Menas įkvepia gaminti. Kiaušinis pusryčiams!

Kai nebuvo karantino, kai keliaudavome, man viena skaniausių pusrytinių nuodėmių būdavo Benedikto kiaušinis kokioje nors senamiesčio ar viešbučio kavinukėje. Pati nedrįsdavau užsiimti šiuo, mano supratimu, kulinarinės meistrystės reikalaujančiu pagaminimu. Vėliau atradau silikonines formeles – tai, ko gero padrąsinantis žingsnis išbandant šį patiekalą. Iki specialaus hollandaise padažo dar nepriaugau, bet be lukšto virtas kiaušinis tinka ant visko: šoninės, sūrio, avokado, salotų, smidrų, skrebučio ir ko širdis tuo metu geidžia…

Skaityti toliau “Menas įkvepia gaminti. Kiaušinis pusryčiams!“

Menas prie lango

Kai užsidaro durys, atsiveria langai… Leisdami laiką priverstinėje izoliacijoje ir karantine, staiga labai akivaizdžiai suvokėme, koks pasaulis yra trapus, kaip greitai jis gali pasikeisti, sustingti, sulėtėti. To tikrai negalėjome įsivaizduoti, nes tokia distopija buvo įmanoma tik fantastinėse knygose ar filmuose. Tad likome namie. O čia atrandame langą – portalą į išorinį pasaulį, jungiame “Windows”, kad išeitume į virtualybę ar atidarome savo minčių ir pasąmonės langus bei langines, ieškodami nusiraminimo ar naujų galimybių. Skaityti toliau “Menas prie lango“

Spalvos gamtoje ir mene

Ernesta Šimkienė

Nuo pat žmonijos egzistencijos pradžios spalvos turėjo milžinišką vaidmenį mūsų pasaulio suvokimui ir kalbėjimui apie jį. Spalvos mus veikia – ramina, provokuoja, džiugina, erzina. Nuo pat pirmykščių piešinių, kuomet uolienos gabalas brėžė bizono kontūrą iki sintetinių pigmentų modernistinėse ekspresyviose drobėse spalvos mūsų vaizduotėje dėliojasi į pačias įvairiausias kombinacijas, iliuzijas ir kuria fantastiškus reginius. Spalvose, pačiose neįtikimiausiose pigmentų kelionėse po pasaulį įrašyta visa mūsų žmonijos istorija. Keliaudami tik paskui vieną pigmentą, tarkime, paskui ultramariną iš Afganistano į Veneciją, galime nueiti visą istorinę epochą. O kur dar fizikinis spalvos suvokimas. Optiniai dėsniai. Cheminės formulės. Emocinis poveikis. Simbolika… Apie spalvas ir pigmentus galima kalbėti labai daug ir labai plačiai. Skaityti toliau “Spalvos gamtoje ir mene“

Menas ir maistas

Ernesta Šimkienė

Ko gero niekas neabejoja, kad maistas – tai ne tik sąlyga mūsų išgyvenimui, bet ir vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Ypač dabar, kai korona viruso pandemija mus įkalino namuose, pirmiausias dalykas, ką visi padarė – puolė pildyti savo maisto sandėliukus, o uždaryti klaustrofobiškose namų erdvėse – gaminti ir valgyti. Nesunkiai galime numanyti, kad maistas meno kūriniusoe gali labai daug papasakoti apie mus pačius nuo pat žmonių kūrybos apraiškų urvuose, egiptietiškų reljefų, antikinių mozaikų iki moderniosios tapybos natiurmortų ar šiuolaikinių instaliacijų bei fotografijų. Dar 18-19 amžiuje pradėjusi plisti frazė “esi tas, ką valgai” yra be galo iškalbinga. Maistas meno kūriniuose paprastai turi ne tik tiesioginę – pasigėrėjimo paskirtį. Dažnai jis slepia tam tikras simbolines, alegorines, metaforiškas prasmes. Tad nenuostabu, kad vaisiai, daržovės, mėsa ir gėrimai dailės istorijoje buvo svarbūs meno kūrinių motyvai. Skaityti toliau “Menas ir maistas“

