rugpjūčio pabaigoje vyks Molavėnuose, įsivaizdavau plynę, na gal kažkiek medžių, netoliese fermas – maždaug toks reginys vaizduotėje buvo iškilęs prieš važiuojant į šią nežinomą man erdvę. Rašau, erdvę, nes kai patekau čia, supratau, kad net ir realiame pasaulyje įmanoma sukurti pačias neįtikėčiausias paralelines erdves, pripildytas mistiškos energijos, ritualizuotų šamaniškų būsenų ir betarpiško santykio su praeitimi, gamta bei pačiu savimi. Lėto būvio su vieta ir laiku pleištas skubančiame pasaulyje. Magiškas žingsnis atgal į praeitį, bet tuo pačiu į esmes – savęs, kaip žmogaus, genties paieškas, bandant suvokti, kas buvome ir kas esame. Skaityti toliau “Molavėnai. Mėnuo Juodaragis. Burtai“
– D, ką veiki? Eik paskaitysi knygą ar papieši. Arba į lauką eik, o tai muši čia dinderį visą dieną, – moralizuoju savo dešimtmečiui.
– Mama, kokį tinderį*? Man dar nereikia merginos! – atšauna D.
Va taip. Kartų ir žodynų skirtumai.
D, 10 metų.
*Tinderis – populiari internetinių pažinčių programėlė.
– Mama, nuo ko kilo žodis “bulvaras“? – klausia aštuonmetis A.
Paaiškinu.
– Mhm, o aš galvojau, kad nuo bulvių aro.
Išanalizavus žodžio kilmę, o žodynas sako, kad “bulvãras [pranc. boulevard] – medžiais, krūmais, gėlėmis apželdinta gatvės dalis, dažniausiai jos vidurys“ ir susipratus, kad lietuvis ir bulvė tai, tarsi, nedalomas vienis, visai gali būti ir bulvių aras. Bulvėmis apželdintas bulvaras…
A, 8 metai.
Miesto šventė. Gimtadienis. Eisenos, mugės, parodos, koncertai. Vakare važiuojame pažiūrėti finalinių fejerverkų, nes mažasis labai nori. Vis tik dar dainuoja Džordža. Kaip prieš 25 metus, taip ir dabar. Tas pačias geras dainas. Žmonių minia. Linksma visiems. Beveik visiems. Nebandome nieko teigti vaikams ar sukurti išankstinę nuomonę apie skambančią muziką. Jie jos dainų nelabai žino, kaip ir nežino jos vardo ar scenos karalienės statuso. Dainų instrumentinės įžangos ganėtinai sunkios ir daug žadančios, su roko prieskoniais. Bet po instrumentuočių pasigirsta Džordžos vokalas, o jį, manau, žino daugelis. Tad pasiklausęs kelių dainų, patyrinėjęs muzikos ir vokalo tembrus ir atitikimą vienas kitam, dešimtmetis D, visiškai nepaisydamas žvaigždžių subordinacijos ir statusų, taria:
– Aš nesuprantu, kaip jie šitą dainininkę priėmė į grupę? Jos balsas skamba lyg iš dieduko dainų, kur mašinoje kompaktuose turi…
Galiausiai fejerverkai. Gražūs. Įspūdingi. Mažasis sunerimsta, ar dangus “nenumirs“ ir neužsidegs nuo tiek fejerverkų, o dešimtmetis nusprendžia, kad jų kūrėjai prisižiūrėjo per daug pokemonų…
A, 8 metai; D, 10 metų.
– Mama, šiandien mačiau žiogą ir supratau du dalykus: visų pirma, žiogai groja visai ne su smuiku, o su savo sparnais, visų antra – jie groja pagal ritmą! Ir dar, kai žiūriu per virtuvės langą, galvoju, kad žiogas galėtų būti toks arklio dydžio – galėčiau ant jo joti, šokinėti ir dar groti!
