Metalo užkalbėjimas

Ernesta Šimkienė

Tekstas tarptautino metalo laužo skulptūrų plenero “Jungtys“ kataloge – atvirukų rinkinyje, Žeimelis, 2016 m.

Kas gali priversti menininką palikti savo jaukią studiją, malonią ir komfortišką namų aplinką ir atsiduoti meninėms formų manipuliacijoms ir fantazijoms sunkių, džeržgiančių, šiurkščių, aštrių, spengiančių, nepaklusnių gelžgalių labirinte? Kas gali įkvėpti kūrėją belstis į mažai kam žinomą Žeimelį – miestelį šiaurės Lietuvoje ir dirbti, kurti, jungti, formuoti skulptūras metalo šiukšlyne? Atsakymo nebus. Tik žodžiai – išdavikai: idėja, žmonės, bendravimas, atradimas, procesas, rezultatas. Amžinasis kūrybos perpetuum mobile.

Metalo laužo skulptūrų plenerai nėra naujiena nei Lietuvoje, nei pasaulyje – prisiminkime kad ir Šiauliuose keletą metų vykusį metalo laužo skulptūrų plenerą „Kontrapunktas“. Tačiau konkrečiai vietai ir bendruomenei tai yra stiprus kūrybinis impulsas – gyvybės ląstelė laiko ir drėgmės sluoksnio išvagotose rūdžių faktūrose. Tarsi Minotaurai Dedalo labirinte, menininkai užsidarė metalo laužo apkasuose ir išsivadavę nuo metalo daiktiškumo ir buitiškumo, ieškojo netikėtų meninių sprendimų, originalių metalo formų interpretacijų, kurios galiausiai patekę į viešas erdves, įelektrintų aplinką, kutentų jausmus ir audrintų mūsų vaizduotę.

Žeimelis ėmė ir surizikavo. Gimė JUNGTYS, kurios tvirtais metalo siūlais sumezgė menininkus ir kuratorius, idėją ir procesą, praeitį ir dabartį, seną ir naują, kasdienybę ir šventę, čiabuvius ir atėjūnus. Šios magiškos jungčių vibracijos nejučia ima keisti miestelio veidą, čia apsigyvena intriga, emocija, provokacija. Atsiranda dialogas su aplinka, erdve ir praeiviais. Tai tarsi naujas tyrinėjimų ir atradimų laukas, apgyvendintas metalo laužo skulptūromis, kurios tarsi aksesuarai miesto žemėlapyje gundo čia užsukti ir pajausti metalo formų skonį.

Būrys menininkų ėmėsi metalo šiukšlių transformacijos. Glostydami ir jaukindami metalo plokštes, jie kūrė naujus vizualius pasakojimus, kiekvienas savo unikalia menine kalba užkalbėdami metalo strypus, vamzdžius ir plokštes. Šiose kūrybinėse jungtyse gimę nauji meno objektai, požiūriai, filosofijos liudija ne tik eko-meno kūrinių galimybę, bet šmaikščiai ir metaforiškai atgaivina sustingusias mintis ir vaizduotę.

Metalo laužo skulptūros, lyg feniksai pakilę iš beformės metalo šiukšlių masės, įgyja ne tik naują formą, kūną, paviršių. Ši, iš pirmo žvilgsnio antiestetika, iš tiesų yra naujas pasiūlymas mums. Tai galimybė suvartoti ne dar vieną naują produktą, o pakartotinai perkurti, perdirbti tai, kas nebetenkina mūsų vartotojiškų poreikių. Mums suteikta galimybė pajusti naują magišką formų ir minčių pasaulį, naują tikrovę, kitą metalo kvėpavimą ir gyvenimą.

Šiemet aš atradau Žeimelį. Nežinoma, tik girdėta teritorija tapo atradimu su savo senų gatvių vertikalėmis ir horizontalėmis, istorija, žmonėmis. Bet tai atsitiko tik todėl, kad čia atsirado vietos menui. Ir ši jungtis su vietos kontekstu yra pats stebuklingiausias meninis užkalbėjimas. Ar įvyks kita produktyvi tęstinė metalo laužo jungtis su vietos kontekstu, ar kasdienybė bus papildyta naujomis kūrybinėmis intervencijomis, kaip visada, atsakys laikas. O mes galime tiesiog pasiduoti meninei metalo provokacijai.