Marai ir pandemijos mene

Ernesta Šimkienė

Korona virusas mums visiems netikėtai ir nelauktai išplito pasaulyje, sukeldamas neįtikėtinus pokyčius visuomenėje, socialinėje elgsenoje ir kasdieniniame gyvenime. Tačiau didžiulės, naikinančios, daugybę gyvybių nušluojančios pandemijos tikrai nėra naujiena žmonijos istorijoje – greičiau tai įprasta, vis atsikartojanti žmonių gyvenimo dalis, tad menininkai marą taip pat vaizdavo savo kūriniuose. Juodoji mirtis viduramžiais buvo viena žiauriausių pandemijų. Dėl jos Azijoje mirė nuo 75 iki 200 milijonų žmonių, o Europoje, tuomet, kai pandemija įgavo didžiausią piką 1347 – 1351 metais net apie 200 milijonų žmonių. 1918 – 1920 m. ispaniškojo gripo pandemija visame pasaulyje užkrėtė 500 milijonų žmonių – vos ne trečdalį pasaulio gyventojų. Manoma, kad mirė apie 100 milijonų žmonių. Ir visa tai vyko tikrai ne taip seniai, tik prieš šimtą metų… Skaityti toliau “Marai ir pandemijos mene“

Meno maršrutai. ART VILNIUS

Nuo tada, kai 1563 metais Florencijoje buvo įkurta pirmoji Europos Meno akademija, kurios atsiradimą inicijavo menininkas, architektas ir rašytojas Giorgio Vasari bei Medičių šeima, daug kas pasikeitė. Tuo metu didžiausia dailininkų aistra ir tikrasis meno pašaukimas buvo kuo įtaigiau perteikti ir imituoti tikrovę. Keletą šimtmečių viskas meno pasaulyje taip ir vyko – tobulų proporcijų, šviesotamsos, perspektyvos, formos, kompozicijos perteikimo įgūdžiai ir estetinė pasaulėvoka buvo svarbiausi menininko įrankiai.

Skaityti toliau “Meno maršrutai. ART VILNIUS“

Peizažas ir portretas. Kas naujo?

Ernesta Šimkienė

Šiaulių dailės galerijoje nuo 2019 kovo 8 d. iki kovo 23 d. veikia dvi jaunų Lietuvos menininkų parodos: Mykolės “Gamtovaizdis“ ir Rolano Stankūno “Hibridai“. Iš pirmo žvilgsnio parodos absoliučiai skirtingos, tačiau stebint atidžiau galima įžvelgti ir gana artimų paralelių tarp autorių ir jų kūrybinių strategijų. 

Pirmiausia ─ abu autoriai, Mykolė ir Rolanas, yra jaunosios kartos kūrėjai. Antra ─ tapytojai. Trečia ─ jie imasi tradicinių žanrų (peizažo ir portreto), kurių meninės ribos ir technologijos jau, rodosi, seniai permąstytos ir išbandytos. Vis dėlto jie abu peržengia nusistovėjusias žanro teritorijas ir atneša naują perspektyvą, naują žiūros galimybę. Ką naujo šiuolaikiniame mene galima pasakyti, kuriant peizažą ar portretą? Galima, ir gana ambicingai. Ketvirta ─ abu autoriai veikia kaip tikri šiuolaikinio meno atstovai. Jiems nepakanka tiesiog tapyti savo vizijų ar aklai kopijuoti natūrą. Jie labai kruopščiai tyrinėja aplinką, ją fotografuoja, dekonstruoja, struktūruoja ir, sukūrę naują žodyną, pateikia žiūrovams kaip naują meninę strategiją. Kūrybinis procesas jiems tampa neatsiejamas nuo tiriamojo aspekto. Skaityti toliau “Peizažas ir portretas. Kas naujo?“

Bonaventūro Šalčio “Procesas“: įvykęs ir vykstantis

Ernesta Šimkienė

Tekstas “Procesas“: įvykęs ir vykstantis“, publikuotas “Lietuvos žiniose”, 2005-06-23″ ir B.Šalčio tapybos parodos “Procesas“ kataloge, Šiaulių dailės galerija, 2005 06.