A, 8 metai
Miestus galima atrasti skirtingais pjūviais – tyrinėjant architektūrą, lankant muziejus, degustuojant vietinę ar globalią virtuvę. Galima miestuose tiesiog būti ir nieko neveikti – leisti sąmonei ir pasąmonei pasyviai plaukti miesto paviršiais ir gyliais, jausti vietovės kvapus, vibracijas ir garsus. Miesto tapatumą galima atverti ir kitaip – keliaujant gatvės meno kūrinių vertikalėmis ir horizontalėmis. Šį kartą – apie Šiaulius. Per keletą metų čia atsirado įvairių naujų meno kūrinių viešose miesto erdvėse – nuo sienų tapybos iki įvairiausių skulptūrinių objektų – keistų, provokuojančių, žaismingų, melancholiškų, drąsių, ramių… Skirtingi, kasdienybės monotonijai iššūkį metantys kūriniai. Treniruotė apsnūdusiam protui. Be jų jau būtų kitaip – plikos ir pilkos betono sienos su mumis niekaip nekalba ir mūsų nejaudina. Komunikacija ima rastis, kai yra turinys. Ne veltui sūnus, būdamas kokių penkerių metų, intensyviai ir garsiai svarstė, kad paprastos namų sienos yra absoliučiai neįdomios, kad jas reikia išpiešti ir nuspalvinti. Tiesa kalba vaiko lūpomis. Skaityti toliau “Miesto sienos ir kiti objektai. Šiauliai“
Dešimtmetis D įleidžia pro duris mūsų katiną. Po minutės katinas vėl nori į lauką. Išleidžia. Po dviejų minučių vėl įleidžia, nes katinui pasirodo nebesmagu lauke. Tada po pusės minutės vėl išleidžia, nes katinas vėl braižosi laukan. Vėl įleidžia. Išleidžia. Įleidžia. Po kelių tokių sesijų, neapsikentęs D konstatuoja katino būklę:
– Klaida matricoje!
D, 10 metų
Slovakija turi labai daug privalumų. Pirmiausia – ji turi kalnus. Antriausia – iki jų nukakti automobiliu iš Lietuvos pakanka vienos ilgos dienos. Arba nakties… O galima taip labai ir neskubėti, pasidarant pažintinį sustojimą nuostabioje Krokuvoje ar Veličkose. Trečia – tai tiesiog nuostabios gamtos šalis. Ketvirta – ne taip brangu. Penkta, na kad ir tai, kad ten yra puikių aktyvaus laisvalaikio prekių parduotuvių – kai prieš daugybę metų pirmą kartą apsilankėme, buvome gerokai nustebinti. Mes vis dar nedaug pažengėme šioje srityje – gyvename treningų ir sportbačių pasaulyje. Šešta, į tavo viešbučio kiemą vidurnaktį gali ateiti meška su meškiukais, su trenksmu išversti šiukšlių konteinerį po langais ir, ištaršius šiukšles, susirasti sau maisto. Po to tą pačią mešką gali susitikti vidury gatvės, atsistojusią ant dviejų kojų ir besidairančią, kur toliau nešti savo kailį. Ir juokinga, ir baisu, bet ne kas kitas, o mes, žmonės, šluodami miškų ir upių gėrybes, priverčiame meškas eiti arčiau civilizacijos ieškoti maisto. Septinta… Skaityti toliau “Slovakija. Atvirlaiškiai iš Aukštųjų Tatrų“
Aštuonmetis A, važiuodamas automobilyje, vis kažką pasakoja. Istorijos nesibaigia. Pradeda pasakoti naują istoriją, tada prisimena kažką svarbesnio ir reikšmingesnio, kas negali palaukti ir ką būtina tuoj pat ištransliuoti, ir emocingai taria:
– Dabar palaukit, aš truputį atsiprašau, bet pertrauksiu save – kai ką prisiminiau!, – ir pats pertraukęs savo paties pasakojimą ima pasakoti dar vieną istoriją.
A, 8 metai
Kretoje mes esame buvę dvi savaites. Viena nedidelė smulkmena – tas savaites skyrė vienuolika metų. Nei daug, nei mažai. Daug, kai palygini su žmogiškuoju amžiumi, mažai, kai grįžti į tas pačias salos vietas ir supranti, kad gamta, laimei, taip greitai nesikeičia.
Taigi, kalimera, nuostabi ir karšta Kreta! Kalimera – “labas rytas“ graikiškai. Dvi savaitės karštoje Viduržemio jūros saloje su jau skirtingu vietos atradimo ir patirties lygmeniu. Pirmas kartas skirtas atrasti, antras – suprasti. Nors… ką gali suprasti per tokį trumpą laiką, nebent tai, kad tu esi tik turistinė pelė, kuri pasivagia kretietiško sūrio gabalą ir bando įsivaizduoti, kad išragavo visus restorano patiekalus. Skaityti toliau “Kalimera, Kreta!“
Po tokios saulėtos vasaros D apžiūrinėja savo įdegį veidrodyje. Po kiek laiko konstatuoja:
– Žinai, mama, aš jau beveik pasiekiau šviesaus indo spalvą. Arba tavo rudumą.