Atrodytų, kad Bonaventūro Šalčio gyvenimas – tarsi viena nesibaigianti kūrybinė kelionė, kur maži stabtelėjimai atokvėpiui neretai pakeičia kryptį – kartais tiesiog ramiai pasuka dar ne iki galo išvaikščiotu takeliu, o kartais daro nenuspėjamą ir neįtikėtiną vingį užkariaujant naujas kūrybines teritorijas. Abejonių nekelia tik tai, kad menininko kūryba – nepaliaujama aplinkos ir savęs studija, siekiant to nepaprastai stebuklingo mėgavimosi grimztant į drobės gelmes. Nuolatinis ieškojimų ir atradimų PROCESAS… Skaityti toliau “Bonaventūro Šalčio “Procesas“: įvykęs ir vykstantis“

Septynioliktoji kūrybinė meditacija

Ernesta Šimkienė

Tekstas apie Šiaulių dailės mokyklos mokytojų parodą, vykusią 2015 m. gegužės mėn. Šiaulių dailės mokykloje. 

Ceci n’est pas une pipe – „Tai ne pypkė“ pareiškė kažkada garsus dailininkas Renė Magritas, pavaizduodamas būtent pačią tikriausią pypkę. Taip, tai ne pypkė. Tai pypkės atvaizdas. Į kokių atvaizdų pasaulį mus septynioliktą kartą kviečia dailės mokyklos mokytojai? Kas yra labiau tikra – vaizduojamas objektas, jo atvaizdas, kūrybinio proceso viražai ar emocija, kurią sukelia kūrinys? Kiekvienas menininkas yra truputėlį egoistas – jis siūlo žiūrovui savąją tiesą, savąjį pasaulį, matymą ir suvokimą. O žiūrovo teisė – jį priimti arba ne. Čia ir įvyksta tam tikra cheminė reakcija. Reakcija į atvaizdą, į jo paviršiaus faktūras ir vidinius kodus, mezganti menininko ir žiūrovo dialogą. Skaityti toliau “Septynioliktoji kūrybinė meditacija“

Metalo užkalbėjimas

Ernesta Šimkienė

Tekstas tarptautino metalo laužo skulptūrų plenero “Jungtys“ kataloge – atvirukų rinkinyje, Žeimelis, 2016 m.

Kas gali priversti menininką palikti savo jaukią studiją, malonią ir komfortišką namų aplinką ir atsiduoti meninėms formų manipuliacijoms ir fantazijoms sunkių, džeržgiančių, šiurkščių, aštrių, spengiančių, nepaklusnių gelžgalių labirinte? Kas gali įkvėpti kūrėją belstis į mažai kam žinomą Žeimelį – miestelį šiaurės Lietuvoje ir dirbti, kurti, jungti, formuoti skulptūras metalo šiukšlyne? Atsakymo nebus. Tik žodžiai – išdavikai: idėja, žmonės, bendravimas, atradimas, procesas, rezultatas. Amžinasis kūrybos perpetuum mobile. Skaityti toliau “Metalo užkalbėjimas“

Venecijos meno puota

Tekstas publikuotas dienraštyje “Lietuvos žinios“, 2005 rugsėjo 27 d.

Ernesta Šimkienė

Neįtikimo grožio Italijos mieste Venecijoje jau 51-ą kartą vyksta pasaulinis šiuolaikinio meno forumas – garsioji Venecijos bienalė, sutraukianti būrius meno mylėtojų iš viso pasaulio.

Venecija – daugelio apkalbėtas, kai kurių aplankytas, tačiau visiems puikiai žinomas Europos miestas. Senoji architektūra ir menas, karnavalai, vandens keliai ir gondolos puikiai sugyvena su didžiulėmis šiuolaikinio meno parodomis, išsibarsčiusiomis po visą ant vandens, salų ir medinių pastolių pastatytą miestą. Skaityti toliau “Venecijos meno puota“

Šiaulių dailininkai

Įvadinis tekstas meno albume “Šiaulių dailinininkai“, išleido Lietuvos dailininkų sąjunga, 2009.

Ernesta Šimkienė

Kiekvieno miesto ar regiono meno pasaulis kuriamas ant pasaulinės meno istorijos, nacionalinių vertybių bei dabarties ir vietinio konteksto pamatų. Šis sudėtinis procesas kaskart atveria skirtingą kultūrinį rezultatą. Tad vertindami konkrečiomis ribomis apibrėžtą meno erdvę, turime atsižvelgti į daugelį priežasčių bei pasekmių, kurios ir formuoja jos unikalų vaizdą. Skaityti toliau “Šiaulių dailininkai“

Ironija iš vandens ir spalvos

Tekstas publikuotas dienraštyje “Lietuvos žinios“, 2006 kovo 29 d.