D, 10 metų.
Nuo pat tų paaugliškų laikų, kai dar atostogaudavome su tėvais Juodkrantėje, vieną dieną išsiruošdavome arba į Nidą, arba į Jūrų muziejų. Šiandien žadėjo lyti. Taip rodė visos išmanios telefoninės programėlės. Tik viena išmintinga klaipėdietė mums sakė, kad jokio lietaus nebus. Ir ji buvo teisi. Bet mes vis tiek išsiruošėme savo akimis pažvelgti į atnaujintą Lietuvos jūrų muziejų. Plūsta čia žmonių minios tarsi žuvų guotai – plika akimi matosi, kad tai lankomiausias Lietuvos muziejus, nereikia nė statistinių duomenų. Smagi, įvairaus pažintinio turinio ir interaktyvių pramogų pripildyta vieta – gyvūnai visada kelia geras emocijas, aišku, jei prieš tai atmeti faktorių, kad jie čia gyvena nelaisvėje, tiesiog tokiam nepasotinamam žmogiškam smalsumui ir pramogai patenkinti. Skaityti toliau “Plekšnės metamorfozė ir Jūrų muziejus“
– Jeigu viskas ir toliau taip gerės, tai gali imti blogėti.
Žodžiai ištarti bežiūrint į antrą parą vis didėjančias šėlstančios Baltijos jūros bangas. Puikiai tinka ir kitoms gyvenimo situacijoms…
D, 10 metų.
D kapoja močiutės darytą tinginį. Ima vieną gabaliuką po kito – tinginys labai skanus, močiutė net graikinius riešutus nulupa jį gamindama, tad potraukis tinginiui suprantamas. Vis dėlto atsargiai perspėjam, kad gal jau reiktų sustoti. D ilgai nemąstęs šauna argumentą:
– Supraskit, čia tokia kupranugario funkcija – aš dabar daug privalgysiu, tai paskui ilgai nebereikės…
D, 10 metų.
Aštuonmetis A atsikelia. Rytas nuostabus, būsimos karštos vasaros dienos dar gaivi akimirka. A apsirengia chalatą, atsineša į lauko pavėsinę pusryčių kokteilį, vaikišką žurnalą, įsipatogina pintame krėsle ir vartydamas puslapius palaimingai taria:
– Rytas be žurnalo – ne rytas…
A, 8 metai.
Yra dalykų, kurie gyvenime beveik nesikeičia. Arba keičiasi tiek, kad mes savo žmogišku vidutiniu regėjimu beveik neįžvelgiame pokyčio. Pavyzdžiui, Puntuko akmuo Anykščiuose – toks, koks jis buvo mano vaikystėje, toks, rodosi, pūpso ir dabar. Prie jo, būdama kokių septynerių – aštuonerių metų fotografavausi aš su savo mama ir močiute (tuomet organizavome tokius žygius su tėvais ir seneliais po Lietuvą – kadangi seneliai negalėdavo išvažiuoti abu, nes kas gi pašers vištas, katiną ir paršiukus, tai veždavomės kurį nors vieną iš jų), po to jau pati fotografavau savo vyriausiąjį sūnų, o dabar jau ir mažieji praaugo mano pačios dydį, kai aš pozavau prie vieno garsiausių Lietuvos riedulių. Ir tame yra žavesio, tos nostalgiškos apgavikiškos jausenos, kad niekas nepasikeitė, nors pokyčiai aplinkoje, žmonių gyvenime per keletą dešimtmečių yra milžiniški ir matomi plika akimi. Skaityti toliau “Anykščiai. Nuo Puntuko iki “Velnio akmens”“
Važiuojame vakare po vasariškų maudynių namo per patį mėnulio užtemimą. Po tamsų dangų visur dairomės, kur gi ta kruvinoji užtemusi pilnatis. Šiaip taip įžiūrime blausią raudoną švieselę dangaus tamsybėje. Aštuonmetis A bando prisiminti ir išsiaiškinti šio dangaus kūno fazes.
– Tai būna mėnulio jaunatis, priešpilnis, pilnatis ir kaip ten dar… ai, čiurna!