Ernesta Šimkienė

Šiaulių universiteto dailės galerijoje atidaryta tapytojo Voldemaro Barakausko paroda, ironiškai pavadinta „Piešimas vandeniniais dažais“. Autorius – vienas savičiausių Šiaulių miesto menininkų, turintis itin subtilų humoro jausmą bei savo gyvenimo ir kūrybos filosofiją.

Pavadinęs parodą „Piešimu vandeniniais dažais“ Voldemaras Barakauskas tarsi deklaruoja, kad jo darbai – tai ne tapyba. Nors autorius yra vienas is nedaugelio profesionalių Šiaulių miesto akvarelistų, šiuo teiginiu jis lyg ir bando atsiriboti nuo tradicinės šios technikos sampratos. Vandeniniai dažai mus nukelia kažkur į vaikystę, kai visus vandeniu skiedžiamus dažus tiesiog ir vadindavom vandenininiais dažais. Šitaip „supaprastinti“ reikalą ir žvelgti į reiškinius tiesiai ir iš esmės yra būdingas šio  kūrėjo bruožas. Jis nebijo solidaus „akvarelės“ pavadinimo iškeisti į piešimą dažais, atskiestais vandeniu. Šitaip ironizuoti gali tik aukštą techninę meistrystę ir minties intelektualumą valdantis menininkas. Skaityti toliau “Ironija iš vandens ir spalvos“

Ryga ir jos pirmoji RIBOCA

Šiandien buvo paskutinė diena, kai Rygoje veikė pirmoji šiuolaikinio meno bienalė RIBOCA. Lygiai prieš savaitę, kai visa Lietuva atidarinėjo MO muziejų Vilniuje, mes ištrūkome į Rygą – reikėjo spėti pamatyti ambicingą kaimynų meno projektą. MO muziejus irgi labai ambicingas, bet jo atradinėjimas dar mūsų laukia artimiausiu metu. Yra vienas svarbus vardiklis, siejantis šias dvi iniciatyvas – abi jos privataus kapitalo produktai. Skaityti toliau “Ryga ir jos pirmoji RIBOCA“

Vizualiniai MaLonumai Marijampolėje su MaLonNY

Ko reikia, kad atsirastų noras nukeliauti į tam tikrą miestą? Kad imtų niežtėti smalsumą ir iškeistum savo ramybę į naujus įspūdžius? Darbo reikalai nesiskaito.  Priežastis galėtų būti ten gyvenantys giminaičiai arba draugai. Dar koks nors beprotiškai jaukus senamiestis su labai skania kava ar pyragaičiu. Būtent dėl to galima būtų važiuoti į Telšius – ten atrasti sūrio tortą ir tikrai vertą pasivaikščiojimo miestą su visais fantastiškais metalo plastikos kūriniais, išsibarsčiusiais įvairiose miesto vietose. Arba tiesiog stabtelėti grįžtant iš pajūrio geros kavos gurkšniui.

Na, ir be abejo, pačios įvairiausios žmogaus interesų sritys: sportas, menas ir pramogos gali gerokai timptelėti už rankos ir priversti pajudėti kuria nors kryptimi. Ir aš tvirtai įsitikinusi, kad kuo miestas skirtingesnis, atviresnis, keistesnis, tuo jis turi daugiau šansų. Visokių. Pritraukti žmones gyventi, vilioti turistus ir akumuliuoti skirtingas raiškos formas, sukurdamas naujas galimybes ir pasirinkimus. Skaityti toliau “Vizualiniai MaLonumai Marijampolėje su MaLonNY“

Atvirlaiškiai iš Venecijos

Gal dėl to, kad dabar rugsėjis, atmintin prasismelkė dveji rugsėjai, kuomet buvo keliauta į Veneciją ir jos garsiąją Venecijos meno bienalę, vykstančią nuo 1895 metų ir sutraukiančią milijonus kultūros turistų. Todėl nutariau pasikapstyti po fotografijų archyvą ir vėl bent virtualiai pakeliauti po šią Adrijos lagūną, jos kanalus, aikštes, tiltus, istorinius paminklus ir šiuolaikinio meno paviljonus, išsibarsčiusius po visą Veneciją. Šiemet vyko jau 57-oji Venecijos bienalė, o Lietuvą atstovavo Žilvinas Landsbergas. Šį kartą nukeliauti nepavyko, bet labai džiaugiuosi, kad Žilvinas pristatomas didžiuliame tarptautiniame, ko gero viename seniausių ir garsiausių pasaulio meno įvykių.