Pradedame visi garsiai kvatoti, nes mėnulio delčia taip smagiai pavirto čiurna. Ir greičiausiai dėl visko kalta č raidė…
Dar po kiek laiko A bando galutinai susidėlioti mėnulio fazes ir užklausia:
– Tai jei yra priešpilnis, tai gal yra ir popilnis?
A, 8 metai
Grįžinėjame visa šeimyna iš giminės susitikimo. Ore viena po kitos sukasi visokios temos. Po vienos pauzės dešimtmetis D taria:
– Jūs žinote, man tai atrodo taip. Jūs tik neįsižeiskite. Bet yra profesijos, kurios yra pagrindinės – tai yra ūkininkai, gydytojai, gyvūnų prižiūrėtojai, statybininkai. Na, jie savo rankomis padaro, tai, ko labai reikia kitiems. Be jų darbų žmonija neišgyventų. O pavyzdžiui menininkai – na, jų darbai nėra tokie svarbūs, jie nepakeičia pasaulio, neturi tokios didelės įtakos, pasauliui be jų darbų nieko nenutiktų.
Ir tada automobilyje užsiplieskia ugninga diskusija tarp vaikų ir suaugusiųjų, tarp vaikų ir vaikų – net iki ašarų apie tai, kas iš tikrųjų yra svarbu, kokie žmogaus poreikiai yra esminiai, kas jį atskiria nuo gyvūno, kokia svarbi kūryba gyvenime ir kokie žmonės iš tikrųjų keičia pasaulį.
Ir esminis gėris tame – ne pakeisti kažkieno nuomonę, o karštai padiskutavus paklausti savęs – ar mano nuomonė pasikeitė, ar argumentai buvo pakankamai stiprūs, kad būtų verta savo mąstymą pakeisti. Šiuo atveju, atrodo, kad diskusija buvo prasminga…
D, 10 metų
Galima pradėti taip. Dainų šventė yra absoliuti nesąmonė, sovietinis “kolūkis”, prievolė, muštras, nepatogumai, neišmiegotos naktys, nugulėti šonai, kietos mokyklų grindys, ilgos repeticijos, nesibaigiantis lietus, šokiai balose, šlykšti košė, bjaurus guliašas, nutrintos iki kraujo kojos, persirenginėjimas ant šaligatvio, ant žolės sėdintys ir nuo kalno slystantys žiūrovai, nustovėtos kojos ir na, tiesiog, kam ta šventė reikalinga, gerai ir be jos. Skaityti toliau “Dainų šventės kūnas ir kraujas“
– Ne, nu kas sugalvojo šitą nesąmonę? Skaityti knygas planšetėje! Mane taip užknisa šitas dalykas! Tai yra akių gadinimas! Gyvos knygos kvepia ir jas daug maloniau skaityti, – aštuonmetis A karštai ir nuoširdžiai protestuoja prieš “Vyturio“ skaityklę, bandydamas įveikinėti vasaros knygų sąrašą.
Ir aš jį labai suprantu. Reiks eiti į biblioteką…
A, 8 metai
Po neįtikėtinai šiltos gegužės, pirmų birželio dienų vanduo ežere – tarsi gerą vidurvasarį. O dar prisiminus prieš savaitę išbandytą Baltijos jūros geliantį šaltį, kai įbrendi ir užtirpusiom raudonom kojom po septynių sekundžių maskatuojiesi lauk iš ledinio vandens, tai ežero vanduo atrodo šiltas kaip kūdikio sysiukas. Aštuonmetis A atsargiai įslenka patikrinti vandens.
– Koks šiltas vanduo! Ir koks malonus! Atrodo lyg tu, mama, mane glostytum, – įbridęs į teliuskuojančias Rėkyvos bangeles, reziumuoja A.
Ach, tie palyginimai…
A, 8 metai
– Visai gali būti, kad mūsų žemė kosmose ne tiesiai sukasi, o visą laiką krenta žemyn. Arba aukštyn. Bet visos kitos planetos ir žvaigždės taip pat kartu krenta arba kyla. Todėl mes to nejaučiame.
D, 9 metai
kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija
iš visur surinkti tekstai
Travel Log by Vita
Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas
jaukus gyvenimas
Gerų knygų paieškos
A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.
The Art and Craft of Blogging
The latest news on WordPress.com and the WordPress community.
ČIA DABAR 