Skaityti toliau “Atvirlaiškiai iš Venecijos“

MENAS+

 

Visą laiką mane žavėjo ir labai rūpėjo tie stebuklingi dalykai, kurie gimsta netikėtai sujungus mokslą ir meną, pažvelgus į tradicinius dalykus per kitokią prizmę ar temą. Pabandžiau sudėlioti šias idėjas į vieną vietą – gal bus naudinga ir kitiems, ypač tiems, kam įdomus kūrybiškesnis mokymas ir mokymąsis. Pavartykite ČIA:

 

Gyvenimo spalvų archeologas. Viktoras Ostašenkovas

Ernesta Šimkienė

Tekstas publikuotas savaitraštyje “Nemunas“, 2013 gruodžio 19 – 2014 sausio 8 d. Nr. 44-45; interneto dienraštyje Bernardinai.lt, 2014-01-06; “Šiaulių krašto“ priede “Atolankos“, 2013-11-29.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-01-06-ernesta-simkiene-gyvenimo-spalvu-archeologas/112371

Gyvenimo spalvų archeologas

Būdavo, eini ir regi Viktorą mieste. Pasitempusį, orų, smagų. Visuomet puošnų ir išsiskiriantį. Švytintį ir charizmatišką. Ir sau slapčia pagalvoji – taip, viskas gerai, šiandien viskas kaip vakar.

Bet Viktoras jau liko vakar. Išėjo… Skaityti toliau “Gyvenimo spalvų archeologas. Viktoras Ostašenkovas“

Šiaurietiška nuotaika Suomijoje ir truputis Talino

Kai suvoki, kad vasara baigia praeiti, o niekur nespėjai nukeliauti ar bent suplanuoti, kažko naujo pamatyti ir patirti, imiesi desperatiškų veiksmų, kad situacija pasikeistų. Čiumpi akcijinius kelto bilietus, pasiruoši palapinę ir kitus atitinkamus atributus, nes pas suomius gerokai brangūs viešbučiai (o mūsų penkių asmenų šeimynai juo labiau) ir pasileidi su mašina iki Talino. Iš ten siūbuodami ir nuobodžiaudami daugiaaukščiu laivu periskeliame į Helsinkį. Skaityti toliau “Šiaurietiška nuotaika Suomijoje ir truputis Talino“

61. Menas. Kovos menas

– Aš galvočiau, kad man reiktų dar kokį nors meną lankyti, – svarsto gulėdamas lovoje penkiametis D.
– Ir ką gi tu norėtum lankyti? – klausiu viltingai galvodama apie kokį tapybos ar skulptūros būrelį…
– Nu tai meną! Kovos meną!
Paskui prisimena praeitos nakties sapną:
– Aš sapnavau, kad mano tėtis astronautas. O prie jo stovi tokios moterys ir kiša man į burną pagaliukus. Aš galvoju, kad jų nėra, tų pagaliukų, o jos vis tiek kiša. Bet tu neįsivaizduoji, kaip man buvo nemalonu, kad negalėjau iš to sapno prabusti…

Net šiurpas nukrėtė nuo tokio nevaikiško vaiko sapno…

D, 5 metai

WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

ČIA DABAR

kelionės, fotografijos, tekstai, vaikų filosofija

aistė paulina

iš visur surinkti tekstai

Kelionių užrašai

Travel Log by Vita

100 minčių

Tinklaraštis apie miestus, transportą ir idėjas

kokonas.wordpress.com/

jaukus gyvenimas

kaskaityti.lt

Gerų knygų paieškos

Discover

A daily selection of the best content published on WordPress, collected for you by humans who love to read.

The Daily Post

The Art and Craft of Blogging

The WordPress.com Blog

The latest news on WordPress.com and the WordPress community.

%d bloggers like this: